"Pasyvieji namai" pelningi patys savaime: apie energetiškai efektyvius namus
Žurnalo "Centras" interviu su architektu ir pasyviųjų namų ekspertu Andersu Kyrkanderiu. Jis bendradarbiauja su Švedijos „passivhuscentrum“ („pasyvių namų centras“), kurio pagrindinė veikla – skleisti edukacinę ir koordinacinę informaciją apie „pasyvius namus“. Užduodame kelis klausimus, į kuriuos A. Kyrkanderis sutiko maloniai atsakyti.
Pagrindiniai reikalavimai „pasyviems namas“: didelė šiluminė varža, sandarumas ir rekuperacinė vėdinimo sistema. Ar egzistuoja kokios nors rekomendacijos statybinėms medžiagoms, architektūriniam projektavimui?
„Pasyviojo namo“ technologija išimtinai paremta energijos sąnaudų mažinimu pastato eksploatacijos metu. Tai koncepcija, kuri greitai, be vargo pritaikoma bet kokio tipo statybinei konstrukcijai ar architektūros stiliui. Žinoma, ji turi reikšmės architektūriniams sprendimams: „pasyvus namas“ visai kitaip atrodys Romoje ir Vilniuje. Trys pagrindiniai skirtumai bus: langų dydis, geometrija ir apsauga nuo saulės.
Susidarė įspūdis, kad kalbant apie „pasyviuosius namus“ labiau akcentuojamas susirūpinimas klimato kaita ir kitomis ekologinėmis problemomis bei humanistinėmis idėjomis. Pagaliau pabrėžiama finansinė nauda. Atleiskite už egoistinį klausimą – o kaip individo sveikata? Ar gyvenimas „pasyviajame name“ nedaro neigiamos įtakos, juk vis dėlto gyvenamoji aplinka gana izoliuota. Ar yra nustatyti sveikatos standartai, ar manoma, kad nebūtina skirti tiek dėmesio, nes „pasyvusis namas“ nekenkia sveikatai?
Vėdinimo reikalavimai „pasyviajame name“ yra lygiai tokie patys kaip ir bet kuriame kitame name, skirtumas tik tas, kad „pasyvusis namas“, kur ventiliacijos procesus galima kontroliuoti, yra vėdinamas ištisus metus. Tiekiamas oras yra perfiltruojamas – tai reiškia, kad oras yra švaresnis nei įprastame name. Tai ypač svarbu ir patogu žmonėms, kenčiantiems nuo alergijos žiedadulkėms, nes dauguma jų, persikraustę iš įprasto namo į „pasyvųjį“, gali ženkliai sumažinti vartojamų priešalerginių vaistų kiekį arba visai jų atsisakyti, nes savijauta tampa žymiai geresnė.
Jūsų duomenimis, dar prieš pora metų Švedijoje 2007 metais buvo pastatyta apie 200 tokių namų, o jau po poros metų – daugiau kaip 4 kartus daugiau. Kuo tai paaiškinti?
Įvairiems pokyčiams, naujienoms prigyti bei įgyvendinti reikia laiko. Be to, nemažai laiko užtrunka ir visas procesas nuo idėjos iki namo statybų pabaigos. Kai 2002 metais mano kolega architektas Hansas Eekas pastatė pirmuosius „pasyviuosius namus“, juos įvertino trys skirtingi technikos universitetai, kurie vėliau sudarė galimybes keliems savo atstovams įgyvendinti bandomuosius projektus, kurie tik neseniai buvo užbaigti. Šiuo metu esame tokiame etape, kai „pasyviųjų namų“ statybos koncepcija vis labiau iškovoja savo vietas rinkoje, ir dideli novatoriški statybų vykdytojai įgyvendina vis daugiau „pasyviųjų namų“ projektų.
Vokietijoje „pasyviojo namo“ sertifikatus turintys savininkai gali dalyvauti pigių kreditų, sklypo ar kitose panašiose vyriausybės remiamose programose. O kaip Švedijoje?
Švedijoje „pasyvieji namai“ nėra subsidijuojami, viską lemia rinka. Valdžios atstovai užsiima šviečiamąja, informacine veikla, taip pat koreguoja įstatyminę bazę bei kitais būdais remia įvairius pasikeitimus, naujoves, tačiau nepadengia jokių išlaidų. To ir nereikia. „Pasyvieji namai“ pelningi patys savaime.
Švedija yra viena iš šios srities lyderių ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Jūsų šalis planuoja grandiozinę senų pastatų renovaciją performuojant juos pagal „pasyviųjų namų“ principus. Gal galėtumėt pakomentuoti šį planą plačiau.
Tam, kad išvengtume klimato krizės, iki 2050 metų visus Vakarų visuomenės sunaudojamos energijos poreikius turime sumažinti 50%. Dauguma pastatų, kurie bus ir tuomet, stovi jau dabar. Šiuo metu egzistuojančiose namuose energijos sąnaudas turime sumažinti vidutiniškai dviem trečdaliais, be to, reikia, kad visa šiluma ir elektra būtų gaminama iš atsinaujinančių šaltinių. Tai pagrindinis iššūkis, ir, mano manymu, didžiausias šansas nuo pramoninės revoliucijos laikų. Tai turės tokią pat didžiulę įtaką mūsų technologijoms, kultūrai bei pragyvenimo lygiui. Pozityvią ar neigiamą – priklausys nuo to, kaip mes sugebėsime suvaldyti šią situaciją. Statyti „pasyviuosius namus“ ar renovuoti senuosius, keičiant juo „pasyviaisiais“, yra vienas iš būdų prisidėti prie savo pačių gyvenimo kokybės gerinimo. Svarbu susikurti patogų ir šiltą būstą, o ar šildysime jį papildomai, ar tiesiog palaikysime jame šilumą, neturi reikšmės. Štai kodėl senuosius namus būtina renovuoti į „pasyviuosius“.
Šiuo metu mes renovuojame 300 gyvenamųjų būstų, statytų 1972-aisiais, rajoną. Kiekvieno pastato apšildymui čia reikia 119 kWh/m2 energijos. Pirmasis namas jau renovuotas, ir jau galime džiaugtis rezultatais: jam apšildyti tereikia... 25 kWh/m2 tokiai pat kambario temperatūrai palaikyti, tačiau oras čia yra kur kas šviežesnis.
Sutinkame, kad „pasyvusis namas“ perspektyvi, pagaliau – neišvengiama išeitis jau netolimoje ateityje. Nuo ko patartumėt pradėti tokiai šaliai kaip Lietuvai, kur apie "pasyviuosius namus“ dar tik vis garsiau kalbama?
Geros įstatyminės bazės. Nieko ypatingo, jokios prabangos, tik gerai suplanuotos gyvenamosios erdvės paprastiems žmonėms, remiantis „pasyviųjų namų“ statybos koncepcija, ir padaryti šią erdvę atvirą bei leisti ją visokeriopai įvertinti ir pasverti visus „už“ ir „prieš“ neutralioms situacijoms.
Daugiau apie pasyvių namų centrą Švedijoje
Vaidas Norkus, žurnalas „Centras“, 2009 m. Nr. 3