Tausojimo politika ir išėjimo iš krizės perspektyvos
Kovo 3 d. Lietuvos kultūros kongresas Mokslų akademijoje organizavo forumą, kuriame buvo aptartas siūlymas susieti išėjimą iš dabartinės Lietuvos ūkinės krizės ne su „begalinio“ eikvojimo įpročiais ir iliuzijomis, bet su tausojančios plėtros strategija, į kurią pamažu orientuojasi visas civilizuotas pasaulis.
„Dėl pasaulinės finansų krizės esame priversti imtis taupymo politikos. Kiek tai truks? Daug kam atrodo, kad krizė – visai atsitiktinis reiškinys: užtenka paskatinti vartojimą, atstatyti spartų augimą – ir viskas savaime susitvarkys. O gal tai garsiojo Romos klubo „išpranašautas“ moderniosios civilizacijos krizės simptomas, perspėjantis žmogų, kad begalinio augimo strategijoms atėjo galas ir dabar privalome sutartinai pereiti prie subalansuotos raidos strategijos?”, - rašoma debatų programos preambulėje.
Tokio pobūdžio debatai Lietuvoje – retas reiškinys jau vien dėl to, kad juos organizavo ne, kaip Lietuvoje įprasta, su ekologine veikla tiesiogiai susijusios žmonių grupės, o humanitarai, kuriuos vienija bendras atsakomybės už savo krašto ir jo žmonių išlikimą jausmas. Jis sutelkė labai skirtingų profesijų žmones, retai susėdančius prie bendro stalo. Jame kartu su žinomais visuomenininkais, aplikosaugos ir kultūros žmonėmis diskutavo atsakingų valstybinių ir visuomeninių organizacijų atstovai. Na, o Seimo narių dalyvavimas tokio pobūdžio renginyje – ypač retas Lietuvai dalykas. Salėje be Tėvynės sąjungos atstovų Aurelijos Stancikienės ir Kazimiero Uokos buvo ir Socialdemokratų partijos narys Vytenis Andriukaitis.
Debatai prasidėjo be oficialių kalbų. Juos savo įžangine kalba pradėjo Lietuvos kultūros kongreso (LKK) pirmininkas Krescencijus Stoškus. Savo kalboje jis paaiškino, kas lėmė, kad LKK ryžosi brautis į tokią mūsų gvenimo sferą, kuri yra gerokai nutolusi nuo tų problemų, kuriomis jis paprastai užsiima pagal savo profesinį užsiangažavimą, pakviesti Lietuvos ateitimi susirūpinusius ir turinčius ką pasiūlyti specialistus bei visuomenės veikėjus tam, kad, pradėjus fundamentalų dialogą tarp skirtingų visuomenės grupių, būtų pasiektas tarpusavio supratimas, susikalbėjimas ir esminis susitarimas dėl didžiausio Lietuvos turto – jos gamtos – išsaugojimo. Mėgindamas išryškinti šio proceso pradžią, jis atkreipė dėmesį į kai kuriuos Lietuvoje toli gražu tinkamai nenušviestus vadinamosios tvarios plėtros politikos formavimosi momentus, ypatingai į Romos klubo vaidmenį ir fundamentalų JT dokumentą “Mūsų bendroji ateitis”, savotišką radikalaus civilizacijos transformavimo konstituciją, iki šiol kažkodėl taip ir neišverstą į lietuvių kalbą.
Vienas iš pagrindinių Lietuvos darnaus vystymosi strategijos iniciatorų ir rengėjų prof. Romualdas Juknys tą civilizacijos transformavimą siejo su siekimu suderinti antropocentrinį ir ekocentrinį požiūrį į gamtą. Šis derinimas suponuoja civilizacijos modelį, kurio pamatą sudaro gamtiniai ištekliai, o ant jų stovi trys kolonos – ekonomika, visuomenė ir kultūra. Nuo to pamato priklauso D. Meadows,o ir jo bendraminčių nurodomos: “augimo ribos?“. Profesorius šių ribų išsaugojimą pateikė klausimo forma: „Kiek reikia gamtos palikti?“ Nors vienareikšmiško atsakymo čia nesą, tačiau yra pagrindo manyti, kad kai kur jau dabar esame tas ribas jau peržengę. Ypač tai galima matyti iš Lietuvos upių būklės. Jau tarybinė melioracija ir kanalizacija mūsų krašte sunaikino apie 85% upių vagų ir slėnių. Dabar daromas spaudimas vėl grįžti prie šių praktikų. Tačiau išleidžiama iš akių, kad Lietuva – lygumų kraštas, kuriam užtvankos padaro daugiau žalos negu naudos. Jeigu tokie sumanymai būtų įgyvendinti ir visos upės būtų užtvenktos, krašte energijos kiekis padidėtų tik 1,5%, o būtų užtvindyti tūkstančiai hektarų žemės, sunaikintos unikalios augalų ir gyvių dauginimosi vietos, rekreacinės zonos. Jis siūlė visų pirma orientuotis į tas energetikos rūšis, kurios daro mažiausią neigiamą poveikį aplinkai, t.y., vėjo, biomasės deginimo, geoterminę energetiką ir pan.
Prof. Vytautas Juodkazis kalbėjo apie tausojantį naudingųjų iškasenų vartojimą. Žemės resursai nėra neišsemiami, todėl pavojinga, kai jų gavybą ima lemti tik verslo interesai. Žmonija, supratusi, kaip grėsmingai mažėja neatsinaujinančių žaliavų ištekliai, pradedanti racionaliau juos naudoti: 1) tobulinanti žaliavų perdirbimo technologijas, 2) mažinanti kalnakasybos poveikį gamtai ir 3) skatinanti saikingą naudojimą, kad būtų iš žemės gelmių mažiau jų iškeliama į paviršių.
Plačiausią Lietuvos ekologinių problemų panoramą atskleidė devynių visuomeninių organizacijų vardu kalbėjęs Aplinkosaugos koalicijos pirmininkas Linas Vainius. Jis išskyrė penkias svarbiausias ir sunkiausiai sprendžiamasLietuvos ekologines problemas: 1) branduolinės energetikos, 2) atliekų tvarkymo, 3) saugomų teritorijų išlaikymo, 4) miškų išsaugojimo, 5) racionalaus aplinkos valdymo. Didžiausia grėsmė – galimybė Lietuvai atsidurti atominių elektrinių apsuptyje. Atkreipęs dėmesį į trijų branduolinių elektrinių statybą 120-250 km atstumu viena nuo kitos, pranešėjas tiesiai klausė: “Kas tai? Darnios plėtros siekis ar avantiūra?” Kalba eina ne tik apie didelių avarijų pavojų. Neturime atsakymų į kelis klausimus: Kas bus su branduolinėmis atliekomis po 25 m.? Iš kur ims vandenį Vilniaus gyventojai, jei nutekės į Nerį Baltarusijos elektrinės radioaktyvios medžiagos? Didžiausia bėda, kad sprendimus priėmė politikai uždaruose kabinetuose, kad nebuvo debatų su visuomene. Jie nusprendė, kad atominė energija yra vienintelis patikimas energijos šaltinis ir basta. Nėra tinkamai įvertinti energijos taupymo motyvai ir apsvarstyti poveikio aplinkai padariniai. Atliekų deginimo projektas taip pat išmestas kaip jaukas monopolistams. Tačiau atliekų tvarkymas nėra tik deginimas, bet privalėtų būti derinamas su rūšiavimu ir įvairiais perdirbimo būdais. Atliekos – ne tik kuras, bet ir žaliava. Nė viename mieste nėra atliekų tvarkymo planų. Didelį nerimą kelia saugomų teritorijų išlaikymas. Jose yra didžiausia gamtos ir kultūros vertybių koncentracija, tačiau į tas paskutines bendro intereso salas kaip tik agresyviausiai ir be jokių ceremonijų veržiasi privatūs interesai. Taip pat daug nerimo kelia bandymai privatizuoti paskutinius likusius valstybinius miškus, gražiausių Lietuvos vietovių, paežerių atidavimas į privačias rankas tuo pačiu atimant teisę iš visų kitų Lietuvos gyventojų naudotis jų teikiamais rekreaciniais privalumais. Valstybė privalo ryžtingai ginti viešąjį, visuomeninį interesą. Didžiausia bėda yra ta, kad tie, nuo kurių sprendimo tai priklauso, dažniausiai menkai teišmano kuruojamą sritį ir nenutuokia apie neigiamas savo sprendimų pasekmes. Debatams pirmininkavęs Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas Pakalnis pastebėjo, kad prie Saldutiškio, visoms valdžioms tylint, iškirsta apie 1 ha maumedyno.
Po pranešimų savo nuomonę išreiškė didžioji dalis kitų forumo dalyvių. Ypač temperamentingai ir įtikinamai apie ekologinės sąžinės krizę, nejautrą gyvybei kalbėjo teatro režisierius Gytis Padegimas. Dėl atominių elektrinių keliamos grėsmės jis ragino protestuoti, kreiptis į Europos sąjungą, “skambinti visais aliarmo varpais”. Su juo solidarizavosi “Kultūros” leidyklos vadovas Antanas Staponkus, prof. Vytautas Juodkazis, Romas Pakalnis, Lietuvos Kultūros kongreso tarybos narys Edmundas Atkočiūnas, Seimo narys Kazimieras Uoka. Pastarasis pranešė, kad apie 50% Baltarusijos gyventojų nepalaiko elektrinės statybos ir siūlė su jais solidarizuotis. LNTPA direktorė Dalia Bardauskienė apgailestavo, kad valdžia iki šiol neturi vizijos, koks turėtų atrodyti šalies kraštovaizdis. Rūta Baškytė, Jonas Glemža, Vidmantas Bezaras labiausiai pasigedo ekologinio švietimo. Žymantas Morkvėnas ir kiti forumo dalyviai ragino keisti gyvenimo būdą iš esmės ir gamtosaugą paskelbti prioritetine politikos sritimi.
Sutrumpinta forumo rezoliucija (doc)
Ataskaitą parengė Liutauras Stoškus