Natūralioji medicina: "Vanduo iš čiaupo, šulinio ar parduotuvės?"
Vasarą vandens išgeriame gerokai daugiau, todėl dažniau susimąstome ir apie geriamojo vandens kokybę. Vieni, tikėdami, kad kokybiško vandens galima įsigyti tik parduotuvėse, dideliais kiekiais perka išpilstytą į plastikinę tarą, kiti su pasigardžiavimu mėgaujasi vandeniu iš čiaupo. Yra žmonių, geriančių vandenį ir iš šulinių. Kokį vandenį gerti geriausia?
Vanduo iš čiaupo
Tinkamas gerti toks vanduo, kuriame nebūtų mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, savo kiekiais ir koncentracijomis galinčių kelti pavojų žmogaus sveikatai. Kaitriomis vasaros dienomis daugelis ieškome atsakymo į paprastą klausimą: ar saugu gerti vandenį tiesiai iš čiaupo? Specialistai teigia, kad daugelyje Lietuvos miestų centralizuotai tiekiamas vanduo yra švarus ir jį saugu gerti. Siūloma atkreipti dėmesį į tai, jog mūsų šalies gyventojai, skirtingai nei daugelio kitų pasaulio šalių, gali mėgautis požeminiu gręžinių vandeniu. O jį galima gerti nesibaiminant, kad bus kokių kenksmingų ar nepageidaujamų medžiagų. Šio vandens filtruoti nereikia.
Tiems, kurie baiminasi dėl centralizuotai tiekiamo vandens apdorojimo cheminėmis medžiagomis, ekologija besirūpinantys šalies atstovai teigia, jog mūsų šalyje iš čiaupo bėgantis vanduo nėra taip stipriai apdorojamas cheminėmis medžiagomis, kaip kitose Europos šalyse, kurios vartoja paviršinį vandenį. Chloras nebenaudojamas kaip dezinfekcinė medžiaga. Apsaugoti vandenį nuo mikrobinės taršos naudojamas natrio hipochloritas, tačiau labai mažais kiekiais. O chloras epizodiškai naudojamas vasarą, kai dėl didelio karščio padidėja mikrobinės taršos rizika. Visgi jo naudojama itin mažai – 0,05 mg/l laisvo chloro.
Ar vanduo švarus visoje Lietuvoje?
Geriamojo vandens tyrėjai neteigia, kad vienodai švarų vandenį geria visi Lietuvos gyventojai. Jie užtikrina, kad Vilniuje 90 proc. centralizuotai tiekiamo vandens kokybė atitinka higienos normas, vanduo yra tinkamas gerti, skanus ir švarus. Tačiau ir sostinėje yra vandenviečių, kuriose vandens gerinimo darbai dar tik vyksta. Dalis Vilniaus rajonų bus prijungti prie vandenviečių, jau turinčių vandens gerinimo įrenginius. Sostinėje centralizuotai tiekiamame vandenyje didžiausios aptinkamų nitratų pėdsakų koncentracijos neviršija leidžiamos normos. Didžioji dalis kauniečių taip pat gali mėgautis vandeniu iš čiaupo, nes didžiojoje miesto dalyje jis yra švarus ir saugus vartoti. Kaune geriamojo vandens kokybė kasdien tikrinama 10–12 vietų. Kai kurie specialistai tvirtina, kad toks požeminis vanduo, kokį daugelis mūsų tautiečių geria iš čiaupo, Europoje būtų priskiriamas mineralinio vandens kategorijai, nes jame gausu mineralinių medžiagų, naudingų žmogaus sveikatai, kurių nerekomenduojama šalinti filtrais. Pavyzdžiui, Panevėžio miesto vandenvietėje išgaunamame vandenyje yra apie 450 mg/l mineralinių medžiagų.
Pajūry daug fluoro
Daugelį žmonių neramina centralizuotai tiekiamas vanduo Šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje, – yra nemalonaus kvapo bei skonio. Kai kurių šalies vietovių vanduo turi rusvą atspalvį. Dėl to „kalta“ didesnė geležies koncentracija. Specialistai teigia, kad geležies koncentracija daugelyje Lietuvos požeminių vandenų siekia nuo 0,5–1,0 iki 2,0–3,5 mg/l. O toks geležies kiekis nėra kenksmingas žmogaus sveikatai. Beje, didelė geležies koncentracija gali būti ir dėl greitai rūdyti linkusių vandentiekio vamzdžių. Geležis iš viešai tiekiamo vandens šalinama 64 Lietuvos miestuose. Pavojingesnė yra per didelė fluoridų koncentracija, dėl kurios kyla pavojus susirgti fluoro pertekliaus organizme sukelta liga – fluoroze. Žinome, kad fluoras – žmogaus kaulų sistemai būtinas mikroelementas, tačiau per dideli jo kiekiai turi neigiamą poveikį ypač vaikų kaulinio audinio vystymuisi. Naudingas fluoro kiekis yra apie 1,5 mg/l. Maždaug trečdalis Klaipėdos vartotojų gauna vandenį, kuriame fluoro yra 1,6–1,8 mg/l. Kai kurie pajūrio gyventojai baiminasi ir dėl per didelio amonio kiekio vandenyje koncentracijos. Tačiau specialistai ramina, kad amonis žmogui nedaro toksinio poveikio, todėl nežymus jo koncentracijos viršijimas nepablogina vandens kokybės.
Vanduo iš šulinio
Deja, dažnai būna užterštas ir šulinių (gruntinis) vanduo. Priežastis paprasta – šulinys pastatytas netinkamoje vietoje, pavyzdžiui, šalia lauko tualeto ar ūkinio pastato. Užteršti jį gali ir kaimyno ūkyje naudojamos trąšos. Jei vanduo apnuodijamas nitratais, geriant vandenį jų jausti neįmanoma. Todėl neištyrus šulinio vandens, geriau gerti iš centralizuotos sistemos. Nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje galima sužinoti, ar šulinio vanduo tinkamas gerti. Jei ištyrus šulinio vandenį paaiškėjo, kad jis švarus ir tinkamas gerti, reikėtų pasistengti ir toliau jo neužteršti. Daugelis galvoja, kad pavirintas šulinio vanduo gerti tinkamas. Dalis tiesos yra – jei vanduo užterštas mikrobais, iš tiesų pavirinti jį naudinga, tačiau jei nitratais – net žalinga, nes virinant tokį vandenį nitratų koncentracija tik didėja. Kaip tai veikia mūsų organizmą? Nitratai virsta nitritais, kurie yra stiprūs kancerogenai. Jie ypač kenksmingi kūdikiams, vaikams, besilaukiančioms moterims. Apsinuodijęs nitritais žmogus gali pradėti dusti, mėlti, gali prasidėti traukuliai.
Kietas vanduo – kenkia sveikatai?
Daugelis mano, kad negalima gerti ir kieto vandens. O jo kietumą lemia magnio ir kalcio druskų koncentracija. Visi žinome, kad dėl kieto vandens greičiau genda buitinė technika, skalbiami audiniai praranda spalvą, apsineša vamzdynai ir pan. Tačiau ar tikrai geriant kietą vandenį žalojame sveikatą? Įdomus faktas – statistiniais duomenimis, žmonės, vartojantys kietą vandenį, rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis. Tuos, kurie nuolat geria minkštą vandenį, šios ligos kamuoja gerokai dažniau.
Vanduo iš plastikinės taros
Daugelis tiki, jog vanduo, supilstytas į plastikinius butelius, yra sveikesnis nei iš čiaupo, tačiau ar tikrai? Pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, kokio vandens galima įsigyti parduotuvėse. Į butelius yra pilstomas geriamasis, mineralinis ir mineralizuotas vanduo. Pastarasis gaunamas paprastą vandenį maišant su natūraliu mineraliniu arba geriamąjį vandenį – su mineralinėmis medžiagomis. Jei perkate mineralinį vandenį, taip pat turite žinoti, kad medikai nepataria nuolat jį gerti. Kasdien reikia natūralaus, nedidelės mineralizacijos geriamojo vandens. Dažnai atliekami tyrimai siekiant ištirti į plastikinę tarą išpilstyto geriamojo vandens kokybę. Išvados dažniausiai būna tokios pačios – geriamasis vanduo, supilstytas į plastikinius butelius, nesiskiria nuo tiekiamo centralizuotai. Į butelius išpilstytas vanduo tik gali būti papildomai apdorotas dezinfekcinėmis medžiagomis (Indre: sito nezinau, jie teigia, kad ne, pasitikslinkite su specialistais) ar paminkštintas. Todėl esant galimybei specialistai pataria gerti vandenį iš čiaupo, nes neverta mokėti pinigų ir prisidėti prie aplinkos teršimo plastiku. Be to, mokslininkai nustatė, kad plastiko sudėtyje esantis polimeras bisfenolis A neigiamai veikia žarnyno veiklą, širdies ir kraujagyslių, taip pat endokrininės sistemos darbą. Ši medžiaga mažina žarnų sienelių pralaidumą ir silpnina organizmo imuninės sistemos reakciją į žarnyno uždegimą. Buvo nustatyta, kad geriant šaltus gėrimus iš plastikinių butelių vos vieną savaitę, bisfenolio A kiekis šlapime padidėjo daugiau nei dviem trečdaliais. Jei plastikinė tara šildoma, pavyzdžiui, saulės, šios cheminės medžiagos koncentracija padidėja dar labiau.
Visą straipsnį skaitykite 2010 m. rugpjūčio mėn. žurnale "Natūralioji medicina".
Jūratė Bratikienė, žurnalas "Natūralioji medicina".