GYVA filosofija

Būti ar nebūti? Toks klausimas nekyla...Kaip būti? Štai kur esmė!

Hamletas kėlė klausimą „būti ar nebūti?". Mes keliame klausimą „kaip būti?" Kaip būti, gyventi ir veikti, kad nepažeistume gyvybinių procesų žemėje, kad nepažeistume Žemės,  kaip vientiso gyvo organizmo, sugebėjimo mumis pasirūpinti? Kažkas teisingai pastebėjo: „kodėl kai niokojami žmonių sukurti daiktai, vadiname tai vandalizmu, o kai niokojame Dievo sukurtą gamtą - progresu?". Šiandien akivaizdu, jog modernus gyvenimo būdas yra žalingas gamtai, žalingas žmogui ir neužtikrina ilgalaikės ekonominės gerovės bei socialinio teisingumo. Mus kaltina, kad esame per dideli materialistai, ir kad tai yra visų mūsų problemų šaknys, tačiau britų žurnalistas George Monbiot mano priešingai. Pasak jo, mūsų ekologinių problemų priežastis yra tai, kad esame per maži materialistai. Mes nežinome kaip auginamas ir gaminamas maistas, rūbai ir įvairūs daiktai, kaip ir iš ko statomas būstas, iš kur gauname energiją ir koks visa to poveikis aplinkai. Mes esame atitrūkę nuo gamtos, atitrūkę nuo savęs, atitrūkę nuo pačio gyvenimo.

Dievas gyvena ir daiktuose

Jei šioje žemėje kažkas pasikeis, tai permainos prasidės nuo mažų kasdienio gyvenimo būdo pokyčių. Atsakingas vartojimas yra viena iš aplinkai draugiškesnio gyvenimo būdo mozaikos dalių. Vartoti mažiau, vartoti kitaip, nevartoti. Kai kas sako, kad svarbiau yra būti, nei turėti. Įvairūs dvasiniai guru ragina išsivaduoti nuo žemiškų jausmų. Bet ar ne žemiški jausmai daro mus žmonėmis? Ar norų neturėjimas nėra depresijos požymis? Jane Goodall sako tiesiai: „ Man nerūpi Dangaus karalystė; man rūpi vaikai ir jų saugumas. Jie ateina į užnuodytą, užterštą ir pavojingą pasaulį. Man gėda dėl to, ką žmonija padarė šiai planetai". Ilgą laiką ieškoję dvasingumo aukštai danguje, mes pamiršome, kad Žemė šventa ir apleidome ją. Demonizuoti materialumą yra tas pats kas desakralizuoti Žemę ir visa kas žemiška. Kai jau beveik viskas nuniokota, mes atsipeikėjame ir pradedame suvokti, koks gražus mūsų pasaulis ir kiek naudos gamta duoda žmogui. Mums svarbu yra ir būti, ir turėti. Turėti tai, ko reikia palaikyti žmogiškai egzistencijai ir prasmingam buvimui šioje Žemėje, šiame gyvenime. Nes kai turi, gali dalintis su kitais. Dievas gyvena ir daiktuose, jei jie pagaminti atsakingai ir nepažeidžiant gamtos gebėjimo atsinaujinti. Kai jų nėra per daug ir jie neužgožia erdvės. Kai tu jiems nevergauji. Tik tiek, kiek reikia. Nei daugiau, nei mažiau. Nes erdvės niekada nebus per daug. Erdvės bendravimui, bendradarbiavimui, kūrybai ir buvimui kartu.

Kultūrinė homeopatija

Kultūra – tai ne tik kinas, teatras, knygos ar muzika. Plačiąją prasme kultūra – tai mūsų vertybės, mąstymas, elgesys, gyvenimo būdas. Visa tai atsispindi mūsų politikoje, ekonominiuose santykiuose, socialiniuose visuomenės aspektuose. Nuo to priklauso mūsų kūno ir sielos sveikata, aplinkos ekologiškumas, tarpusavio santykiai ir bendras filosofiškas požiūris į supančias žvaigždes. Tai atsispindi mūsų kinuose, teatruose, knygose ir muzikoje, tačiau kultūrą galima aptikti visur – net mažiausiame savo kasdienybės lopinėlyje. Jos galima ir neaptikti  - tai priklauso nuo kiekvieno pastabumo lygio.

Homeopatija šiame kontekste reikštų, kad visuomenės kultūrinius pokyčius galima skatinti subtiliomis, beveik nematerialiomis informacinėmis „nepasaldintos tiesos“ injekcijomis (homeopatiniais „žirniukais“). Praktiškai tai reikštų, mažų, „kitokių“ veiksmų skatinimą savo kasdienybėje, nelaukiant grandiozinių vyriausybių programų, labdaros iš verslo, pinigų iš ES fondų ar tiesiog paliekant viską mistiškam likimui.

Kultūrinė homeopatija - tai miniatiūrinės informacinės injekcijos, skirtos lavinti(s) kultūrinį pastabumą. Yra įvykių, tokių drambliškai gigantiškų, kurių jų beveik neįmanoma nepastebėti, o yra reiškinių ir judėjimų – mažų kaip skruzdėlytės, kuriems pastebėti reikia mikroskopiško žvilgsnio. Bet jie gali pakeisti pasaulį.

Didelė siela yra nepasotinama

„Mano galva  - kapitalistė, širdis  - socialistė, siela  - anarchistė" pasakė Paul Lewis. O mes dar sakom: „o mūsų kūnas priklauso gamtai". Kodėl kapitalistai konfliktuoja su socialistais, kodėl abeji nepakenčia anarchistų, ir kodėl žmogus bėga nuo gamtos? Mums viskas yra viena. Mums reikia visko: ir ekonominės gerovės, ir socialinio teisingumo, ir kūrybinės laisvės, ir laukinės nepaliestos gamtos, kur žmogus net kojos nedrįstų kelti. „Too much is not enough!". Didelė siela yra nepasotinama. Žemė ir žmonija yra viena didelė siela.

Socialinė verslo atsakomybė

Verslas mums ne pinigų kalykla. Versle susitinka gyvi žmonės, kurie turi vertybes, savo veikloje ieško prasmės ir siekia visapusiškos gerovės. Pinigai gali daug, bet ne viską. Ar mes galėsime nusipirkti kitą planetą, kai šią galutinai nuniokosime siekdami ekonominio augimo? Socialinė verslo atsakomybė yra keistis. Iš pagrindų. Verslo misija yra tarnauti visuomenei, o ne vien tik akcininkams. Darnų verslą užtikrinantys veiksniai yra ne tik ekonominiai, bet ir susiję su aplinkos ištekliais, socialine gerove ir stabilumu. Požiūris į verslą turi būti holistinis ir apimti ne tik finansinius aspektus.

Aplinka ir verslas yra tampriai susiję, o verslo ilgalaikė sėkmė priklauso nuo to, kaip įmonė sugeba darniai integruotis į aplinką ir jausti visuomenės socialines nuotaikas. Istoriškai kreipęs dėmesį į pelno kaupimą, šiuolaikinis verslas jau turi atsižvelgti į aplinkos tausojimą bei platesnius socialinius interesus, nes tai yra verslo sėkmės pamatai, be kurių verslas negali toliau vystytis kaip iki šiol. Be gyvybingos natūralios aplinkos ir darniai funkcionuojančios visuomenės verslas tiesiog neturi ateities. Tai šakos, išlaikančios verslą ir užtikrinančios tiek trumpalaikį, tiek ilgalaikį sveiką verslo gyvavimą.

Daugiau apie socialinę verslo atsakomybę leidinyje „Atsakingo verslo praktika“, 2007 m.