Su meile ir pagarba žemei 

Šiose nuotraukose – žmonės, kurie Nepriklausomybės pradžioje nepabijojo rizikos bei sunkumų ir pirmieji šalyje ėmėsi ekologinės žemdirbystės. Juos įvairiuose Lietuvos rajonuose aplankė ir įamžino taipogi ekologinis ūkininkas, skanios duonos kepėjas, fotografijos mylėtojas Jonas Račickas.

Ekologiškai ūkininkauti reikia dvasinio nusiteikimo. Šitą mintį kartojo visi GYVA.LT kalbinti ekologinės žemdirbystės Lietuvoje pradininkai. Galima tik stebėtis, kaip to nusiteikimo nesunaikino prievartinė kolektyvizacija, ūkininkų išblaškymas, nekokybiškų mineralinių trąšų nualintas dirvožemis, pesticidais užteršti žemės ūkio produktai, nuskurdusi biologinė įvairovė ir kitos blogybės, kurias paliko pusšimtį metų trukusi sovietinė okupacija. 

Tačiau ir sovietmečiu mūsų šalyje buvo žinoma, kad pasaulyje egzistuoja ekologinė žemdirbystė, tada dažniau vadinta organine ar bioorganine. Tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos dėstytojus pasiekdavo naujienos apie ekologinio ūkininkavimo lyderių vokiečių, šveicarų laimėjimus šioje srityje. Kas informacijos sulaukdavo iš Maskvos, kas per Latviją bendravo su vokiečiais, kas palaikė ryšius su kolegomis iš Lenkijos. 1989 m. žemės ūkio akademijoje iš Lenkijos atvykęs profesorius Mečislovas Gorny perskaitė paskaitą apie katastrofiškus žemės ūkio chemizavimo padarinius, patikindamas, kad galima gauti gerą derlių nežudant aplinkos. 

Tad kai vieną šaltą 1992 metų gruodžio dieną Lietuvos žemės ūkio akademijoje susirinko pulkelis ekologijos entuziastų - mokslininkų ir ūkininkų, - jie jau žinojo, kam pasiryžp. Tada buvo įkurta ekologinės žemdirbystės bendrija "Gaja". Nuo šios datos prasidėjo Lietuvos ekologinio ūkininkavimo istorija, kurią šiemet vainikuoja dvidešimties metų jubiliejus. 

Edmundas ir Rasa Samauskai Iš Varėnos rajono. Jiems 1992m. buvo įteiktas pirmasis ekologinio ūkininkavimo sertifikatas.	Elena ir Stanislovas Grajauskai Iš Molėtų rajono. Gavę antrąjį ekologinio ūkininkavimo sertifikatą.
Vytautas Zurba Agronomijos eruditas iš Biržų rajono.	Taurų šeima Iš Biržų rajono. Ne tik sukūrę ekologinį ūkį, bet ir išauginę keturis vaikus.
Ramutis Visockas Sodininkystės ūkio savininkas iš Biržų rajono, garsėjęs labai skaniais obuoliais.	Laima Lapinskienė Iš Biržų rajono, Biržų kaimo.
Tadas Masėnas Ūkininkauja savo tėviškėje Molėtų rajone, išradingiausias 2005m. sodietis.	Aldona Kazakauskienė su šeima Savo ūkyje Molėtų rajone.
Birutė Domarkienė Ekologinio ūkininkavimo kūrėja Žemaitijoje.	Žiogų šeima Iš Klaipėdos rajono. Meilę ekologinei žemdirbystei įskiepiję ir sūnui Viliui.
Darius Gaigalas Darbuojasi savo senelių ūkyje Kauno rajone.	Danutė Baltutienė Grįžusi iš Australijos ir už gyvenimo santaupas įkūrusi ekologinį ūkį savo tėviškėje Plungės rajone.

Ekologinis ūkis – tai aukšto intelektualinio lygio žemdirbystės sistema, kuriai keliami labai griežti reikalavimai. Nepakanka savo veikla neteršti aplinkos. Privaloma laikytis uždaro maisto medžiagų apykaitos ciklo: kiek pasiimi iš lauko, tiek ir netgi dar daugiau turi sugrąžinti į agrosistemą. Lietuvoje augalininkystė sunkiai įmanoma be gyvulininkystės - dėl gamtinių sąlygų ir dirvožemio specifikos. Jeigu šio derinio nėra, rizikuojame nugyventi dirvą, juk natūralus jos derlingumas – viso labo apie pusantros tonos iš hektaro. Taipogi privalu griežtai laikytis technologinių reikalavimų – jokių cheminių trąšų, augalų apsaugai nuo kenkėjų naudojami tik natūralūs būdai.

Nelengvas iššūkis pasiryžusiems eiti šiuo gražiu, prasmingu, tačiau ne rožėmis klotu keliu. Bet, pasak vieno iš ekologinės žemdirbystės pionierių Vytauto Zurbos, „tarp ekologiškai ūkininkaujančių ūkininkų, kaip ir gamtoje, vyksta natūrali atranka, silpni ir tam nepasiruošę pasitraukia“.

Pirmąjį ekologinio ūkio sertifikatą gavęs ūkininkas iš Varėnos rajono Edmundas Samauskas prisiminė: „Svajojome, kad mūsų vaikai turėtų Tėviškę, tokią, kokios mes, miesto vaikai, neturėjome, tokią, kuri visą mūsų šeimą jungtų, vienytų ir apgaubtų šiluma, ramybe, šviesa ir meile. Visai kitomis akimis žvelgėme ir į žemę. Niekaip nekilo ranka pilti į ją kažkokias chemines medžiagas.“

Tačiau gerų norų, pagarbos gamtai nepakako, reikėjo ir technologinių žinių. Netrukus prasidėjo aktyvus šviečiamasis darbas, ūkininkų mokymas, konsultavimas, konferencijos, išvykos į užsienio šalis susipažinti su tenykščių ekologinių ūkių patirtimi.

Šiandien turime arti trijų tūkstančių ekologinių ūkininkų, kelis regioninius ekologinių ūkių susivienijimus, sertifikavimo organizaciją „Ekoagros“, „Tatulos programą“ , tradicines rudens ekologinių produktų muges, ekologinių gėrybių skyrius didžiuosiuose prekybos centruose. Taipogi dėl ekologinio ūkininkavimo labai sumažėjusį dirvos rūgštingumą bei naujos vartotojų kartos pasitikėjimą ekologine produkcija. Už visa tai turime būti dėkingi jiems – pirmiesiems ekologiniams ūkininkams. Beje, ne vieno iš jų vaikai studijuoja Žemės ūkio universitete, ketindami perimti iš tėvų ūkį ir stiprinti ekologinės žemdirbystės tradicijas Lietuvoje.

Jolanta Miškinytė, GYVA.LT

Už konsultacijas dėkojame profesorei Vandai Žekonienei ir "Tatulos programos" vadovui Almonui Gutkauskui.

GYVA.LT straipsniai, susiję su ekologine žemdirbyste:

Tyli revoliucija

Pasaulio ateitis tavo lėkštėje

Politika virtuvėje