Pagiriamasis žodis mėgdžiojimui, arba inovacijos iš gamtos
Užteršta aplinka ir senkantys energijos ištekliai vis labiau spraudžia šiuolaikinį žmogų į kampą. Kaip ir prieš tūkstančius metų pagalbos ranką mums tiesia gamta bei jos studijomis pagrįstas biomimikrijos mokslas. Žodį „biomimikrija“ girdime vis dažniau, tačiau jo reikšmė suprantama dar toli gražu ne visiems.
Tingiu kaip katė, miegojau kaip meškinas – tokius palyginimus girdime ir patys sakome labai dažnai. Kad ir kaip mes, urbanizuoti žmonės, šiandien būtume nutolę nuo gamtos, tokie archetipai pasąmonėje įsitvirtinę labai stipriai iš laikų, kai žmogus savo būtį kūrė pagal gamtoje veikiančius dėsnius.
Susirasti valgio pirmykštis žmogus mokėsi stebėdamas, kaip medžioja gyvūnai, kaip jie pasirenka saugų maistą. Iš gyvūnų elgsenos senovės žmonės mokėsi atpažinti oro permainas. Aliaskos medžiotojai iki šiol tykoja ruonių lygiai taip pat, kaip tai įprasta poliarinėms meškoms. Siekdami tobulumo senovės Egipto architektai skolindavosi formas bei proporcijas iš natūralių gamtos kūrinių. Garsiąsias kolonas jie statė žvelgdami į palmes bei lotosus.Tikriausiai niekam nekyla abejonių dėl to, kad gyvasis lėktuvo prototipas buvo paukštis, kad būtent jo skrydis prieš kelis šimtus metų įkvėpė Leonardo da Vinci pasigaminti sparnus iš medžio.
Taigi akivaizdu, kad biomimikrijos mokslo pamatai yra tokie pat seni, kaip ir žmogus. Biomimikrija grindžiama įvairių gamtos procesų, gyvųjų organizmų funkcijų pamėgdžiojimu. Kalbant šia tema įprasta prisiminti šveicarų inžinierių ir išradėją George`ą de Mestralį, kuris 1941-aisiais grįždamas su keturkoju draugu iš medžioklės Alpėse atkreipė dėmesį į prie savo drabužių ir šuns kailio prikibusias varnalėšos sėklas. Tyrinėdamas mikroskopu sukibimo principą, inžinierius įžvelgė galimybę susegti dvi medžiagas kabliukų ir kilpelių pagrindu. Iš pradžių jo idėjos niekas rimtai nevertino, tačiau šiandien kibioji juostelė mums yra kasdieninio naudojimo dalykas.
Mokslininkui Wilhelmui Barthlottui iš Bonos universiteto kilo klausimas, kaip lotoso lapai bet kokiomis sąlygomis išlieka švarutėliai, nors jokie detergentai nenaudojami. Tyrinėjimų metu paaiškėjo, kad dėl lapų paviršiaus nelygumų nubėgdamas vanduo nesunkiai nuplauna purvą. Jungtinėse Amerikos Valstijose netruko atsirasti kompanija, gaminanti dažus, kurie džiūdami atkartoja augalo paviršiaus gruoblėtumą, todėl purvas prie tokiais dažais nudažyto pagrindo neprilimpa.
Savaime suyrančios pakuotės, nenuodingi dažai ir be jų išgaunamos spalvos – tai tik keletas biomimikrijos laimėjimų, suteikiančių žmogaus aplinkai natūralios kokybės. Biologė iš JAV Janine Benyus apie biomimkrijos galimybes parašė knygą („Biomimicry: Innovation Inspired by Nature“), ji taipogi yra Biomimikrijos instituto įkūrėja. Gamtoje šią mokslininkę labiausiai žavi savaime susirenkančios struktūros. Pavyzdžiui, užpurškiame tam tikro skysčio ant stogo paviršiaus, o jis ten susidėlioja į sluoksnį, generuojantį energiją iš saulės. Ir tai – ne tuščios fantazijos, tokias gamtos analogijas šiuo metu tyrinėja biologai, inžinieriai, chemikai, dizaino specialistai, architektai.
Biomimikrijos institutas dirba su daugeliu kompanijų, kurios domisi gamtos inspiruotomis inovacijomis. Vienos kilimų kompanijos dizaineriai instituto organizuotame seminare išgirdo apie tai, kaip gamta kuria grindis. Vaikštinėdami miške jie stebėjo, kaip lapai, šakelės atsitiktine tvarka krenta ant žemės, nutiesdami nepaprasto grožio paklotą iš, rodos, chaoso. Dizaineriai pasinaudojo būtent atsitiktinumo aspektu, sukurdami grindis, kuriose nėra nė poros vienodų segmentų. Jų pastanga namų interjere atspindėti gamtos grožį pasirodė esanti labai praktiška: tokiame paviršiuje neįmanoma pastebėti jokių gamybos klaidų, netgi jei jų ir pasitaikytų. Plyšeliams užkaišioti panaudojamos nuokarpos, tad jų nereikia išmesti. Jeigu kuri nors grindų vieta būtų sugadinta ar nusidėvėtų, tą dalį besiūliu būdu galima tiesiog pakeisti nauja detale, kuri darniai įsilies į grindų piešinį. Ši technologija sumažino gamybos atliekų kiekį bei produkcijos savikainą, tad nenuostabu, kad minėtos firmos grindys šiandien sudaro apie trečdalį jos pardavimų visame pasaulyje.
Šių metų Milano baldų mugėje prancūzų dizaineriai Ronanas ir Erwanas Bouroullecai pristatė iš poliamido pagamintą ypatingą kėdę – jos kojos atrodo kaip augalo ūgliai, o kėdės skeletas skleidžiasi it šakos, kad sėdinčiojo svoris būtų tolygiai paskirstytas. Tokio aukšto lygio dizainas leidžia sukurti labai lengvą, bet tvirtą baldą, kuriam sunaudojama mažiau medžiagų nei įprastai kėdei.
Janine Benyus sako, kad gamtos teikiamos idėjos yra tobulos ir beribės. Tyrinėdami gyvus organizmus, kurie sugeba išgyventi be vandens mokslininkai galbūt galėtų sukurti sausas vakcinas. O štai dykumų vabalas Stenocara, gyvenantis žiauriomis sąlygomis. Vanduo jo aplinkoje yra labai retas reiškinys, tačiau smarkus vėjas atneša nuo vandenyno rūką, kuriuo naudodamasis šis dykumų gyvis gamina geriamąjį vandenį. Vabalo priekiniai sparnai yra gumbuoti, gumbelių viešūnės traukia vandenį, o įdubimai – atstumia. Oro drėgmė susirenka ant iškilimų, lašai didėja ir leidžiasi į griovelį, kuriuo nuteka tiesiai į vabalo burną. Šio reiškinio stebėsena ir mėgdžiojimas leido sukurti specialią tekstilę, iš kurios pagamintos palapinės dykumoje per naktį sukaupia geriamojo vandens.
Biologė Janine Benyus teigia, kad gamtoje nerasime organizmų ar procesų, kurie veiktų atskirai nuo sistemos - viskas yra harmoninga jos dalis. Tai, kas sistemai nereikalinga, išnyksta natūraliai, nepaliekant jokių kenksmingų atliekų. Šiuo požiūriu gamtos struktūros yra nepalyginamai pranašesnės už žmogaus kuriamas struktūras. Juk pastaruoju atveju 96proc. gamybos sudaro atliekos, o tik 4proc. – produktas. Žmogus vis dar negalvoja arba per mažai galvoja apie tai, kokį poveikį jo kūrinys turės aplinkai ir kur jis dėsis pasibaigus galiojimo laikui. Gamta turi atsakymus į visus klausimus, todėl yra mūsų kelrodis į švaresnį, sveikesnį ir darnesnį gyvenimą.
Jolanta Miškinytė, 2009 m. gruodžio 15 d., GYVA.LT