Hiperaktyvumas – amžiaus rykštė ar apgaulė?

Rašyti apie vaikų hiperaktyvumą – atsakinga ir nelengva užduotis. Dėl šio sutrikimo bei jo gydymo būdų Vakaruose verda nemenkos batalijos, į kurias įsikišo netgi Jungtinės Tautos. Didžiausias keblumas tas, kad netgi patys medikai gana aštriai nesutaria ne tik dėl hiperaktyvumo gydymo metodų, bet ir dėl to, ar apskritai reikia jį gydyti. Vieni šį reiškinį laiko sutrikimu, keliančių didelių problemų ne tik pačiam vaikui, bet ir jo tėvams, mokytojams, visuomenei. Kiti teigia, kad tai tiesiog kitokie vaikai, kuriuos šeima ir socialinė aplinka atstumia būtent dėl jų kitoniškumo ir „nepatogumo“.

Kas tas hiperaktyvumas?

Nebūtinai itin judrus vaikas yra hiperaktyvus. Tokia diagnozė nustatoma tuomet, kai yra tam tikrų simptomų kompleksas: judrumas, neatidumas, nesugebėjimas sukaupti dėmesio ir mokytis, impulsyvumas ir kt. Įdomu, kad JAV šio sutrikimo diagnostika trunka metus, o Italijoje – net trejus. Tokių nenuoramų tarp berniukų yra tris-keturis kartus daugiau nei tarp mergaičių.

Hiperaktyvius vaikus Švedijos A.Lindgren ligoninėje tyrinėjusi lietuvių mokslininkė Aurelija Jučaitė pastebėjo jų pailgosiose smegenyse baltymo dopamino ir noradrenalino pusiausvyros sutrikimų. Būtent nuo šios baltymų sistemos priklauso žmogaus reakcija į aplinką ir prisitaikymas. Hiperaktyvumo priežasčių sąrašas ilgėja, tarp jų yra: paveldimumas, įgimtos temperamento savybės, gimdymo bei vaiko galvos smegenų traumos, somatinės ligos, sintetiniai maisto priedai, apsinuodijimas švinu, nenuoseklus auklėjimas, nedarna šeimoje. Pastebėta, jog šalyse, kur valgoma daugiau Baltijos jūros žuvų, diagnozuojama daugiau hiperaktyvių vaikų. Mat kartu su žuvimi į organizmą pakliūva aplinkos taršalų bei kenksmingų medžiagų, kurios kaupiasi būsimosios mamos riebaliniame audinyje, o paskui per pieną pasiekia ir kūdikį. Rizikos grupei priklauso neišnešioti ar mažo svorio naujagimiai. Taipogi įtariama, kad šį sutrikimą sukelia gali išprovokuoti jodo stygius besilaukiančios moters organizme.

Emocinis nestabilumas, chaotiškas elgesys, nesugebėjimas planuoti savo veiklos, savikontrolės stoka, bendravimo problemos padaro vaiką nepritapėliu ir atstumtuoju. Jis ir pats pradeda prastai save vertinti. Teigiama, kad vyresniame amžiuje tokie vaikai dažniau įninka į narkotikus, alkoholį, asocialų gyvenimo būdą, jiems būdingas neatsargus seksualinis elgesys, jie dažniau žudosi.

Su sunkiai valdomais mažaisiais dirbanti Gydytoja Gražina Kačergytė pastebėjo, kad dauguma iš jų yra maištininkai, turintys specifinių polinkių: „Mačiau vaiką, itin linkusį į piromaniją, niekas jo nedomino taip, kaip ugnis. Kitas be saiko kimšo maistą, kentėdamas nuo bulimijos. Labai svarbu laiku imti kontroliuoti tokius polinkius“.

Pagalba

Bene toliausiai hiperaktyvumo gydymo srityje yra pažengusi Švedija. Čia tokie vaikai turi atskiras klases ir net specialias mokyklas. Klasėje mokosi mažiau nei įprasta mokinių, pamokoje dirba keli mokytojai. O ir pamokos yra trumpesnės. Pagal švedų metodiką Lietuvoje gydytoja Gražina Kačergytė parengė metų trukmės elgesio korekcijos pratimų ciklą. Užsiėmimai vyksta mažose grupelėse (iki 6 vaikų), trunka 1,5 – 2 valandas, kiekvienoje grupėje dirba po du suaugusiuosius. Kiekvienas užsiėmimas griežtai struktūrizuotas, t.y.,  padalintas į tam tikrus etapus, kurių metu atliekamų užduočių ir žaidimų tikslas – pratinti susikaupti ir sukaupti atmintį, bendrauti tarpusavyje. Be to, rengiami žygiai į gamtą, kurių metu irgi skiriamos specialios dėmesio išlaikymą stiprinančios užduotys. „Kartu su tėvais sekame vaiko būsenas, stebime, ar taisosi jo būklė. Pasiekti rezultai įrodo, kad tokie vaikai gali įsisavinti trūkstamus įgūdžius“. Medikė apgailestauja, jog ne visi vaikai baigia metų kursą: „Mes negalime padaryti stebuklų, jei šiame darbe aktyviai nedalyvauja šeima, jei tėvai patys nepasirengę investuoti į savo atžalas kantrybės, dėmesio, pinigų. Dar svarbu geri santykiai namuose ir kad šeimos nariai, užuot pykę ant nenuoramos, dažniau jį paskatintų, pagirtų už pastangas“. Gražina Kačergytė sako mėginusi bendradarbiauti ir su pedagogais: „Mūsų specialistai lankydavosi mokyklose, konsultavo pedagogus apie hiperaktyvumą. Įsitikinau, kad kartu galima pasiekti neblogų rezultatų. Taipogi ir tuo, kad šią bėdą geriausiai sekasi šalinti kompleksiškai, t.y, specialistų, šeimos ir mokyklos pastangomis“.    

Moksliniais tyrimais nustatytas galimas ryšys tarp elgesio sutrikimų ir riebiųjų rūgščių stygiaus organizme. Norint gauti pakankamai riebiųjų rūgščių, reikėtų kone kasdien valgyti žuvies – lašišos, tuno, sardinės. Tačiau turint galvoje, kad dėl aplinkos užterštumo būtent žuvyse aptinkamas padidėjęs sunkiųjų metalų kiekis, žuvimi patartina mėgautis porą kartų per savaitę, o riebiųjų rūgščių trūkumą kompensuoti atitinkamais preparatais – pvz., natūralios kilmės papildais su riebiosiomis rūgštimis. Skyrus hiperaktyviems vaikams omega-3 ir omega-6 riebiąsias rūgštis buvo pastebėta,  kad sumažėjo hiperaktyvumo ir dėmesio sutrikimo simptomai.

Praktikuojamas ir stipresnis medikamentinis gydymas psichostimuliantais. Vakaruose ypač populiarus amfetaminų grupės vaistas ritalinas, neretai vadinamas „vaikų kokainu“, nes jo poveikis artimas kokaino efektui. JAV vaikai su dėmesio sutrikimais pradėjo jį vartoti dar 1961 metais. Kai prieš pora metų rengiau straipsnį ir radijo laidą apie hiperaktyvumo sindromą, Lietuvoje nei ritalinas, nei koks nors jo analogas nebuvo įregistruotas. Tačiau tada kalbinti gydytojai neslėpė, kad tėvai šio psichostimulianto atsiveždavo iš užsienio. Dabar jau turime įregistruotą vaistą straterą, o ritalinas, pasak medicinos mokslų daktarės, Vaiko raidos centro gydytojos Sigitos Lesinskienės, išrašomas pagal vardinį receptą. „Sunku suvokti, kaip vaikams, kenčiantiems nuo perdėto judrumo, gali padėti stimuliatorius. Tačiau poveikis įrodytas, jis akivaizdus ir tėvams. Deja, stratera yra nekompensuojamas preparatas, o mėnesinė jo dozė kainuoja 400 litų.“

Susirūpinimas

Neramių ir nedėmesingų vaikų gydymas psichostimuliantais vertinamas nevienareikšmiškai. Keistas paradoksas: garsiai teigiama, kad jie reikalingi tik nedaugeliui vaikų, bet receptų šiems medikamentams pasaulyje išrašoma tiek, jog darosi nejauku – gal tai naujojo šimtmečio maras? Londono universitete dirbantis farmakologas Ianas Wongas teigia, kad absoliuti tokio vartotojimo lyderė yra Amerika.  2002 metais ten pacientams iki 18 metų buvo išrašyta apie 750 tūkstančių įvairių psichostimuliantų receptų. Prieš dvejus metus, 2000-aisiais, šis skaičius buvęs dvigubai mažesnis... Kongresui netgi teko svarstyti įstatymo projektą, kuriam įsigaliojus mokyklos nebegalėtų versti nenuoramų vaikų vartoti  ritaliną ir kitus stiprius centrinę nervų sistemą veikiančius vaistus. Neapsikentę tėvai pasiskundė, kad kai kurių švietimo įstaigų vadovai būtent taip siekdavo išspręsti hiperaktyvių vaikų problemas. 

Jungtinės Tautos kreipėsi į Pasaulio sveikatos organizaciją prašydamos ištirti gąsdinančius psichostimuliantų vartojimo mastus. Farmakologas Ianas Wongas ir jo kolegos mano, kad nemenkos įtakos šiam reiškiniui turi aktyvi farmacijos kampanijų veikla. Gamintojai nepailsdami tikina, jog cheminės tabletės įveiks elgesio sutrikimų turinčių vaikų bėdas. Beje, hiperaktyvumo tyrinėjimus finansavo viena iš didžiųjų farmacijos įmonių.

Praėjusiais metais Švedijoje buvo aptikta, kad daugiau nei šimtas gydytojų išrašinėjo vaikams ritalino analogą concertą, neturėdami tam teisės – toje šalyje tai leidžiama tik psichiatrams ir vaikų neurologams. Nuolat tai vienur, tai kitur kyla skandalai dėl psichotropinių preparatų sukeltų komplikacijų, netgi mirties atvejų. Po staigios keturiolikmečio amerikiečio Matthew Smitho, septynerius metus vartojusio ritaliną, mirties atlikta autopsija parodė, kad paauglį mirtis ištiko dėl širdies sutrikimų, kuriuos sukėlė šis stimuliantas. Dvylikametis Adrian David Wade, 115 dienų vartojęs straterą, nusižudė. Galbūt dėl savižudybės kalti hiperaktyviems vaikams būdingi nuotaikos sutrikimai? Tačiau berniuko tėvai kaltina straterą, sakydami, kad nebuvo jokių vaiko nuotaikos šuolių. Beje, stratera yra palyginti naujas vaistas, pripažįstama, jog ilgalaikis šalutinis jo poveikis neištirtas.

Tokių tragiškų vaikų istorijų sąrašas netrumpas. Kovą laikraštyje „The Australian“ pasirodė pranešimas, kad hiperaktyvumo gydymui skiriami psichostimuliantai gali išprovokuoti insultą, infarktą ir haliucinacijas. Australijoje už gydomąsias priemones atsakinga valdyba paskelbė apie 400 šalutinių reakcijų tarp 3-10 metų vaikų. Užfiksuota staigi septynmečio berniuko mirtis ir penkiamečio, vartojusio ritaliną, insultas. O juk įtraukus ritaliną į lengvatinių vaistų sąrašą, jo pardavimai ir šioje šalyje išaugo daugiau kaip dešimt kartų.  Minėtos valstybinės institucijos atstovas paskelbė, jog valdyba ketina peržiūrėti savo požiūrį į šiuos preparatus.  

Kitokios versijos

Pastaruoju metu vis daugiau kalbama ir rašoma apie gimstančią naujos evoliucijos vaikų kartą, neva nešančią naują žmonijos sąmonę, pagrįstą meile, sąžiningumu ir bendradarbiavimu. Nemažai iš jų esantys hiperaktyvūs. O jei ir ne, tai nuvedus tokį ypatingą vaiką pas specialistus, jam dažnai nustatoma būtent ši diagnozė. Pirmoji apie ypatingus vaikus prabilo aiškiaregė Nancy Ann Tappe, kuri teigia matanti žmonių auras. Kadangi tokių vaikų aura yra tamsiai mėlynos spalvos, kokios iki šiol jai netekdavo regėti, jų savininkai buvo pavadinti Indigo vardu.

Šia savita teorija susidomėjo kai kurie pedagogai bei psichologai. Prieš septynerius metus pasirodė psichologų Lee Carroll ir Jano Toberio knyga „Indigo vaikai“. Anot jų, šie kitokie vaikai pirmiausia yra nekonformistiški, talentingi, pasižymintys gera intuicija, stiprios valios, labai jautrūs. Jie sunkiai adaptuojasi prie aplinkos, mokyklos, dažnai būna nesuprasti savo šeimos, o nustačius hiperaktyvumą gydomi vaistais. Tačiau tokio nepritapėlio IQ testai rodo, kad mokykloje laikytas nepaklusniu ir nesugebančiu mokytis vaikas pasižymi neeiliniu intelektu. Indigo fenomeno šalininkai įsitikinę, jog šiuos vaikus reikia ne slopinti, bet bendrauti kaip lygus su lygiais, jei įmanoma, taikyti tokias pedagogines sistemas kaip Valdorfo ar Montessori. Apie Indigo vaikus jau leidžiamos knygos, kuriami interneto tinklapiai, draugėn buriasi tokių vaikų tėvai, nesutinkantys, kad jų atžalas reikia gydyti.

Skeptikai teigia, jog Indigo vaikai yra ne kas kita, kaip tik gimstantis naujas verslas, gudriai išnaudojantis tai, kad žmonės išsiilgę humaniškesnės aplinkos ir vertybių, kurių pranašais skelbiami būtent vaikai. Tuo tarpu sunkių atžalų tėvams tokios teorijos esanti psichologinė gynyba prieš faktą, kad jų vaikai – sutrikusio vystymosi.

Palikime ramybėje auras, juolab kad hiperaktyvumo esmę ginčija ne tik ezoterinių mokslų atstovai, bet ir dalis pačių medikų. Jie teigia, jog dėmesio sutrikimas yra ne modernios ligos, bet modernaus gyvenimo simptomas. Psichologas Richardas DeGrandpre savo knygoje „Ritalino tauta“ rašo, kad hiperaktyvų elgesį provokuoja greičio persunkta šiuolaikinė realybė: be perstojo skamba mobilieji telefonai, daug bendraujama elektroniniu paštu, vaikai naudojasi kompiuteriais su galingomis mikroschemomis, klausosi trankios roko muzikos, televizijos ekrane vaizdai keičiasi žaibo greičiu. Šiems laikmečio stimuliantams vaikų psichika yra ypatingai jautri. Taipogi jis pastebi, jog vaikai, negalintys susikaupti prie mokyklinių užduočių, puikiausiai padaro tai žaisdami kompiuterinius žaidimus. Psichologo manymu, negalima diagnozuoti hiperaktyvumo be išsamių biologinių testų, nes jam priskiriami simptomai gali būti ne kas kita, tik vaikystei būdingi požymiai. „Hiperaktyvumas mažiausiai sietinas su smegenų disfunkcija, – teigia knygos autorius. – Jis rodo, kaip greičio kultūra pakeitė žmonių sąmonę. Nuolat agresyvios aplinkos stimuliuojami vaikai tampa priklausomi nuo greičio ir nebegali susikaupti lėtesnėms užduotims“.

Bene griežčiausiai hiperaktyvumo diagnozę kritikuoja 35 metų darbo praktiką turintis amerikiečių neurologas Fredas A. Baughamas, savo knygoje „Hiperaktyvumo apgaulė“ vadinantis šį sindromą nusikalstamu psichiatrų ir farmacijos pramonės sąmokslu: „Iš vaiko emocinio diskomforto simptomų, labiausiai erzinančių mokytojus ir tėvus, jie padarė ligą ir kemša mažiesiems narkotinius preparatus. Padėtis tragiška – hiperaktyvumo „epidemija“ JAV nuo 500 tūkstančių diagnozuotų vaikų šiandien išaugo iki maždaug 7 milijonų.“ 

Yra apie ką pamąstyti

Be abejo, viena kitai prieštaraujančių teorijų mišrainėje sunkiausia tėvams ir vaikams, nes situacija primena tą pasakos kryžkelę: kurlink besuksi, gresia netekti galvos. Tačiau ar jums nesusidaro įspūdis, kad visos ietis dėl hiperaktyvumo kryžiuojančios pusės pasako nemažai tiesos. Kalbant šia tema kažkodėl nesinori apsiriboti vien medicininiais niuansais. Kyla ir kitokių klausimų: ar mes, suaugusieji, patys nepražūstame greičio kultūroje, nebesugebėdami sukaupti dėmesio ne tik storesnei knygai, rimtesniam filmui, gilesniam pokalbiui, bet ir savo vaikų pažinimui? Ar nepristingame laiko ir kantrybės išsamiai atsakyti į kiekvieną jų klausimą, bendrauti pakankamai ir be chaotiško skubėjimo, užuot palikę juos su MTV? Ar stebėdamiesi dėl jų neatidumo, paviršutiniškumo, išsiblaškymo nepamirštame, kad vaikai didžiąja dalimi – mūsų atspindys? Ar nesimaitiname vien parduotuviniais pusfabrikačiais, nesukdami galvos dėl jų turinio? Ar ne per dažnai griebiamės „stebuklingos“ cheminės tabletės, kuri, viliamės, išvaduos ne tik nuo kūno, bet ir nuo sielos skausmo? Skaičiau mokslininkų prognozes, kad netolimoje ateityje bemaž visi vartosime psichostimuliuojančius vaistus – idant sustiprintume savo intelektą negailestingoje konkurencinėje kovoje už būvį. Jei taip iš tiesų atsitiks, ar tada kas nors dar prisimins posakį „viena gydo, kitam kenkia“?  Pakeisti civilizacijos tempų, technologijų mes, žinoma, nepajėgūs. Bet tikrai galime pakoreguoti savo požiūrį ir vietą pašėlusiose gyvenimo lenktynėse: ar iš tiesų taip jau būtina atsidurti pačiame priekyje?

Jolanta Miškinytė, Žurnalas „Sveika!“, 2006 m.