Ekologiškesnio gyvenimo būdo koliažai

Interviu su Indre Kleinaite žurnale "Geras skonis".

Svečiuojamės Indrės namuose, skanaujame arbatą ir kalbamės apie ekologiško gyvenimo būdo pranašumus ir trūkumus.

Kas nutiko, kad susidomėjote ekologija? Papasakokite daugiau apie save ir savo studijas. Galbūt jau vaikystėje tėvai skiepijo ekologiškas mintis?

Žvelgiant atgal, atrodo, kad vieną dieną tiesiog ta koja išlipau iš lovos ir nuo to laiko gana nuosekliai pradėjau eiti kitokiu keliu. Tada man buvo 22-eji. Buvau jau baigusi ekonomikos ir verslo administravimo bakalauro studijas, šiek tiek padirbėjusi ir nelabai susivokusi, ką noriu veikti gyvenime. Bet jau tada gana aiškiai buvau supratus, ko nenoriu. Be jokių racionalių paaiškinimų, tiesiog instinktyviai nenorėjau eiti dirbti ten, kur ėjo visi, nenorėjau dirbti darbų, kokių nuėjo dirbti mano kurso draugai, kartu baigę studijas Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje Rygoje. Bet alternatyvų nemačiau. O toliau mokytis universitete taip pat nenorėjau. Perskaityta knyga apie intuiciją (nepamenu tikslaus pavadinimo, nes tai buvo skolinta knyga, bet jis skambėjo panašiai į „Kaip atrasti savo gyvenimo kelią vadovaujantis intuicija") visiškai paleido mane nuo grandinės ir aš nėriau į nežinią: išvažiavau į Angliją padėti organizuoti holistinės sveikatos festivalio.

Mane domino sveikesnis gyvenimo būdas, geras maistas, nors tuomet nė pusės žodžio nebuvau girdėjusi apie ekologinę žemdirbystę, ekologiškus produktus, etišką verslą ir socialiai atsakingą investavimą ar alternatyvius ekonomikos modelius. Maistas man padėjo atrasti visiškai kitą pasaulį, nors tuomet, prieš aštuonerius metus, tas pasaulis dar buvo pogrindyje.

Anglijoje gyvenau šeimoje, kuri man ir atvėrė vartus į šį pasaulį. Iš pradžių gilinausi į makrobiotinės virtuvės paslaptis, ir nors netapau griežta makrobiotike, gavau labai daug naudingų žinių, kurias savaip pritaikiau ir naudoju iki šiol. Tos žinios leidžia man mėgautis sveiku maistu ne tik neaukojant gero skonio, bet pajuntant jį daug giliau bei subtiliau.

Vėliau susidomėjau ekologiškų ir natūralių produktų rinka, aplankiau daug specializuotų parodų (viena jų - „Natural and Organic Products Europe"), susipažinau su ekologiškų produktų įmonėmis, vienoje tokių įmonių pradėjau dirbti. Kadangi jau buvau labai gerai susipažinus su makrobiotine virtuve, kurioje naudojama daug autentiškų japoniškų produktų, pradėjau dirbti britų įmonėje „Clearspring", tiekiančioje Europai pagrindinius makrobiotinės virtuvės produktus iš Japonijos: sojų pastą (miso), sojų padažus, jūržoles ir kt. Tačiau įmonė tuo neapsiriboja - ji turi didelį ir kitokių ekologiškų produktų asortimentą. Aplankiau daug parodų ir įsitikinau, kad „Clearspring" produktai man patinka labiausiai. Padirbėjau ir pačiame Londone, ir Lietuvoje, ir Skandinavijoje.

Begyvendama Anglijoje aptikau ir neįprastas verslo magistro studijas Bath universitete. Apie šias studijas perskaičiau Anitos Roddick, „The Body Shop International" įkūrėjos, knygoje „Business as Unusual" („Kitoks verslas"). Šios studijos pranoko bet kokius mano lūkesčius - tai buvo naujoviškos verslo ir ekonomikos magistro studijos, pabrėžiančios socialinius, aplinkosaugos ir etikos klausimus. Besimokydama supratau, kodėl nenorėjau dirbti įprastose įmonėse. Tokios įmonės neturi vertybių, nesirūpina daromu poveikiu aplinkai, darbuotojus laiko ne žmonėmis, o ištekliais, gamina prastos kokybės ar net žalingus ir pavojingus produktus. Studijuodama sutikau daug žmonių, kurie jau buvo ilgai padirbę privačiame sektoriuje, tačiau labai nusivylę ir pavargę, metę gerai apmokamus darbus ir pradėję ieškoti veiklos, kuri teiktų prasmę. Šios studijos man suteikė ne tik vertingų žinių, bet ir padėjo susivokti man pačiai kaip žmogui.

Tėvai galbūt netiesiogiai paskatino mane domėtis šia tema. Kai susirgdavau, mama mane stengėsi gydyti tik žolelių arbatomis ir medumi, vaistų duodavo tik itin sunkiais atvejais. Taip pat ji nuolat pabrėždavo, kokia svarbi kokybė, nesvarbu, maisto, drabužio ar šampūno. O tėtis buvo tas žmogus, kuris besalygiškai palaikydavo mano apsisprendimus tiek važiuoti mokytis į Rygą, pasak mano mamos, į „neaiškios reputacijos mokyklą", tiek keliauti, vėl, pasak mano mamos, „neaišku kur" į Angliją, tiek pradėti mokytis „neaišku ką" Bath universitete. Bet iš tiesų mano pažiūras suformavo sutikti žmonės ir patirtis, o tėvai labai padėjo nuolat palaikydami.

Man atrodo, kad svarbu eiti savo keliu ir daryti tai, kas tau patinka ir kas tau atrodo prasminga. Man šis kelias - ekologiškesnio gyvenimo būdo paieškos - atrodo prasminga veikla, nes padeda atkurti aplinką, kurioje mes gyvename ir nuo kurios priklausome. Norėti pakeisti pasaulį buvo žalinga mintis - kažkodėl žmogus nepastebėjo, kad gyvena tobulame pasaulyje. Kai jau beveik viskas nuniokota, mes atsipeikėjame ir pradedame suvokti, koks gražus mūsų pasaulis ir kiek naudos gamta duoda žmogui.

Kuo skiriasi ekologiškas gyvenimas nuo įprastinio, pavyzdžiui, jūsų namuose? Ar turite jau susiformavusių „ekologiškų" įpročių, be kurių neįsivaizduojate savo dienos?

O taip! Neįsivaizduoju savo kasdienybės be ekologiškų maisto produktų, be natūralių higienos priemonių, kuriose nėra žalingų cheminių medžiagų, aplinkai nekenksmingos buitinės chemijos. Kosmetiką naudoju tik natūralią, išskyrus blakstienų tušą, nors turiu ir natūralų. Neseniai pasidažiau įprastais draugės lūpų dažais - ir neskanu buvo, ir jaučiau cheminių medžiagų kvapą, ir net lūpas skaudėti pradėjo. Nesuprantu, kaip moterys gali save nuodyti ir to nejausti. Kiti gali sakyti, kad gyvenant ekologiškai kosmetikos reikia visiškai atsisakyti, tačiau aš su tuo nesutinku - nuo seno kosmetika buvo naudojama, žmonės gražinosi ir dailinosi. Ne moterys turi atsisakyti kosmetikos, o kosmetikos gamintojai turi prisiimti atsakomybę už savo gaminamus produktus. Kiekvieną dieną praleisdama tas penkias minutes prie veidrodžio aš tarsi pamedituoju - tai laikas, skirtas sau.

Anksčiau aplinkai nekenksmingų produktų Lietuvoje nebuvo, o atradusi jų pranašumus Anglijoje, įprastų jau nenorėjau. Dabar jau daug ko galima įsigyti ir Lietuvoje.

Taip pat išmokau išsiversti be kai kurių produktų. Pavyzdžiui, odinius batus tepu ne cheminiu batų tepalu, o aliejumi. Man užtenka tik kelių valiklių: indams plauti ir universalaus, skirto įvairiems paviršiams. Tualete nenaudoju cheminių purškiklių, uždegu natūralų levandų ar medaus smilkalą.

Vis dėlto, vertindama visus savo gyvenimo būdo aspektus, turiu pripažinti, kad man dar labai toli iki visiškai aplinkai nekenksmingo gyvenimo būdo. Atsimušu į sistemos rėmus. Net ekologiški maisto produktai būna supakuoti į aplinkai kenksmingas pakuotes. Nors popierių, plastiką ir stiklą rūšiuoju, organinių atliekų nekompostuoju, nes neturiu nei kaip jų laikyti, nei kur atiduoti. O reikėtų! Perku įprastus drabužius, nes nėra pasirinkimo, nors turiu porą drabužių, pagamintų iš sertifikuotos ekologiškos medvilnės. Kasdien automobilio nenaudoju, bet jei tenka keliauti, keliauju aplinkai kenksmingu būdu. Gyvenu būste, šildomame dujomis. Naudoju elektrą, kuri tikrai nėra gaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Tačiau geriamojo vandens plastikiniuose buteliukuose neperku.

Kaip jūs pati maitinatės? Į ką kreipiate dėmesį rinkdamasi produktus? Kur mėgstate apsipirkti?

Maistui išties skiriu daug dėmesio. Gal net per daug, bet man tai malonu ir rūpesčių nekelia. Pavalgius blogo maisto mane apima prastos nuotaikos, net depresija, tad geras maistas man tiesiog gyvybiškai būtinas.

Tam tikrus ekologiškus produktus, prie kurių pripratau Anglijoje, dabar užsisakau pas didmenininkus Lietuvoje ir man jie atveža tiesiai į namus. Užsisakau didesnius kiekius, todėl gaunu nuolaidas. Spintelėse turiu aliejaus, džiovintų vaisių, ryžių, makaronų, pupelių, jūržolių, džiovintų grybų, ryžių pieno, sojų pastos, sojų padažo, uogienių, arbatos, tradicinės druskos ir kitokių ilgai išsilaikančių produktų atsargų porai mėnesių, gal net pusei metų.

Vaisius ir daržoves perku tik užaugintus Lietuvoje ir dažniausiai ekologiškus. Kas antrą sekmadienį lankausi „Café de Paris" turgelyje „Viva Sol", o kiekvieną ketvirtadienį - Tymo turgelyje Užupyje, taip pat ekologiškų produktų turgelyje „Tatula". Jei ko pritrūksta, išsiruošiu į Kalvarijų turgų. Nors ten daugiausia perpardavinėtojų, randu ir lietuviškų daržovių. Renkuosi vadovaudamasi intuicija.

Lankausi ir ekologiškų produktų parduotuvėlėse Antakalnio bei Šv. Stepono gatvėse. Neseniai aptikau gerą žuvų ir mėsos el. parduotuvę, kurią būtinai išbandysiu. Žinau, kur galiu nusipirkti ekologiško ar biodinaminio vyno.

Į prekybos centrus užsuku retai, iš maisto produktų nusiperku tik kokią smulkmeną. Vaikštinėdama tarp lentynų ir dairydamasi į sudėtus maisto produktus, negaliu liautis stebėjusis: „Negi žmonės visa tai valgo?"

Ar lankotės restoranuose? Kaip išsirenkate patiekalus?

Vilniuje nėra daug man patinkančių restoranų, kur galima būtų užsukti kasdien. Tačiau yra keli restoranai, į kuriuos man gera nueiti kartais. Kadangi restoranų maistas man nesuteikia energijos, juose tik užkandžiauju ir ragauju, rimtai pavakarieniauti išsiruošiu retai. Man maistas - šventas dalykas, tad būna apmaudu susidurti su atsainiu komerciniu požiūriu. Kartais pasvarstau, kad turėčiau tapti restoranų kritike, nes visuomet turiu visokių pastabų ir komentarų, noriu pasiūlyti ką nors pakeisti. Pavyzdžiui, nustoti pardavinėti vandenį buteliukuose ir nemokamai patiekti vandens iš čiaupo grafinuose, nes tai padeda mažinti atliekas, o vanduo iš čiaupo saugus gerti. Dar man labai nepatinka, kai grietinėlės dedama į padažus prie mėsos patiekalų. O kiek įdomių daržovių restoranai ignoruoja ir tiekia tas seniai nusibodusias bulves! Juk turim pastarnokus, kurie pakepti orkaitėje neįtikėtinai skanūs ir savo išvaizda primena gruzdintas bulvytes. Orkaitėje galime kepti ir tam tikra forma supjaustytas morkas, burokėlius, saldžiuosius moliūgus, salierus. Tai, kad lietuviai - liūdna tauta, kaltas ne oras, kaltos per dažnai valgomos bulvės! Mūsų restoranai tarsi kokie dinozaurai labai lėtai priima naujoves, todėl dažniausiai valgau namie paruoštą maistą.

Ar teko lankytis ekologiško maisto restoranuose? Kokie buvo jūsų įspūdžiai?

Taip, teko. Londone. Labai vertinu restoranų pastangas tapti ekologiškesniais. Labai jaukūs atsiminimai apie restoranus „Quiet Revolution" ir „Duke Organic" Londone. „Quiet Revolution" būdavo ta vieta, kurioje apsilankydavau dieną suvalgyti sočios sriubos ar salotų, išgerti sviežiai spaustų sulčių. Labai gerai prisimenu tirštą lešių sriubą su daržovėmis, keptų moliūgų salotas su trintų žirnių užtepu ir šiltai aptarnaujančius padavėjus, savo paprastu bendravimu sukurdavusius įspūdį, kad atėjai ne į restoraną, o pas juos į svečius. Tokio neformalaus aptarnavimo dar niekur kitur nesu pajutusi. O restorane „Duke Organic" buvau tik vieną kartą, ten vedžiau grupę žmonių, kurie lankėsi Londone seminare apie socialiai atsakingą verslą. Specialiai ieškojau restorano, kuris laikytųsi atsakingo verslo principų. Restoranas „Duke Organic" sertifikuotas tarnybos „Soil Association", bet jie laikosi kitų atsakingo verslo principų: naudoja saulės ir vėjo energiją, rūšiuoja atliekas, nenaudoja produktų, atskraidintų lėktuvais iš kitų šalių. Patiekalai gaminami ne tik iš ekologiškų produktų, bet paisoma ir sezoniškumo, valgiaraštis keičiamas kas dieną, nes galbūt ne visada pavyksta gauti tų pačių šviežių produktų ir virėjams neatsibosta vis gaminti tą patį. Buvo labai įdomu žiūrėti, kaip tiesiog mūsų akyse tą vakarą keitėsi valgiaraštis. Viena mergina prieidavo ir išbraukdavo kurį nors patiekalą, užrašytą ant specialios lentos, ir įrašydavo ką nors kitą. Pavyzdžiui, žvėrienos patiekalas iš pradžių buvo patiekiamas su keptais moliūgais, o kai moliūgai baigėsi, buvo pasiūlyti brokoliai. Visas parduodamas alus šiame restorane - britiškas ir ekologiškas, o vynas - tik europietiškas ir ekologiškas.

Iš šios vasaros atostogų Ispanijoje šilčiausiai prisimenu Cadaquéso miestelyje įsikūrusį restoraną „Canshelabi". Mus aptarnavo pats savininkas, valgėme vietinių žvejų sugautas žuvis ir gėrėm aplinkinių vynuogienojų derliaus vyną. Tai nebuvo ekologiškų patiekalų restoranas, tačiau šviežiai pagautos žuvys ir vynas iš šalia užaugusių vynuogių suteikė restoranui ypatingo žavesio. Tokiuose restoranėliuose tiesiog junti, kad dirbantys žmonės užvaldyti gero maisto kultūros aistros.

Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje apdovanojo jus už pateiktą ekologiškos Lietuvos viziją „Gyva Lietuva", įvertindama ją kaip pačią ekologiškiausią. Ar ji įmanoma?

Žinoma, kad įmanoma! Kas galėtų paneigti, kad Lietuva negalėtų pereiti prie ekologinės žemdirbystės ir visoje maisto pramonėje taikyti aplinkosaugos praktikų? Kas galėtų paneigti, kad negalime atsisakyti žalingų chemikalų tekstilės pramonėje? Kas galėtų paneigti, kad nesugebėsime atnaujinti senų pastatų, o naujus statyti remiantis darnios architektūros principais? Kas gali mums sutrukdyti tausoti savo miškus? Kas neleidžia mums tobulėti panaudojant atsinaujinančių energijos šaltinių? Kas gali sutrukdyti plėtoti biomimikrijos mokslą ir kurti naujas dizaino tendencijas? Kas gali neleisti pertvarkyti savo ekonomikos, atsižvelgiant į gamtos dėsnius, pasirinkti kitą pažangos matavimo rodiklį?

Nematau jokių kliūčių Lietuvai eiti tokiu keliu, o dabartinė krizė tik parodo, kad permainos kaip niekad būtinos. Išankstiniais mokslininkų vertinimais, norėdami išvengti drastiškų klimato kaitos padarinių, turime mažiau kaip 100 mėnesių esminėms permainoms.

Įdomu, kad dabartinis projektas, su kuriuo šiek tiek dirbu, prisideda prie šios vizijos įgyvendinimo. (Šiuo metu Indrė daugiausia savo laiko skiria Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje projektui „Atsakingo verslo praktikos skatinimas Lietuvos mažose ir vidutinėse įmonėse", pagal kurį Lietuvos verslo atstovai galės susipažinti su geros praktikos pavyzdžiais Šiaurės šalyse - aut. past.) Šiame projekte pabrėžiama būtinybė skatinti ir stiprinti ekologiškų ir natūralių produktų rinką, atsakingai tvarkomų miškų medienos naudojimą ir pastatų modernizavimą siekiant aplinkosaugos tikslų. Vertinu tai kaip ženklą, kad tikrai einu savo keliu.

Kokie jūsų laisvalaikio atradimai?

Geras maistas, bendravimas su mielais žmonėmis ir penkių ritmų šokis (ang. 5 Rhythms^TM dance) - tai jogos, šokio, teatro ir archajiško šamanizmo derinys, kurį subrandino Gabrielle Roth iš JAV. Lietuvoje tokių šokio sesijų nėra, panašiausios į jas - Andriaus Žebrausko autentiško šokio sesijos, vykstančios kiekvieną sekmadienį.

Taip pat - filmai, knygos, muzika. Kalnai, jūra. Kartais kaip apsėsta imu lipdyti koliažus. Kadangi man pagaminti vieną koliažą reikia poros metų, nes turiu natūraliai surinkti man prasmingų minčių vizualines išraiškas, jų padariau tik penkis. Dėliodama ir klijuodama koliažą prarandu laiko nuovoką ir tokiu ritualu įprasminu sukauptą patirtį, savo pojūčius ir sugautas įžvalgas.

Kas padeda pasijusti laimingai?

Jei nebūtų tarpų tarp natų, nebūtų muzikos. Jei nebūtų poilsio tarp darbų, nebūtų prasmingų darbų. Mokausi daryti pauzes. O labiausiai patinka frazė „Medituok veikdamas". Dar nemoku medituoti dirbdama, bet suradusi šią frazę supratau, kad labai prasminga būtų to siekti.

Nesvetimos man ir visos žmogiškos emocijos: džiaugmas, liūdesys, pyktis, baimė, meilė. Emocijos - kaip banguojanti jūra, mokausi susidraugauti su tuo bangavimu. Jau išmokau nesijausti nelaiminga, kai apima niūri ir liūdna nuotaika, nes žinau, kad tai praeis (šypsosi - aut. past.). Laimė - tarsi koks neatpažintas skraidantis fluidas, kurį vis bandom pagauti už skverno. Tačiau įdomiausias dalykas yra tas, kad ji dažniausiai ateina pati, kai mes nusiraminame, susistyguojame ir pradedame „groti" į taktą su universalia energija.

Kartais mane apima jausmas, kad viskas aplink tobula, kad man nereikia nieko, ko neturiu. Bet taip būna retomis akimirkomis. Man nuolat vis kažko reikia ir kol būsiu gyva, tol norėsiu vis naujų patirčių ir pojūčių. Net norėti nieko nenorėti yra savotiškas norėjimas (šypsosi - aut. past.).

Jolanta Zabarauskienė , 2008 m. gruodžio mėn.