Bendruomenė "Skonio aristokratai"

"Skonio aristokratai" yra bendruomenė, kurią vienija aistra natūraliam, sveikam ir skaniam maistui, ekologijai ir menui. Tai atsvara masinės gamybos vartojimui, siekis mokytis vertinti kokybę, skonį, estetiką, ilgaamžiškumą ir tvarumą, puoselėti savo, artimųjų ir visos ekosistemos sveikatą. 

Terminą "Skonio aristokratai" aptikome 100 metų senumo japoniškoje knygoje "The Book of Tea" apie arbatą, arbatos istoriją, Tao ir Zen filosofijas, arbatos kambarius, mokėjimą jausti ir vertinti žmogaus ir gamtos kūrybą.

Ištraukos iš knygos “Arbatos kelias”, parašytos daugiau nei prieš 100 metų, iš kurios ir kilo iniciatyva suburti bendruomenę “Skonio aristokratai” Lietuvoje.

“Arbata, pradėta vartoti kaip vaistas, vėliau tapo gėrimu. VIII amžiuje Kinijoje arbata, kaip rafinuota pramoga, įsiliejo į poezijos karalystę. XV amžiuje Japonijoje arbatą pakylėjo iki estetikos religijos – taip vadinamo ‘Arbatoizmo’ (angl. Teaism). Arbatoizmas yra kultas, paremtas grožio, įžvelgiamo kasdienės egzistecijos nykume, garbinimu. Tai nuspalvina kasdienybę grynumu ir harmonija, abipusio dosnumo paslaptingumu, o visuomeninę tvarką apgaubia romantizmo šydu. Iš esmės tai yra Netobulumo garbinimas, nes per tai mes rūpestingai stengiamės pasiekti kažką įmanomo šiame neįmanome dalyke, kurį mes pažįstame kaip gyvenimą.

Arbatos filosofija nėra tik estetizmas grynąją šio termino prasme, nes, kartu su etika ir religija, išreiškia visos pasaulėžiūros apie žmogų ir gamtą esmę. Tai ir higiena, nes skatina švarą; tai ir ekonomika, nes parodo, koks patogus ir pigus gali būti paprastumas; tai ir moralinė geometrija, nes apibrėžia mūsų proporciją su visata. Arbatos filosofija išreiškia tikrąją Rytų demokratijos dvasią padarydama visus savo gerbėjus Skonio Aristokratais.

Ilga Japonijos izoliacija nuo pasaulio, sudariusi sąlygas savistabai, buvo labai naudinga arbatos kulto vystymuisi. Tai padarė įtaką ir mūsų namams ir papročiams, rūbams ir maistui, menams – ir net literatūrai. Nė vienas Japonijos kultūros studentas negalėjo apeiti šios įtakos, kuri persmelkė ne tik kilmingųjų miegamuosius, bet ir paprastų žmonių namus. Mūsų žemdirbiai išmoko meniškai komponuoti gėles, o mūsų grubiausi darbininkai – pasveikinti uolas ir krioklius. Savo kasdienėje kalbėsenoje mes kalbame apie emociškai nejautrius žmones, kurie “neturi savyje arbatos”. Tuo pat metu mes niekiname tuos, kurie, nepaisant kasdienių tragedijų, kelia dramas vietoje to, kad būtų emociškai emancipuoti ir sakome, kad jie savyje turi “per daug arbatos”.

Pašaliniams arbatos garbinimas gali atrodyti kaip subruzdimas dėl nieko. Kokia audra arbatos puodelyje! – jie pasakytų. Bet kai mes įvertiname koks mažas yra žmogiškojo džiaugsmo puodelis, kaip greitai jis gali būti pripildytas ašarų, kaip lengvai išsunktas mūsų nenumalšinamo amžinybės troškulio, mes nebegalime savęs kaltinti suteikdami tokią didžiulę reikšmę arbatai. Žmonija yra pridariusi ir blogesnių dalykų. Mes per lengvai pasidavėme Bacchus (romėnų žemdirbystės ir vyno dievas, panašus į graikų Dionizą) garbinimui, net suteikdami jam siaubingą Marso (karo dievo įvaizdį). Kodėl nepašvęsti savęs Camelias (arbatos krūmas) karalienei ir mėgautis iš jos altoriaus tekančiomis šiltomis simfonijos srovėmis? Tame gintariniame skystyje inicijuotasis gali atrasti ir saldų Konfucijaus paslaptingumą, ir Lao Dzės aštrumą, ir net nežemišką Sakyamuni aromatą”.

Kviečiame prisijungti prie online bendruomenės "Skonio aristokratai" Facebook'e