Gerovė be augimo

Populiariausias šių dienų mitas – gerovė neįmanoma be augimo. Kai recesijos akivaizdoje visos pasaulio vyriausybės nori didinti vartojimą, pats laikas suprasti, kad aplinka augančios ekonomikos padarinių paprasčiausiai nebeatlaikys. Apie britų profesoriaus Timo Jacksono vadovaujamos tyrėjų grupės parengtą ataskaitą rašo Vytautė Šmaižytė savaitraštyje "Atgimimas".

T. Jacksono komandos atliktas tyrimas skirtas Didžiosios Britanijos vyriausybės Darnios plėtros komisijai. Pasak srities ekspertų, vien tokios komisijos egzistavimas patvirtina, kad bent jau teoriniu lygmeniu šiuo klausimu britai yra aiškūs lyderiai.

„Ekonomikos augimas iki šiol yra laikomas pagrindine gerovės sąlyga. Didesnės pajamos turėjo užtikrinti didesnę pasirinkimų įvairovę, turtingesnį ir turiningesnį gyvenimą visiems. Tai visiems tarsi savaime suprantama tiesa. Tačiau taisyklė ji yra ne visada“, – rašo T. Jacksonas.

Vartojimo mašina geriausiai yra įsukta vakarietiškose visuomenėse. Ekonomikai sušlubavus vartojimo skatinimo būtent šiose šalyse yra griebiamasi lyg panacėjos. Noras priversti piliečius atverti pinigines – didelis.  Juo matuojamos ir visos ekonomikos skatinimo priemonės.

Gresia katastrofa

Pasak T.Jacksono, tikėjimas, kad augimas yra gerovės šaltinis, – didelė saviapgaulė. Greta techninių aplinkosaugos klausimų sprendimų jau ne pirmus metus minimos sąvokos nemateriali gamyba bei aplinkai draugiška paslaugų ekonomika.

Vis dėlto, teigia mokslininkai, bet kokius žingsnius pažangos link griauna ekonomikos augimo skatinimas.

„Norint išvengti ekologinės katastrofos, būtina griauti augimo mitą”,  –  rašoma ataskaitoje.

Ekonomikos vadovėliai vieningai tvirtina, kad vartojimas reikalingas, jog augtų darbo vietų skaičius, o pastarosios reikalingos, kad nekiltų ekonominis ir socialinis chaosas. Dilema, regis, neišsprendžiama – ekonomikos augimas būtinas, tačiau aplinkosauginiu požiūriu neįmanomas.

Anot T. Jacksono, materialinis augimas skurdžiausioms šalims būtinas. Tačiau vakariečiai privalo rasti kitokią išeitį.

Darna prieš materializmą

Tyrimo autoriai į savo pačių keliamą klausimą, ar įmanoma gerovė be augimo, atsako teigiamai ir pirmiausiai siūlo išplėsti tradicinį ”gerovės” suvokimą.

Pasak T. Jacksono ir jo kolegų, gerovės nereikia suprasti vienprasmiškai. Mokslininkų nuomone, gyventojai jausis gerai tik tada, kai turės fizinį, psichologinį ir socialinį komfortą, dalyvaudami visuomeniniame ir socialiniame gyvenime. Žmonių gebėjimus ir norą juos įgyvendinti tyrėjai iškelia aukščiau nei materializmą ir vartojimą. Esą žmonės, vertinantys tik materialinę gerovę,  psichologiškai jaučiasi kur kas blogiau nei gyvenantieji darnoje su savo aplinka.

Daroma išvada, kad individo gerovė auga, kai jis žino, jog ir aplinkiniai jaučiasi, gyvena gerai.  Nedrastiški pajamų skirtumai ir skandinaviškas visuomenės modelis sukuria kur kas didesnį saugumo bei pasitenkinimo jausmą nei angloamerikietiškas kapitalizmas.

T. Jacksono teigimu, teisinga valstybės politika gali sukurti gerovę ir be ekonominio augimo. Tam, anot jo, reikia pakeisti visuomenės struktūras, nukreiptas į vienintelį tikslą – skatinti augimą. Permainos reikalingos visais lygiais – nuo vartojimo įpročių iki makroekonominių struktūrų.

Vartojimo augimas dažnai skatinamas beveik inertiškai. Vakaruose vartojama daugiau ne todėl, kad trūksta drabužių arba žmonės badauja, vartojimas kelia socialinę vertę, tampa vienintele prasme ir tikslu.

Tie, kurie nekreipia dėmesio į šiuos socialinius reikalavimus, atsiduria už visuomenėje priimtų normų ir ribų. Simbolinius statuso ženklus aktyviai palaiko bei skatina ir parduoti norinčios įmonės, ir nestabilumo bijanti valstybė. Pastaroji vienu metu atsiduria abiejose barikadų pusėse – ragina saugoti aplinką, bet kartu ir skatina vartotojus.

Žlugdanti skolos kupra

Norint įveikti užburtą vartojimo ratą, anot T. Jacksono, būtina visiškai priešinga valstybės politika – ne remianti, o išlaisvinanti visose srityse. Naujas mąstymo būdas yra reikalingas reglamentuose reklamai, mokesčių, švietimo ir kitose sistemose.

T. Jacksonas taip pat kalba apie būtinybę kurti aplinkai draugišką makroekonomiką: naujovišką požiūrį į investicijas, gamybą bei vartojimą, viešąsias išlaidas ir darbo rinką. Toks naujas požiūris ne tik spręstų neatidėliotinas ekonomikos recesijos sukeltas bėdas, bet ir atsigręžtų į globalinius klausimus, rūpintųsi pasauliu, kuriame gyvens mūsų vaikaičiai.

Vertinant iš tokios perspektyvos, dabartinės ekonomikos skatinimo programos tampa kontraproduktyvios. Dėl trumpalaikio efekto paaukojama ateitis. Pasak T. Jacksono, dabartinis vyriausybių dosnumas bankams bei didiesiems koncernams įstumia visuomenę į valstybės skolos spąstus ateityje, skatina žlugdantį efektą sukeliantį augimą.

T. Jacksonas teigia, kad augimo paradigma yra tokia vyraujanti, jog tik nedidelė dalis analitikų leidžia sau pasvarstyti, kaip atrodytų ekonomika be augimo.

Kita investicijų kryptis

T. Jacksono komandos siūlomai alternatyvai būdingi du svarbūs bruožai: investicijų perskirstymas ir naujas požiūris į darbo rinką.

Privačios investicijos mažėja, tuo tarpu viešoji ekonomika auga – ir investicijų, ir paslaugų aspektu.

Svarbus tokio modelio bruožas, kad keičiasi darbo santykiai – darbo laikas trumpėja, o darbo vietą dalijasi keli asmenys. Taip sprendžiami nedarbo, skurdo bei kiti socialiniai klausimai.

T. Jacksono teigimu, galimybių stabilizuoti ekonomiką ir neskatinti augimo tikrai yra. Brėžiama paralelė su ekologinėmis sistemomis,  kurios sugeba atlaikyti bei įveikti nukrypimus ir permainais.

Investicijos šiuo atveju irgi yra labai svarbios. Bet jos yra skiriamos naujų infrastruktūrų kūrimui, o ne vartojimo burbului pūsti. Pagrindinė investicijų užduotis – mažinti iškasenų naudojimą, spręsti ekologinius klausimus, į pirmą planą iškelti socialinius tikslus.

Kad tai būtų įmanoma, reikia visiškai naujo požiūrio į investicijas. Tradiciškai investicijos didina produktyvumą, garantuoja apsipirkimą ir pelną.  Investicijos, kurios turėtų būti daromos dabar, turi būti vertinamos pagal kitus kriterijus. Investicijos į darnią plėtrą turi gelbėti ekosistemas, spręsti socialinius uždavinius, iš jų negalima tikėtis trumpalaikio pelno ir greito efekto.

Šis požiūris taip pat reikalauja, kad viešasis sektorius nebebūtų traktuojamas kaip neišvengiamas blogis, reikalingas tik ištaisyti rinkos nesėkmes. Pasak autorių, finansų krizė akivaizdžiai įrodė, jog, norint išlaikyti ekonominį stabilumą ir užtikrinti ilgalaikes investicijas, valstybės tvirta laikysena būtina.

Atsakomybė – valstybei

Kaip toks planas galėtų pavykti? T. Jacksonas nenori panaikinti rinkos ekonomikos ir visus svertus suteikti valstybei. Pasak jo, rinkos ekonomika buvo ir bus svarbiausias visų ekonominių procesų variklis. Pagrindine problema mokslininkas laiko tai, kad modernios ekonomikos yra atsidūrusios saujelės įtakingų koncernų rankose, kurie sėkmingai kontroliuoja ir politikus.

Pasak T. Jacksono, negalima leisti valstybės paversti įrankiu, kurio vienintelė užduotis – didinti augimą. ”Tai būtų grėsmingas ir iškreiptas suvokimas viso to, kas priklauso visuomenei bei garantuoja esmines žmogiškąsias vertybes”, – sako ekonomistas. Pasak jo, valstybė yra visuomenės įrankis kurti tokią ateitį, kurios norime. Tik demokratinės institucijos turi galios kurti aplinkai draugišką ekonomiką ir išvaduoti visuomenę iš priklausomybės siekti augimo bei didesnio vartojimo bet kokia kaina.

Vytautė Šmaižytė, Atgimimas, 2009 m. spalio  23 d. Nr. 37

Liutauras Stoškus, Aplinkos apsaugos agentūros direktorius: "T. Jacksono idėjas būtina išgirsti ir Lietuvoje"

Šiais laikais, kai Lietuva kaip išmanydama bando atgaivinti savo ekonomiką, profesoriaus T. Jacksono, Didžiosios Britanijos vyriausybės patarėjo, parengta ataskaita kai kam gali pasirodyti tiesiog ereziška.

Tai, matyt, neturėtų stebinti, nes ir pačioje Didžiojoje Britanijoje atsitiktiniu sutapimu G8 susitikimo, skirto ekonomikos gaivinimo klausimams spręsti, išvakarėse paskelbta ataskaita kai kuriuose politiniuose sluoksniuose sukėlė neigiamų emocijų. Tačiau tokia reakcija tiktai dar kartą patvirtina T. Jacksono mintį, kad mūsų visuomenė nėra išsivadavusi iš mitų ir jai vis reikia kuo nors tikėti. Taip, kaip XX a. labai gajus buvo mokslo ir techninės pažangos mitas, kuris suteikė žmonių gyvenimui vadinamojo racionalizmo, techninio mąstymo, kai sprendimai buvo priimami „techniškai”, taip šiais laikais gyvename šventai tikėdami ekonominio augimo mitu.

Reikia pasakyti, kad visi, kurie nors retkarčiais pamąsto apie tai, kas bus ateityje su mūsų Žeme, kad reikėtų penkių Žemės rutulių, jei visi vartotų tiek, kiek vakarietiška visuomenė, gal net ir neras šioje didelį atgarsį sulaukusioje ataskaitoje to, ko nežinojo anksčiau – neribojamas ekonominis augimas neišvengiamai sukelia pražūtingus ekologinius ir socialinius padarinius. Klimato kaita, išteklių baigtinumas – tai tik keletas aspektų, kurie negailestingai darys įtaką žmonių gerovei ateityje. Egzistuojantys išteklių, klimato sąlygų ir galų gale finansiniai netolygumai dalija pasaulį, o auganti „socialinė recesija“ atsiliepia rinkos ekonomikai. Augimas duodą naudą, tačiau ji pasiskirsto netolygiai. Augimas svarbus tiems dviem milijardams žmonių, iki šiol gaunantiems iki 2 dolerių per dieną, tačiau ir turtingi kraštai visomis išgalėmis spartina ekonomikos ratą.

T .Jacksonas pripažįsta, kad visuomenė susidūrė su dilema. Ekonominis augimas nesuderinamas su darnia plėtra, tačiau neaugimas ar ekonomikos susitraukimas gresia destabilizacija. Todėl natūralu, kad, bandant išeiti iš tos dilemos, yra siekiama atskirti ekonominį augimą nuo jo sukeliamo poveikio. Bet pasauliniu mastu žiūrint tai neduoda teigiamų rezultatų. Neatsinaujinančių išteklių naudojimas auga (kai kuriais atvejais netgi dvigubai nei BVP), norint sustabdyti klimato kaitos procesus reikia, kad šiltnamio dujų išmetimai būtų tokie maži, kokių, iš istorinės perspektyvos žiūrint, niekada net ir nebuvo. 

Todėl T. Jacksonas ir siūlo, kad neužmerktume prieš šią dilemą akių, kad kritiškai įvertintume šiuo metu veikiančius ekonomikos modelius ir vartotojiškas nuostatas. Ir kviečia gerovei be augimo, kuri leistų užtikrinti žmonių gerovę mūsų vienintelėje Žemėje. Ar tai ne atsakomybę už Žemės gyventojus jaučiančio žmogaus kvietimas? Ir džiugu, kad tai ne šiaip žmogus iš gatvės, o vienos iš stipriausių Europos valstybių vyriausybės patarėjas. Norėtųsi tikėti, kad šios idėjos kada nors bus artimos ir Lietuvos aukščiausio lygio vadovams bei patarėjams.