Kiek kainuoja išsaugoti planetą?
Gruodžio mėnesį Kopenhagoje vyksiančiame pasaulio viršūnių susitikime greičiausiai nepavyks pasiekti konkretaus ir teisiškai įpareigojančio susitarimo dėl kovos su klimato kaita. Problema, kaip visada, pinigai. Apie tai rašo Rasa Navickaitė savaitraštyje "Atgimimas".
Ar įmanoma moderniąsias technologijas įdiegti taip greitai ir veiksmingai, kad iš tiesų spėtume užlįsti už akių katastrofiškiems klimato kaitos padariniams? Kitaip sakant, ar pasaulio gyventojai dar turi valios ir laiko sustabdyti klimato atšilimą? Šis klausimas yra ypač aktualus iki Kopenhagos viršūnių susitikimo likus vos mėnesiui, rašo GUARDIAN. Danijos sostinėje politikai sieks susitarti dėl to, kas ir kiek turi paaukoti, mėgindamas užkirsti kelią tirpstantiems ledynams ir kylančiam jūros lygiui. Daugelis žaliųjų tiki, kad šis susitikimas gali būti paskutinė galimybė išgelbėti mūsų planetą. Deja, artėjant susitikimui, vis labiau blėsta viltys, kad bus parengtas detalus ir teisiškai įpareigojantis dokumentas. “Realistiška sakyti, kad Kopenhagoje nepavyks pasiekti susitarimo”, – praėjusią savaitę pareiškė Angela Merkel po dvi dienas trukusių derybų su ES lyderiais. Vokietijos kanclerė perspėjo, kad Kopenhagoje daugiausia pavyks padėti pamatus tolesnėms deryboms.
Kaip aiškina GUARDIAN, valstybėms sunkiausia susitarti dėl bendros strategijos. Visi tikisi, kad kitas pirmas pradės veikti, o šitokio požiūrio rezultatas – aklavietė. Pasaulio akys nukreiptos į JAV, kuriose galima pastebėti teigiamus poslinkius atsakingesnio požiūrio į aplinką link. Tarkime, Baltieji rūmai neseniai pranešė, kad Obama skirs net 3,4 mlrd. dolerių paramą moksliniams tyrimams pažangiųjų technologijų srityje (smart grid). Tačiau pokyčiai JAV yra pernelyg lėti, kad šalis Kopenhagoje galėtų suvaidinti lyderės vaidmenį, rašo GUADIAN. Jau greičiau šis vaidmuo klius Europos Sąjungai su Didžiąja Britanija priekyje. ES praėjusią savaitę sutarė, kad sukurs fondą, iš kurio kasmet net 90 mlrd. svarų bus skiriama besivystančių šalių technologijoms plėtoti. Taip pat ji ketina sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą 20 proc. (skaičiuojant 1990 metų mastu) ir padidinti šį pasižadėjimą iki 30 proc., jeigu Kopenhagoje pavyks pasiekti visuotinį susitarimą.
ES narės tarpusavyje sąlygiškai jau susitarė dėl to, kaip padėti kitoms valstybėms kovoti su klimato kaita, tačiau nenurodė konkrečių skaičių, kiek ir kam teks mokėti, rašo BBC. ES vyrauja nuomonė, kad kovai su klimato kaita turėtų būti skiriama apie 100 mlrd. eurų kasmet bent iki 2020 metų. Europos žaliesiems ši suma neatrodo pakankama, tačiau Didžiosios Britanijos premjeras Gordonas Brownas (Gordonas Braunas) šį sutarimą pavadino drąsiu. Po susitikimo jis pareiškė, kad „mes, europiečiai, savo darbą atlikome“, tačiau, anot kritikų, darbas dar tik įpusėjo. Visų pirma neaišku, kokią konkrečiai sumą turėtų skirti ES, palyginti su kitomis pasaulio šalimis. Antra, liko nenuspręsta, kokia naštos dalis klius kiekvienai Europos valstybei. Anot BBC, konkretesnius pasiūlymus šiuo klausimu turėtų pateikti specialiai tam sukurta darbo grupė.
BALKANS.COM rašo, kad Rytų Europos šalys yra labai susirūpinusios dėl ES planų taip dosniai remti trečiojo pasaulio šalis. „Europa „deda pinigus ant stalo”, norėdama parodyti, kad yra pasirengusi padaryti bet ką, kad susitarimas dėl klimato kaitos būtų pasiektas”, – pareiškė G.Brownas. Į tai Rytų Europos šalys sureagavo atsargiai, atkreipdamos dėmesį, kad kai kurios besivystančios šalys yra turtingesnės nei naujosios ES narės. „Mes nenorėtume pakliūti į tokią padėtį, kai Rumunija ar Bulgarija turėtų mokėti Brazilijai, kad ši sumažintų savo šiltnamio dujų išmetimą, nes tai būtų paprasčiausiai absurdiška”, – kalbėjo Lenkijos ministras Europos reikalams Mikolajus Dowgielewiczius.
Tad, atrodo, kaip rašo INDEPENDENT, kad Kopenhagoje visos kalbos suksis ne apie išmetamąsias dujas, o apie pinigus. Kas ir kiek yra pasirengęs mokėti? Kalbant supaprastintai, turtingos valstybės yra suinteresuotos, kad trečiojo pasaulio šalys, pradedant Kinija ir Indija, gerokai sušvelnintų oro taršą, kuri neišvengiamai augs kartu su sparčiai kylančia jų ekonomika. Ir nors Vakarai yra nusiteikę investuoti didelius pinigus į subalansuoto augimo skatinimą trečiojo pasaulio šalyse, tačiau besivystančios šalys reikalauja dar daugiau. Pinigų prireiks dviem svarbiausioms užduotims: „sušvelninimui“ ir „adaptacijai“. Išvertus iš diplomatinio žargono, „sušvelninimas“ reiškia neatsinaujinančių šaltinių keitimą alternatyviais energijos šaltiniais, kartu sumažinant išmetamųjų dujų kiekį, o „adaptacija“ – kovą su neišvengiamais klimato kaitos padariniais, tokiais kaip vandens lygio kilimas, kurie trečiojo pasaulio šalyse sukelia katastrofiškų padarinių.
Nuo pat 1992–ųjų, kai buvo pasirašyta JTO klimato atšilimo sutartis, turtingosios valstybės turėjo pripažinti savo atsakomybę – su ekologinėmis problemomis susiduria visas pasaulis. Būtent dėl nesubalansuotos Vakarų industrializacijos per pastaruosius 200 metų šitaip išaugo anglies dvideginio kiekis ore. Tačiau dabar Vakarai reikalauja iš Kinijos ir kitų besivystančų šalių, kad jos suderintų ekonominį augimą (kuris šioms šalims visų pirma reiškia bridimą iš skurdo) su žemu išmetamųjų dujų kiekiu. Tai prilygsta sakymui: „Nežiūrėk, kaip aš darau, klausyk, ką aš sakau.“ Visiškai suprantama, teigia INDEPENDENT, kad besivystančios šalys nori kiek įmanoma didesnės Vakarų finansinės paramos, kad galėtų plėtotis šiuo sudėtingesniu ir gerokai brangesniu būdu.
Rasa Navickaitė, Atgimimas, 2009 m. lapkričio 6d. Nr. 39