Vaistai ir gydo, ir nuodija: apie farmacijos pramonės užkulisius

Neseniai viena draugė guodėsi, jog paklausus bendros praktikos gydytojos patarimo, kuriuos vitaminus geriau rinktis iš gausybės esančių vaistinėse, jai į rankas buvo įgrūstas lapelis su „patarimu". Tik parsinešus namo nusipirktus „vitaminus" ji susivokė, jog gydytoja jai prirašė...anti-depresantų. Atsitiktinis nesusipratimas? Vargu. Greičiau signalas raginantis mus būti budresniems ir aklai nepasitikėti gydytojų patarimais. Juk neaišku kieno jie pusėje: pacientų ar didelių farmacijos įmonių?

Šis mikroskopiškas nutikimas atspindi platesnius ir gilesnius procesus vykstančius farmacijos versle ir atveria duris į gerai maskuojamus užkulisius.

Farmacijos industrija yra pati pelningiausia iš visų pasaulio industrijų, pelningumo rodikliais pralenkianti automobilių, naftos, nekilnojamo turto, bankininkystės ir technologijų sektorius. Kaip teigia farmacijos industrijos ataskaitos, 2003 metais šio sektoriaus dydis buvo apie 492 milijardai JAV dolerių ir lyginant su 2002 metais rinkos augimas siekė 14 proc. Vidutinė pelno marža buvo 25 proc., o rinkos analitikai prognozuoja bent 10 proc. kasmetinį augimą per ateinančius 5 metus. Stambiausios „žaidėjos" farmacijos rinkoje yra Pfizer, GlaxoSmithKline, Aventis, Merck&Co, Johnson & Johnson, Astra Zeneca, Roche Group, Novartis AG, Bristol-Meyrs Squibb ir Wyeth. Didžiausios vaistų rinkos yra JAV, Japonija, Didžioji Britanija, Europa, o ateityje perspektyviomis yra laikomos Kinija, Meksika ir Brazilija. Nors Lietuvos rinka nėra didelė lyginant su didesnį populiacijos skaičių turinčiomis šalimis, lietuviai yra žinomi kaip paklusnūs vaistų vartotojai ir kasmet suvartoja vis daugiau vaistų. Todėl ir mums pravartu žinoti daugiau apie farmacijos industrijos veiklą.

Finansinės sektoriaus ataskaitos pateikia gražiąją medalio pusę. Kita medalio pusė nėra tokia graži. Atvirkščiai, ji yra kelianti susirūpinimą. Prestižinis Amerikos Medicinos Asociacijos leidinys (ang. Journal of the American Medical Association, JAMA) publikavo tyrimą atskleidžiantį, jog kasmet bent 106,000 amerikiečių miršta dėl priešiškos reakcijos į priskirtą vaistą (ang. adverse drug reaction (ADR)) ir 7,000 miršta dėl pasitaikančių klaidų, tokių kaip netiksli vaisto dozė ar neteisingas vaistų mišinys. Šis tyrimas apėmė tik JAV ligoninėse mirusių pacientų atvejus, todėl rezultatai nėra tikslūs. Daugiau žmonių miršta nuo neigiamo vaistų poveikio, tačiau tokie atvejai nėra užfiksuojami. Taip pat šis tyrimas neįtraukė pacientų, kurie stipriai nukentėjo nuo priskirtų vaistų. Prancūzų tyrimas atskleidė panašias tendencijas. Jų manymu, gydytojai informuoja tik vieną iš 24,433 neigiamų vaistų poveikio atvejų. Panašias išvadas daro ir Didžiosios Britanijos tyrinėtojai. Jų stebėjimais kasmet Didžiosios Britanijos ligoninėse dėl priešiškos reakcijos į vaistus miršta apie 40,000 pacientų. Kaip prasitarė viena farmacijos sektorių palikusi aukšto rango darbuotoja: „dirbti šiame sektoriuje buvo tas pats kas dirbti morge".

Farmacijos sektoriaus sėkmė yra pagrįsta nuolatiniu rinkos augimu. Rinkai plėsti yra naudojami įvairiausi metodai ir triukai. Atrodo, jog kilnu yra ieškoti vis naujų gydymo preparatų nuo egzistuojančių ligų ir taip padėti žmonėms gyventi ilgiau ir sveikiau, tačiau pamirštama, o gal tikslingai nutylima, jog žmogaus sveikata priklauso nuo daugybės kompleksiškų faktorių. Ekspertai mano, jog 90 proc. sveikatos sutrikimų galima apsieiti be farmacinių vaistų. Paprastai vaistai turi neigiamų šalutinių poveikių, todėl jei beatodairiškai puoli gerti vaistų nuo galvos skausmo yra didelė tikimybė, jog ateityje tau prireiks vaistų nuo virškinamojo trakto sunegalavimo, o karusėlei įsisukus vaistų gali reikėti kiekvieną dieną. Paciento nelaimė virsta farmacinių įmonių lobynu.

Naujų vaistų kūrimas labiausiai įtakoja akcijų vertę ir išlaiko investuotojų susidomėjimą farmacine korporacija. Vis tik naujo vaisto sukūrimas ir įvedimas į rinką farmacinei įmonei gali kainuoti iki 570 milijonų JAV dolerių. Todėl tyrimams ir inovacijoms yra skiriama dvigubai mažiau nei marketingui ir pardavimų skatinimui. Patentas negalioja amžinai, todėl yra skubama per trumpą laiką susigražinti įdėtas investicijas. Nenuostabu, kad yra naudojami agresyvūs ir nevisai etiški vaistų marketingo metodai.

Sveikas žmogus niekaip negali prisidėti prie rinkos augimo, todėl farmacijos įmonės ieško būdų kaip įtikinti žmogų, jog jis serga ir jam reikia vaistų. Naujų ligų kūrimas, gydytojų papirkinėjimas, agresyvus nereikalingų vaistų marketingas, mokesčių mokėtojų pinigų išnaudojimas įtikinant vyriausybes įtraukti vaistą į kompensuojamų vaistų sąrašą - tokiais metodais yra skatinami naujų vaistų pardavimai. Taip vadinamai edukacinei veiklai farmacijos įmonės išleidžia daug pinigų, teigdamos, jog taip informuoja gydytojus ir visuomenę apie naujo vaisto teikiamą naudą. Tokiomis sąlygomis naivu tikėtis objektyvumo ir nešališkumo. Uždirbtus pelnus susižeria privatūs investuotojai, tačiau riziką jie prisiima tik dalinai. Dr. Angell teigia, jog JAV farmacijos sektorius gauna solidžias subsidijas iš valstybės ir dažnai tyrinėjimai yra atliekami nacionalinių sveikatos institutų, finansuojamų mokesčių mokėtojų pinigais. Kai tik tyrimas pasirodo vertas dėmesio, įsiterpia farmacijos įmonė ir patentuoja naują vaistą. Taip pat, didelėms farmacijos įmonėms yra suteikiamos  mokesčių lengvatos. Farmacijos sektoriuje laisvos rinkos principų nerasi nė su žiburiu.

Tuo tarpu menkas viešosios medicinos sistemos valstybinis finansavimas sudaro puikią terpę keroti nesąžiningai farmacijos bendrovių praktikai. Negali juk kaltinti gydytojo, dirbančio už menką valstybinį atlygį, kad jis susiviliojo galimybe užsidirbti proteguodamas tam tikrus vaistus. Ir negali kaltinti nė vieno atskiro žmogaus, dirbančio šiame sektoriuje. Tiesiog yra taip kaip yra, ir tik didesni sisteminiai pokyčiai gali pakeisti nusistovėjusias žaidimo taisykles. Tokiems pokyčiams reikalingas sisteminis požiūris į visuomenės sveikatą. Tam tikrais atvejais farmaciniai vaistai yra reikalingi ir suteikia neabejotinos naudos, tačiau ar etiška yra siekti vis didesnio vaistų naudojimo bet kokia kaina, net kai tai kelia riziką žmogaus gyvybei? Apakus nuo beatodairiško pelno siekimo gali nepadėti jokie vaistai.

Kodėl farmacijos bendrovės negalėtų transformuotis ir pelningai dirbti pardavinėdamos ne tik vaistus, bet ir patarimus ar organizuodamos sveikatingumo programas? Senovės Kinijos imperatorių gydytojai užmokestį už darbą gaudavo tol, kol prižiūrimas karalius būdavo sveikas. Vis tik, žinant didelių korporacijų siekį dominuoti tokie pasiūlymai skamba naiviai - juk dar niekas teisiškai neapibrėžė gerų patarimų patento. Todėl matyt atsakomybę už savo sveikatą turėtų priimti kiekvienas žmogus asmeniškai.

Indrė Kleinaitė, 2005 m. Atgimimas Nr. 43