Ką slepia deimantų spindesys?
Mes žavimės deimantų spindesiu, tačiau labai nedaug žinome apie tamsiąsias deimantų verslo puses. Vaikų išnaudojimas, pavojingos darbo sąlygos, vietinių bendruomenių niokojimas, žmogaus teisių pažeidimai ir gamtos niokojimas yra tie marketinginio fasado slepiami užkulisiai. Apie būtinybę reformuoti brangakmenių industriją ir atsakingiau dirbančią "John Hardy Jewerly" kompaniją, įsikūrusią Balio saloje, rašo Jolanta Miškinytė.
Kai neseniai Vilniuje eksponuojant vienos garsiausių pasaulyje juvelyrinės kompanijos deimantinius papuošalus jos atstovo buvo pasiteirauta apie vidutinę prabangiųjų dirbinių kainą, šis smalsuoliui atsakė: „Mūsų gaminiai neturi vidutinės kainos“.
Jis sakė tiesą. Maudamos ant piršto briliantinį žiedą, dauguma iš mūsų nė neįsivaizduoja, kokia yra ta tikroji kaina. Apie ją skaičiau garsaus britų keliautojo ir rašytojo Tahiro Shaho knygoje „Karaliaus Saliamono kasyklų beieškant“. Klajodamas po Etiopiją jis pabuvojo nelegalioje aukso kasykloje, kur sunkiai dirba netgi nėščios moterys, kur nuo mažų dienų vergauja vaikai. Autorius dalyvavo vieno iš jų laidotuvėse. Vaikai kasykloje įsiraito į siauriausius plyšius, todėl yra išties vertingi darbininkai. Tiesa, neretai jie ten įstringa ir uždūsta. Arba tampa griūties aukomis, kaip mažasis Etiopijos gyventojas, aprašytas „Karaliaus Saliamono kasyklų beieškant“.
Skaičiau ir drąsų Janos Roberts tyrimą knygoje „Spindesys ir godulys“ („Glitter and Greed“) apie galingiausio pasaulio deimantų giganto DeBeers verslo šiurpinančius užkulisius. Nors 1902m. užėmęs 90 procentų deimantų produkcijos rinkos šis kartelis mūsų dienomis „susitraukė“ iki 40 proc., veiklos stilius ne itin pakito. Roberts rašo apie nežmonišką išnaudojimą deimantų kasyklose, vaikų darbą, apsinuodijimą asbestu ir mirtis nuo jo sukeltos tuberkuliozės, iš čiabuvių atiminėjamą žemę, kurioje, jų nelaimei, aptikta deimantų. Taipogi ir apie aktyvią pagalbą korumpuotoms Afrikos vyriausybėms, kurios užmerkia akis į neteisėtus veiksmus.
Kai 1980m. Botsvanoje, teritorijoje, kur tūkstančius metų gyveno bušmenų gentis, buvo surasta deimantų, čiabuvius pradėta vyti iš gimtųjų vietų, jie buvo mušami ir kankinami. Tuo pasipiktino garsios supermanekenės, tokios kaip Iman. Iki tol reklamavusios DeBeers briliantus, jos atsisakė toliau tai daryti ir prisijungė prie kampanijos, skirtos sugrąžinti bušmenus į savo žemes. Čiabuviai netgi kreipėsi pagalbos į aktorių Leonardo di Caprio, suvaidinusį garsiame Holivudo filme „Kruvinasis deimantas“.
Niūri tikrovė dangstoma ne tik deimantų blizgesiu, prestižu, bet ir talentinga marketingo strategija. Jos esmė – pateikti deimantus kaip amžinąjį meilės ir atsidavimo simbolį. DeBeers imperijos lozungas „Deimantai amžinai“ pripažintas geriausiu 20a. reklaminiu šūkiu.
Tačiau jis nedaro įspūdžio kelerius metus Vakarų Afrikos deimantų kasyklose dirbusiai lietuvei Jolitai Schrewelius. Ji atvyko į Siera Leonę ką tik pasibaigus žiauriajam 1991-1999m. pilietiniam karui, žinomam „deimantų karo“ vardu. „Mačiau aplinkui sugriautus ir sudegintus miestus bei kaimus, suniokotus kelius ir susprogdintus automobilius, kurių griaučiai nykiai tysojo į deimantų kasyklas vedančių kelių pakraštyje, ir daugybę žiauriai sužalotų žmonių – be rankų, kojų, ausų“, – prisimena Jolita. Moteris sako, jog savo akimis pamačiusi, kaip kasdien daugybė žmonių rizikuoja ir net aukoja gyvybę ieškodami brangiųjų akmenėlių po vandeniu ar žeme, sprogmenimis ir kitokiais būdais kovoja su gamta, pradėjo visiškai kitaip suvokti deimantų kainą: „Jų grožis ir spindesys manęs neakina, nes žinau, kas tai yra iš tikrųjų. Įsivaizduokite, jei ši tobulybė prabiltų...“
Tačiau deimantai tyli ir toliau išlieka „geriausiais mergaičių draugais“. Nemenksta ir jų finansinė išraiška. Per daug yra suinteresuotų išlaikyti didžiulę jų kainą. Šalia ne vieną amžių puoselėtos romantiškos deimantų prasmės jie paprastai yra ir gyvenimo investicija, saugumo garantas, kurio vertė gali tik augti, o ne kristi. Aukso kasyklas finansuojantys bankai nori būti tikri, kad susigrąžins suteiktas paskolas. Solidžias brangiųjų akmenų atsargas sukaupę asmenys – nuo kartelio iki juvelyrų – irgi trokšta tikrumo, kad jų lobiai nepraras milijardinės vertės. Taipogi naivu viltis, kad jų atsisakys puoštis mėgstančios moterys. Kita vertus, ar to reikia? Jana Roberts savo knyga „Spindesys ir godulys“ norėjo pasakyti: šią industrija reikia reformuoti, kad ji liautųsi būti pavojingu, nešvarių paslapčių apgaubtu verslu.
Juo labiau, kad brangiųjų papuošalų srityje randasi visiškai kitokiais principais grindžiamos veiklos pavyzdžių. Kaip antai Johnas Hardy, kanadietis juvelyras, kuris lankydamasis Balio saloje susižavėjo vietinėmis juvelyrikos tradicijomis. Jis persikėlė gyventi į šią Indonezijos salą ir įkūrė čia savo vardo kompaniją. Išskirtiniai Johno Hardy aukso bei sidabro papuošalų bruožai – gamtos dvelksmas, geriausių Europos juvelyrikos technologijų ir senojo Azijos meno dermė. Tai buvo viena pirmųjų šios srities kompanijų, susirūpinusių dėl globalinio planetos atšilimo bene daugiau, nei dėl savo pelno.
Johnas Hardy inicijavo bambukų sodinimo programą. Tai ilgaamžiai, sparčiai augantys augalai, kurie gamina deguonies daugiau nei bet kuris medis. Tankios jų šaknys apsaugo dirvožemį nuo erozijos. Bambukai atgaivino tropinį peizažą po to, kai ten buvo negailestingai iškirsti miškai. Netgi savo juvelyrikos kompaniją Hardy įkurdino iš bambuko pastatytame pastate. Jokios medienos, juk išauginti medį reikia daugybės metų. Malaizijos architekto suprojektuotas statinys kainavo tik 6 tūkst. dolerių. Be to, Hardy sukūrė ribotą „bambukinę“ sidabro papuošalų kolekciją. Kiekvieno papuošalo vidinėje dalyje yra skaičius, kiek bambuko auginukų bus pasodinta pardavus šį gaminį.
„John Hardy Jewelry“ vadina save žalia kompanija, tačiau šio savo veiklos aspekto nelinkusi paversti marketingo dalimi. Firmos vadovai sako, kad jų marketingas paremtas aukšta gaminių kokybe ir rankų darbu. „John Hardy Jewelry“ siekia, kad visa jos sidabrinė ir auksinė juvelyrika būtų šimtu procentų sukurta iš perdirbtų brangiųjų metalų.
Kai Johnas Hardy pardavė savo kompaniją bei savo vardą verslo partneriui ir bendraminčiui, jis kartu su žmona Cynthia visiškai atsidavė aplinkosaugos iniciatyvoms. Balyje jie įkūrė Žaliąją mokyklą, pagrįstą ypatinga mokymo sistema, akcentuojant emocinį, dvasinį, protinį intelektą bei atsakingą buvimą šioje žemėje. Šalia tradicinių disciplinų čia mokoma pasigaminti šokolado, auginti ekologišką maistą, holistinių gydymo principų ir pan. Juk keičiantis klimatui, kintant ekonomikai ir pasaulėžiūrai, auga visiškai kitaip mąstančių darbuotojų poreikis. Johno Hardy planuose – tarptautinė tokio tipo aukštoji mokykla, kuri ugdytų atsakingus už savo planetą specialistus.
Jolanta Miškinytė, GYVA.LT, 2009 m. rugsėjo 30 d.