Neatrastas Lietuvos lobis: savanoriai

Nuotraukos šaltinis: www.newham.gov.uk

Ateinančius 2011 metus Europos Komisija paskelbė Europos savanoriškos veiklos metais. Perskaičiusi apie tai pagalvojau: o ką, jei tais metais Lietuvos vardas Europoje nuskambėtų kaip šalies, kurioje yra daugiausiai savanorių, o neatlygintinu darbu paremto pilietiškumo ir bendruomeniškumo jausmas stipriausias Europos Sąjungoje? Net jei tai pernelyg drąsi mintis, Lietuvoje savanoriška veikla įgauna pagreitį.

Pinigų, daiktų, maisto aukojimas vadinamas labdara, o jei skiriame savo laiką, įgūdžius, žinias padėti kitiems be piniginio atlygio, tai yra savanorystė. Pagalba ligoniams, beglobiams, neįgaliesiems, seneliams, vaikams, kraujo, organų donorystė, psichologinės, socialinės pagalbos konsultacijų linijos, gyvūnų globa, aplinkos tvarkymas, pagalba renginiuose, akcijose, kultūrinė ar švietėjiška veikla, įvairios tarptautinės savanorystės programos – tai tik keletas savanorystės sričių. Amžius, lytis, tautybė, religiniai ar politiniai įsitikinimai savanorystėje neturi jokios reikšmės. Svarbiausia - vidinė paskata, kuri anksčiau ar vėliau mus aplanko dėl prigimtinio žmogaus noro būti reikalingam. „Geriausias būdas surasti save - prarasti save tarnystėje kitiems“, - rašė Mahatma Gandhi.

Vakarų pasaulyje savanorystė turi gilias tradicijas. Žmonės ne tik įsitraukia į savanorišką veiklą, bet ir investuoja į tarptautines misijas. JAV savanoriška  veikla yra prestižo reikalas. Tyrimai rodo, kad Lietuva yra viena mažiausiai į savanorišką veiklą įsitraukusių Europos Sąjungos šalių – „Eurobarometro“ duomenimis, nuolat savanoriauja tik 11proc. lietuvių, tuo tarpu Skandinavijos šalyse tuo užsiima per 50proc. gyventojų.

Vaidotas Ilgius daugiau nei penkiolika metų aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, jis dešimt metų dirbo Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktoriumi. Ponas Vaidotas mano, jog  žmonės, neturėję gilios laisvų bendruomenių tradicijos, neturi ir susiformavusio įpročio bendradarbiauti. Netgi veikdami grupėje jie konkuruoja tarpusavyje. „Atgavę laisvę tokie žmonės pirmiausia stengiasi rūpintis savo gerbūviu, o štai motyvas padėti aplinkai, kurioje patys gyvena, yra kur kas silpnesnis. Akivaizdu, kad nuo seno stabiliose visuomenėse, kuriose gerbūvis – įprastas dalykas, saugiau besijaučiantys gyventojai neserga nepasotinamo gėrybių kaupimo tik sau liga. Todėl mus džiugina, kad per keletą metų bent po procentą mūsų šalies gyventojų prisideda prie savanoriškos veiklos.“

VŠĮ „Savanorių centras“ projektų vadovė Jurgita Margau patvirtina, kad Lietuvoje pastaruosius porą metų savanorių  aktyvumas auga, nors iki šios veiklos prestižiškumo dar toli: „Pradėjusi čia dirbti prieš ketverius metus ir pati suabejojau, ar ne į beviltišką dalyką papuoliau – savanorystė atrodė niekam neįdomi. Bet dabar, kai daugėja savanorių ir susidomėjimo šia veikla, jau tikiu, kad po penkerių metų Lietuvoje savanoriaus ne mažiau kaip pusė Lietuvos gyventojų.“ 

Savanorystės tradicijos Lietuvoje

Nors savanorystės idėja kasmet tampa vis žinomesnė, dažnai ji vis dar suprantama siaurai. Pirmoji savanorio asociacija - kariškis. Ir tai nestebina. Sunkiausiais valstybei momentais Lietuvos vyriausybės kviesdavo vyrus jungtis prie savanorių ginti tėvynės. 1918 m. tuometinis premjeras Mykolas Sleževičius ragino savanoriauti. 1990 m. pasirašius Kovo 11-osios aktą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pakvietė registruotis savanorius, pasiryžusius ginti Lietuvos nepriklausomybę.

Seniausias tradicijas mūsų šalyje turi jau Lietuvos pirmosios nepriklausomybės metais veikusios organizacijos - Raudonojo kryžiaus draugija (prieš metus atšventusi veiklos devyniasdešimtmetį) ir Lietuvos Caritas  federacija, įkurta 1926 m.  Tiesa, dėl sovietinės okupacijos Caritas turėjo nutraukti veiklą. Ji vėl buvo atkurta daugiau nei po keturiasdešimties metų. 

Šiuo metu Lietuvoje yra iki tūkstančio nevyriausybinių organizacijų, kurios į savo veiklą įtraukia savanorius. Prieš dvylika metų įsteigta viešoji įstaiga „Savanorių centras“ - „Europos savanorių centro" prie Europos Parlamento narė. Tokie centrai veikia daugelyje Europos šalių. Lietuvoje „Savanorių centras“ padeda savanoriams ir organizacijoms surasti vieni kitus, skleidžia informaciją apie savanorystę, didina jos žinomumą, organizuoja įvairius projektus ir akcijas.  „Savanorystės tradicijas tarsi kuriame iš naujo. Penkiasdešimt metų ne savanoriavome, o dirbome visuomeniniais pagrindais. Dar ir dabar neretai išgirstame sakant: „Mes ne savanoriai, mes -visuomenininkai“, - teigia Jurgita Margau.

Kas savanoriauja

Savanoriauti gali visi norintieji. Jaunimas yra aktyviausias, tačiau vyresniosios kartos atstovai taip pat vis gausiau papildo savanorių gretas. „Rinkome paramą Gruzijai - maisto produktus, maistelį vaikams, higienos priemones. Talkino per 120 savanorių, tarp kurių trečdalis buvo pensinio amžiaus žmonių, kiti - jaunimas. Dvi kartos... Tokia gera dvasia sklandė aplinkui - žodžiais nenusakoma“, - prisimena Jurgita.

„Savanorių centre“ sužinau, kad mūsų kasdien keikiama krizė savanorystei turėjo teigiamos reikšmės.  Netekę darbo žmonės ieško veiklos galimybių. Per pastaruosius dvejus metus savanorių gretas papildė nemažai bedarbių.  

Vaidotas Ilgius neįžvelgia savanorystėje ryškios sąsasajos su savanorio finansine padėtimi. Čia rasi ir kukliai gyvenančiųjų, ir pasiturinčiųjų, ir labai turtingų vyrų žmonų, o ir turtingų tėvų vaikų. Žmonės pasirenka savanorystę įžvelgdami joje profesinės saviraiškos galimybių arba dėl asmeninių motyvų: socializacijos, siekio užmegzti naujų pažinčių, įgyti bendravimo įgūdžių. „Pavyzdžiui, tipiškas Lenkijos savanoris, anot mūsų kolegų lenkų, yra moteris su aukštuoju išsilavinimu, kurios vaikai jau paaugę. Vyrų vis dar dominuojamoje visuomenėje ji neturi pakankamai galimybių atsiskleisti profesinėje veikloje atsiskleisti, ir savanorystė tampa niša geriems darbams, kurie pakelia savivertę“, – pasakoja p.Vaidotas.

Jurgita pastebi tendenciją, kad Lietuvoje turtingi žmonės, prisijungiantys prie vienos ar kitos akcijos labiau linkę aukoti pinigais. „Tiesa, jie nori, kad tai matytų žurnalistai...“ - šypsosi mergina.

Jau ketverius metus gyvuoja „Auksinės širdies“ nominacijos. Ši šventė rengiama gruodžio 5-ąją, minint Tarptautinę savanorystės dieną. Iš tiesų tikrieji savanoriai yra nematomi ir negirdimi. Einantis savanoriauti asmuo nesitiki jokių apdovanojimų. „Bet mums norėjosi, kad tą dieną savanoris ne savanoriautų, o patirtų šventę, - sako Jurgita, - Rūpi padėkoti savanoriams, pasistengti, kad iškilios šalies asmenybės paspaustų „Auksinės širdies“ nominantams ranką. Pagaliau - kad visuomenė sužinotų, kokių šaunių žmonių turime.“

Savanoriškas darbas

Lietuvoje tarp populiariausių savanorystės sričių, ypač mėgstamų jaunimo, yra pagalba renginių ir įvairių akcijų metu. Didelio aktyvumo sulaukia darbas su vaikais, jaunimo linijose. Tiesa, šiose veiklose dalyvaujantys savanoriai privalo turėti 18 metų.

Vakaruose be savanorių neapsieina dažna ligoninė. Prieš porą metų ir Lietuvoje, Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje, vyko sėkmingas savanorių projektas. Visą vasarą jie gydymo įstaigoje atliko įvairius medicininių įgūdžių nereikalaujančius darbus: lydėjo pacientus į procedūrų kabinetus ir parlydėdavo atgal į palatas, dalino maistą, skaitė ligoniams laikraščius, knygas ar tiesiog su jais bendravo. „ Kai kurių ligonių niekas nelanko, jiems labai trūksta dėmesio. Kai žmogui skauda, svarbu kažkur kitur nukreipti jo mintis. Pamato ligonis kortelę su užrašu „savanoris“, ir jo veidas nušvinta, nuotaika pragiedrėja. Ir nors iš pradžių kai kurie ligoninės darbuotojai dėl tokios veiklos atrodė skeptiškai nusiteikę, rezultatai pranoko visus lūkesčius, tad skirtingi ligoninės skyriai paprašė dar šimto savanorių“, – prisimena Jurgita Margau.

Sritis, kurioje labiausiai trūksta savanorių, yra donorystė, ypač - organų.  Kiekvieną mėnesį Vilniuje, prekybos centre „Europa“ bent keletas savanorių skleidžia informaciją apie organų donorystę ir kviečia praeivius pasirašyti sutikimą po mirties dovanoti savo organus.

Vaidotas Ilgius svajoja apie valstybinę programą, kuri siųstų žmones savanoriškam darbui tiek čia, Lietuvoje, tiek į kitas valstybes, kur situacija daug blogesnė: „Tuo galėtų užsiimti ir jaunas, norintis save išbandyti žmogus, ir vyresnio amžiaus, galbūt jau pensininkas, tačiau dar trykštantis energija, aktyvumu. Porą metų gaudami valstybės išlaikymą tokie asmenys gali nuveikti labai reikšmingų dalykų. Iš lūpų į lūpas sklindanti individuali patirtis turi didžiausią poveikį.“

Daugiau privalumų nei minusų

Jei jūsų gyvenimo aprašymą puošia tik mokslo baigimo data, savanorystė – gera praktinės veiklos galimybė. Jei priklausote pagyvenusių žmonių amžiaus grupei, tai – proga išsaugoti socialinį aktyvumą, pasidalinti su kitais gyvenimiška patirtimi, bendrauti. Jei esate bedarbis ar vaikus namuose auginanti mama/ tėtis, ši veikla padės išlaikyti turimus įgūdžius, įgyti naujų gebėjimų,  namų sienas pakeisti į bendraminčių aplinką. Be to, organizacijos neretai ieško tam tikrų specialistų – medikų, psichologų, informacinių technologijų specialistų „Esu tikra, kad savanoriaujantys žmonės daugiau gauna nei atiduoda. Neretai matau, kaip iš nedrąsių, nekalbių, nepatyrusių kai kurie vos po metų tampa iniciatyviais, patys prašo sunkesnių užduočių, kurias kuo puikiausiai įgyvendina. Pabuvęs paprastu savanoriu, kitą kartą gali tapti akcijos koordinatoriumi, galop - ir organizatoriumi“, – tvirtina Jurgita Margau.

Vis tik jei esate ypač pragmatiškas žmogus, galbūt tokią „neatlygintiną veiklą“  vertinsite kaip minusą. Bet ar tikrai savanorystė yra neatlygintina? Po to, ką apie ją sužinojau, man ji atrodo netgi dosniai atlygintina, tik to atlygio išraiška - ne piniginė.

Dar viena į akis krentanti kliūtis – laikas, kurio nuolat trūksta. Tačiau ir savanoriauti galimybės plačios. „Tai gali būti valanda, keletas valandų per dieną, kartas per savaitę, kartas per mėnesį ar atostogų metu. Nors didžioji dalis savanoriškų užduočių siūloma darbo laiku, tačiau norint galima tuo užsiimti vakarais bei savaitgaliais”, - sako Jurgita.

Prisijungti paprasta

Tapti savanoriu labai paprasta. Tereikia atsakyti sau į du klausimus: 1. Kokioje srityje norėčiau savanoriauti? 2. Kiek tam galiu skirti laiko? Paskui telieka paskambinti į Savanorių centrą arba savanorystei skirtoje interneto svetainėje www.cv.lt susirasti reikiamą informaciją.

Loreta Maskvytienė, GYVA.LT