Thomo Berry knygos "Apie ką svajoja Žemė?" ištrauka

GYVA.LT siūlo jūsų dėmesiui ištrauką iš garsaus kultūros ir evoliucijos istoriko amerikiečio Thomo Berry (1914-2009) knygos “Žemės svajonė” ("The Dream of the Earth”). T.Berry studijavo įvairių pasaulio tautų kultūrą ir tradicijas, pagrįstas pagarba mūsų planetai ir gamtai. Jo įsitikinimu, Žemėje negali būti taikos tarp žmonių, jei jos nėra tarp žmogaus ir planetos.

Šią knygą verčia Povilas Kuprys, Lietuvos savivadybių asociacijos atstovas Briuselyje. Povilas pasakoja, kad ekologinėmis idėjomis jis susidomėjo ėmęs gilintis į senąjį baltų tikėjimą. O pradėjęs dirbti Briuselyje, rengti įvairias ES institucijų direktyvas, turinčias reguliuoti taršos, pavojingų atliekų, triukšmo ir pan. reikalavimus, Povilas sako tapęs ryžtingu žaliųjų judėjimo rėmėju.

Atrasti Thomą Berry Povilui padėjo jo draugas Paulas, kuris Lietuvai ką tik atgavus nepriklausomybę atvyko į Vilnių ir įteikė Povilui T.Berry leidinį: ,,Atvežiau tau knygą, kurią turi perskaityti visi laisvi žmonės”.

Trečias skyrius: "Žmogaus dalyvavimas"

Žmogaus ryšyje su Žeme esama kažko daugiau nei pragmatinė nauda, akademinis supratimas ar estetinis vertinimas. Santykiuose su Žeme ir gamta reikalingas tikras žmogiškasis subtilumas. Vaikai turėtų būti tinkamai supažindinami su pasauliu, kuriame gyvena,  su medžiais, augmenija ir gėlėmis, paukščiais ir vabzdžiais, įvairiomis gyvūnų rūšimis, klaidžiojančiomis po pasaulį, su visais gamtos reiškiniais.  

Tokius subtilius santykius su Visata galima pastebėti omaha indėnų gentyje. Gimus vaikui, omaha indėnai praneša Visatai apie naujagimio gimimą. Pirmiausia jie kreipiasi į saulę, mėnulį, žvaigždes ir į kiekvieną danguje judantį kūną, teigdami: „Pas mus įžengė nauja gyvybė. Priimkite ją, maldaujame! Tegu jos kelias būna lygus, vedantis ligi pirmosios kalvos krašto”. Tada kreipiamasi į kosminį pasaulį, vėjus, debesis, lietų, rūką ir į viską, kas juda ore. Paskui į kalvas, lygumas, upes, ežerus, medžius, augalus. Galiausiai prabylama: „O didieji ir mažieji ore skraidantys paukščiai. O didieji ir mažieji miškų gyvūnai. O ropojantys žemėje po žoles ir olas vabzdžiai, prašome jūsų išklausyti mus. Priimkite ją, maldaujame! Tegul jos kelias būna lygus ir nusidriekia tolyn už keturių kalvų.”      

Tai keliantis nuostabą ritualas, įvedantis vaiką į pasaulį, kuriame jis gimė. Taip mąstydami dar kartą įsivaizduojame grįžtą į pasaulį, pasikliaudami naujuoju Visatos supratimu. Save suvokiame kaip visai neseniai atvykusius, nes mes čia atsiradome po 15 milijardų Visatos istorijos metų ir po kokių 4,5 milijardų Žemės istorijos metų. Štai, mes jau čia, tik vakar gimę. Reikia prisistatyti planetai, nes ir pati planeta mums prisistato užmegzdama susižavėjimo, o ne dominavimo santykius. Turėtume parodyti didžiulę pagarbą Žemei.

Pagarbos galime pasimokyti iš irokėzų genties indėnų. Jų padėkos ritualas vienas nuostabiausių žmonėms žinomų ceremonijų. Jis per ilgas, kad galėtume pateikti visą jo aprašymą, tačiau jame yra išskirtinis priedainis ar frazė: „mes dėkojame“ – pirmiausia savo Motinai Žemei, kuri mus išlaiko, tada upėms ir upeliams, žolelėms, javams, pupoms ir moliūgams, krūmams ir medžiams, vėjui, mėnuliui ir žvaigždėms, saulei ir galiausiai Didžiajai Dvasiai, kuri viską valdo.

Su kokiu jausmingumu ir didžiuliu dėkingumu išgyvenama Visata! Tai pirminės bundančios žmogaus sąmonės patirtys. Tokie stulbinantys momentai atskleidžia nepaprastą viliojančios Žemės prasmę. Dar XI amžiuje gyvenęs Kinijos administracinės valdžios pareigūnas Chang Tsai yra išreiškęs gilų intymumą Žemei. Jo darbo vietoje ant vakarinės sienos kabėdavo tekstas, nuolatos visiems matomas. Jame užrašyti teiginiai labai paprasti: „Dangus yra mano tėvas, ir Žemė yra mano motina, tarp jų – aš, mažytė būtybė, randanti čia intymią savo vietą. Viskas, kas tęsiasi Visatoje, yra mano kūnas, o tai, kas valdo Visatą, yra mano prigimtis. Visi žmonės – mano broliai ir seserys, o visi daiktai – mano kelionės draugai.“

Kitas XVI amžiaus pradžios kinų rašytojas Wang Yang-Mingas teigė, kad tikrai išsivysčiusi asmenybė supranta esanti vienas kūnas su dangumi, žeme, visomis gyvosiomis būtybėmis. Jis aiškino, kad „visi, pradedant valdovais, šventikais, vyrais, žmonomis yra draugai – kalnams, upėms, dangaus ir žemės dvasioms, paukščiams, gyvūnams ir augalams; visus reikia nuoširdžiai mylėti, norint suprasti savo žmogiškumą, kuris gimdo vienybę; tik tada pasireiškia tikrasis ir visapusis žmogaus charakteris, tada tikrai tampama vienu kūnu su dangumi, žeme ir kitų kūnų miriadais.

Indijoje, kur laikomasi subtilių santykių su gamtos pasauliu, tai išreikšta epinėje poemoje Ramayana, kur perteikiami jaudinantys epizodai iš Ramos ir jo žmonos Sitos tremties, kai jie klaidžioja miškuose, kuriuose gausu žydinčių augalų, vaiskrūmių, dramblių, beždžionių, elnių, šviesiaplunksnių paukščių. Indijoje taip pat plačiai žinomas gyvulinių pasakų rinkinys Hitopadesa, kurioje gausu išminties mokymų, pateiktų žaisminguose miško istorijų pasakojimuose.

Visur subtilumas, visuotina gyvybės bendruomenės esatis, pasireiškianti mistinėmis savybėmis. Mes, vakariečiai, turime kažką panašaus transcendentinėse ir romantizmo apraiškose, kilusiose XVIII amžiuje Vokietijoje, iš kur jos pateko į angliškai kalbančius kraštus per Coleridge (Anglija) ir Emerson (Jungtinės Valstijos). Šiame kontekste reikėtų pažymėti, kad amerikietišką požiūrį į gamtos pasaulį išvystė tokie autoriai kaip Waltas Whitmanas, Henry Thoreau ir Johnas Muiras. Šių archetipinių asmenybių darbus savo kūriniuose pratęsė Aldo Leopold, Loren Eiseley, Mary Austen, Josephas Woodas Krutchas, Gary Snyderis, Edwardas Abbey, Annie Dillard, Barry Lopezas ir daugelis kitų, taip pat gausybė dailininkų ir muzikantų.

Naująjį Visatos supratimą pradėjo formuoti apie gamtą rašantys rašytojai. Perpasakotas kokiame nors apsakyme mokslinis Visatos suvokimas perėmė vaidmenį, kurį anksčiau atliko paslaptingos pasaulio kūrimo istorijos. Interpretuodami vizijas, gamtininkai nebepasižymi kaip romantikai ar transcendentalistai; jie kūryboje naudoja daug mokslinės informacijos. Remiantis mokslinės tradicijos kontekstu, formuojasi naujas subtilaus bendravimo su Visata santykis. Tai išskirtiniausias žmogaus įnašas, šiuo metu ženklinantis jo atsinaujinančio buvimo žemėje faktą. Mokslas pasiūlė keletą labai stiprių poetinių charakteristikų ir metaforiškų išsireiškimų. Mokslininkai staiga ėmė suprasti magiškąsias Žemės bei visos Visatos savybes.

Fizikas Brianas Swimmeris pastebi: „Visata žmogaus vidinėse gelmėse nustebusi dreba“. Remdamiesi empirine pažinimo tradicija išsiaiškinome daug naujų dalykų – nuo pačios mažiausios dalelytės iki didžiųjų galaktinių sistemų. Dar labiau suartėjome su kiekviena Visatos dalelyte bei su plačiąja visumos konstrukcija. Mes stebime, klausomės ir bendraujame su Visata kitaip nei anksčiau. Ne tiktai išsiplėtusios erdvės plotuose, bet ir naujai atsirandančiuose procesuose bendraudami su mus supančiu pasauliu tampame subtilesni. Kiekvienas išgyvename savyje tapatumą su visa kosmine tvarka. Šis naujas mumyse gimęs tapatumo su Visata pojūtis suteikia naują prasmę, artimą kinų sampratai: žmonės ir daiktai yra vienas kūnas.

Fizikai šios tapatybės apibūdinimui naudoja terminą „atrofijos principas“. Remiantis šiuo suvokimu, žmogiška būtybė laikoma viena iš Visatos gyvybės apraiškų, viena iš išskirtinių Visatos būtybių. Kitais žodžiais tariant, žmogus yra būtybė, kuriame Visata kaip tokia atsispindi išskirtine sąmoningos refleksijos forma. Spėjama, kad Visatos atsiradimo pradžioje savaime egzistavo mąstantis pradas, kuris dabar pripažįstamas daugelio mokslininkų. Didžiausias sunkumas, su kuriuo šiuo metu susiduriama, yra žmogaus psichikos, emocijų, jausmų, atminties fiksacijos. Moksliniai gamtos pasaulio tyrinėjimai sukūrė tam tikrą žmogaus reakcijų atsaką į atrofiją. Net pripažindami glaudžius santykius ir šeimynišką nusiteikimą visų aplink esančių gyvybės formų atžvilgiu, mes negalima su jomis kalbėtis. Pamiršome bendravimui reikalingą kalbą. Atsidūrėme autistinėje situacijoje. Nebepajėgiame emocionaliai išsivaduoti iš šio įkalinimo, nebeįsileidžiame į save išorinio pasaulio įtakos. Negirdime balsų iš išorės ir todėl negalime nieko atsakyti.

Pastebimos žmogaus ir gamtos pasaulio intymumo tendencijos. Mokslinis gamtos pasaulio struktūrų ir funkcionavimo tyrinėjimų intensyvumas atskleidžia žmogaus susižavėjimą gamtos pasauliu. Žmogaus potraukį Visatos pirmapradžiam didingumui išdavė pramoninis išnaudojimas, kuris išlieka didžiule žmonijos patirtimi. Nuolatos esame linkę skatinti pagarbą Žemės magiškumui ir paslaptingumui bei visai didžiajai Visatai, turinčiai stiprybės vesti mus tolyn nuo antropocentrizmo link platesnio realybės normų ir vertybių konteksto.  

Turbūt sunkiausia šiandien gyventi tiems, kurie seka vakarietišku bibliniu klasikiniu ir tradiciniu gyvenimu. Šios tradicijos sekoje dėl mūsų mechaninio požiūrio ypač sustiprėjo autizmas, politinio nacionalizmo ir pramonės ekonomikos. Pastaruoju metu ėmė ryškėti naujos Vakarų pasaulio istorijos interpretacijos. Nei liberalioji pažanga, nei konservatyviosios tradicijos nebetinka esamai situacijai. Vienintelė tinkama Vakarų pasaulio istorijos interpretacija yra ironiška interpretacija. Tikriausiai ši ironija geriausiai yra išreikšta pastebėjime, jog mūsų tariamas progresas, vedantis prie nuolatos gerėjančios žmogaus padėties, iš tiesų veda ne į stebuklų pasaulį, o į išeikvotą pasaulį, kurio situacija puikiai perteikta Samuelio Becketto pjesėje „Endgame“ (liet. ,,Endšpilis“).

Žmogaus ir gamtos intymumas geriausiai išreiškiamas omaha genties šventėje, kuri švenčiama per naujos būtybės atėjimą į žemės bendruomenę; ji taip pat perteikta Senekos padėkos dienos rituale, kinų Visatos pajautose. Šios patirtys, kažkada atrodžiusios keistos, tolimos ir netikros, pradeda mus žavėti, žadėdamos pagydyti susvetimėjusią situaciją. Susvetimėjimą privalome įveikti pasitelkę naują vientisą Visatos laiko tėkmės bei tarpinio atsinaujinimo laiko sampratas. Turime remtis naująja Visatos istorija. Žmogaus buvimas Visatoje priklauso nuo jo susitapatinimo su visais kosmose vykstančiais procesais. Būtent per žmogų ir jo dalyvavimą Visata ir visa gausybė Žemės ir dangaus reiškinių švenčia savo egzistavimą bei paslaptingumą ypatingame dvasiniame pakilime.

Visatai, Žemei ir jos visoms gyvybėms prireikė ištiso keturiolikos milijardų metų laikotarpio išreikšti savo egzistavimo būdą, žmogaus suvoktą kaip empirinio pažinimo įrankį. Tokia yra mokslinių pastangų kulminacija. Paskutiniai trys pastangų šimtmečiai gali būti laikomi ilgiausiai kada nors kultūrinės tradicijos vykdyta Visatos meditacijos forma. Tai paprasčiausia vakarietiška joga. Jei gamtos mokslai įveikė sunkumus, jie bus išsigydę save remdamiesi vidiniais resursais. Mokslas suteikė naujų apsireiškimo patirčių. Dabar pateikia naujų ir intymių santykių su žeme galimybių.  

Gamta rėmėsi nenuspėjamais savaiminiais procesais, mokslas intensyviai tęsė tyrinėjimus giluminėse Visatos erdvėse, remdamasis kruopščiais empiriniais stebėjimais, analize ir interpretacija. Tai leido pažinti tolimiausius dangaus kampelius bei gilumines atomo erdves. Šių žinių pagalba gyvybinės struktūros ir jų funkcionavimas buvo taip paveikti, kad šiuo metu nesiremiant turimu moksliniu supratimu neįmanoma nieko padaryti.

Vienas nuostabiausių žmogaus jautrumo apraiškų pažįstant gamtos pasaulį yra atradimas, jog Žemė yra gyvas organizmas. Senovėje tai buvo labai aišku, kaip instinktyvi gamtos ir žemės funkcionavimo pajautos įžvalga. Tačiau mokslinių tyrinėjimų laikais nebepakanka tokio intuityvaus, mitiniais terminais išreikšto supratimo. Todėl natūralu, jog moksliniai stebėjimai pirmiausia atskleidžia fizinius planetos ir joje esančios gyvybės formų aspektus. Genialūs ilgalaikiai planetos funkcionavimo tyrinėjimai galop leido mums pažinti ir suprasti ne tik mikrotarpsnį, bet ir makrotarpsnį bei įsisąmoninti, jog visa planeta yra viena organinė realybė, su kuria bendraujant reikia remtis jos dvasiniais bei personaliniais privalumais  taip, kaip ir jos fizinėmis savybėmis.

Būtent čia senovinis mitinis bei modernusis mokslinio pasaulio suvokimas patvirtintina vienas kitą. Personalinis Gaia vardo priskyrimas Žemei nebėra nepriimtinas rimtose diskusijose. Šiuo metu galime išskirti penkis didžiuosius Žemės funkcionavimo struktūrinius komponentus: geosferą, hidrosferą, atmosferą, biosferą ir noosferą. Jie egzistuoja ir papildo vienas kitą bei yra suvienyti saulės radiacijos ir šviesos. Tokiu būdu mes įgyjame naują žmogaus ir Žemės santykių artimumą bei supratimą, kad esame visiškai priklausomi nuo įvairių Žemės raiškos būdų. Kaip ir dera, tradiciniai šių jėgų raiškos būdai slypi žmogaus siekiuose. Atitinkamai išliekame nuolatos dėkingi jėgoms, suteikusioms mums egzistavimą bei palaikančioms mūsų buvimą pasaulyje.

Koks didžiulis stebuklas, kad minimos penkios jėgos saulės šviesoje pagimdė jūras ir žemynus, vėjus ir lietų, gausybę žydinčių gėlių bei kitų Žemėje gyvenančių gyvybės formų. Paslaptingasis pasaulis. Kerintis pasaulis.

Pristatant šias mintis derėtų prisiminti vieną specialią jėgą protosferą (noosferą), paskutinę iš minėtųjų penkių jėgų, sudarančių žemės funkcionavimo struktūrą. Žemėsfera (geosfera) ir kitos trys jėgos, anksčiau funkcionavusios su neapsakoma energija ir kūrybingumu, atrodo, ima užleisti vietą protosferai (noosferai), kuri šiuo metu tampa svarbiausia jėga, reguliuojanti Žemės vystymosi kryptį. Žemė ankstesnėse vystymosi fazėse valdė save tarsi instinktyviai, dabar gi, atrodo, įžengia į naują žmogaus mąstymo pagimdytą sąmoningų sprendimų fazę. Tai viena drąsiausių ir rizikingiausių Žemės vystymosi fazių, kai ji patiki savo likimą žmogaus sprendimams, įteikdama žmonių bendruomenei svarbiausių gyvybės formų išlaikymo ir mirties galias.

Taigi, bendrasis Žemės kaip gyvosios planetos suvokimas turi dvigubą prasmę. Vieną – įsivaizduojamą, kitą – labiau praktinę. Įvairioms kultūroms pripažįstant Žemę kaip gyvą būtybę pastebime, jog kultūrų patirtis skiriasi. Vienos ar kitos kultūrinės tradicijos yra didingos bei naudingos, bet jos, deja, neatitinka to, kas šiuo metu svarbu sprendžiant svarbiausią klausimą. Reikia tų įžvalgų, kurių laikosi šiuolaikinis Žemę tyrinėjantis mokslas, nes Žemei  yra per daug pakenkta. Todėl gyvajai būtybei Žemei būtinas didelis dėmesys.

Ko reikia iš mūsų – tai  gebėjimo išgirsti, ką mums sako Žemė. Ji yra unikalus ir save reguliuojantis organizmas. Turime pakankamai protingai suvokti Žemę, kad galėtume jai pagelbėti pavojingoje mus kviečiančioje ateityje. Tai momentas, kada tenka apsispręsti. Neturėtume manyti, kad esame vieninteliai, nustatantys ateities įvykių kryptį. Ateities bendruomenės formavimas priklauso nuo visos Žemės, nuo viso organinio pasaulio funkcionavimo vienybės, nuo geologinio ir biologinio pasaulio, o taip pat nuo kiekvieno žmogaus.                          

Vertė Povilas Kuprys