Klimato kaitos strategija Lietuvoje: apžvalga ir pamąstymai
Aplinkos ministro patarėjos Lauros Dzeldzytės apžvalga ir pamąstymai apie Klimato kaitos strategiją Lietuvoje.
Per pastaruosius 200 metų klimato sistema tapo daug sudėtingesnė, palyginti su priešindustriniu laikotarpiu. Priežastys – mažėjo miškų plotai, buvo plečiami dirbamos žemės ir urbanizuotų teritorijų masyvai, sparčiai keitėsi dujinė atmosferos sudėtis ir stiprėjo šiltnamio efektas, didėjo dirvožemio ir vandenų tarša.
Dėl žmogaus veiklos kur kas platesnė tapo klimato svyravimų amplitudė ir sutriko įprastinė klimato sistemos dinamika. Žmogaus ūkinės veiklos įtaką klimato pokyčiams rodo globalios oro temperatūros kilimas, kylantis jūros lygis bei tirpstantys ledynai. Ryšio tarp išmetamų į atmosferą teršalų ir pasaulyje vykstančių klimato pokyčių egzistavimas jau nebeginčijamas. Diskutuojama tik, kokie gali būti pasaulio kaitos scenarijai, kokių priemonių turime imtis, kad mažintume išmetamų į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, suvaldytume klimato kaitos padarinius, prisitaikytume prie jų ir mažintume žmogaus įtaką aplinkai ateityje.
Lietuvos klimato svyravimai yra neatsiejama visos Žemės klimato sistemoje vykstančių procesų dalis. Tad Lietuva yra potencialiai atvira tiek globaliems klimato pokyčiams, tiek rezultatams, pasiektiems mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą. Klimato (kartu ir žmogaus veiklos terpės) pokyčiai yra kontrastingi ir įvairiuose regionuose saviti. Akivaizdu, kad kiekvienoje šalyje reikia kurti veiksmų strategiją, kuri, atsižvelgiant į valstybės strateginius tikslus ir tarptautinius įsipareigojimus, padėtų imtis veiksmingų klimato kaitos padarinių švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos pokyčių veiksmų.
Klimato kaitos strategija Lietuvoje
Lietuvos Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo iki 2012 metų nacionalinėje strategijoje (Strategija), patvirtintoje 2008 m, įtvirtintas pagrindinis tikslas – nuo 2008 iki 2012 m. užtikrinti, kad išmetamų į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis būtų 8 procentais mažesnis, palyginti su 1990-aisias (baziniais pagal Kioto protokolą numatytus įsipareigojimus metais). Iki 2020 metų turi būti įgyvendinti nacionaliniai strateginiai tikslai energetikos, transporto, žemės ūkio ir kituose sektoriuose ir pasiekta, kad išmetamų į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis būtų sumažintas bent 20 procentų, palyginti su 1990 metais. Tačiau Lietuva savo Kioto įsipareigojimus įvykdė su kaupu (taršą sumažino daugiau nei 50% palyginti su 1990 metais) ne atlikus sėkmingus veiksmus, o dėl neveikos. Išardžius taršią Sovietinę pramonę, smukus ekonomikai automatiškai sumažėjo ir užterštumas.
Nacionalinė Strategija pabrėžia klimato svyravimų, jų pasekmių, stebėjimų ir prognozių svarbą. Tačiau mokslinė problema yra glaudžiai susijusi su socialine ekonomine terpe. Aiškėja akivaizdus paradoksas: gerėjant ekonominei būklei galima tikėtis lengvesnio bei spartesnio šalies prisitaikymo prie klimato kaitos padarinių, bet finansinė gerovė taip pat reiškia ir gyventojų gausėjimą, pramonės bei vartojimo augimą, tuo pat metu - ir žemiškų išteklių, tenkančių vienam žmogui, mažėjimą. Kitą vertus, mažėjant ekonominiam, pramoniniam intensyvumui – mažėja ir išmetamųjų dujų kiekis, bet kartu ir resursai skirti kovoti su klimato kaita.
Klimato kaitos strategija ir šiandieninė realija
Finansinės krizės akivaizdoje pasaulyje yra keliamas klausimas, kaip atgaivinti ekonomiką, o kartu sukurti darnios, tvarios ir ekonomiškai išsivysčiusios visuomenės pagrindus. Tad vyriausybės turi nelengva uždavinį spartinti verslo, kuris būtų grindžiamas ilgalaikėmis perspektyvomis, vystymą. Klimato kaita turi ir besikeičiančių verslo tendencijų išraišką. Padidėjus ekstremalių klimato pokyčių sukeltų katastrofų skaičiui, peržvelgiamos draudimo kompanijų strategijos, investicijų rizikos skaičiavimai, keičiasi turizmo epicentrai, vandens išteklių kaita diktuoja pokyčius pramonės įmonių darbe (Coca Cola sumažino vandens sunaudojimo kiekį, reikalingą pagaminti 1 litrą savo gaminio, net 20% nuo 2002 metų - dabar apie 2,7:1), tuo pat metu gimsta naujos verslo galimybės pritaikant žaliuosius išradimus, vystant inovacijas, mažai taršias technologijas. Paslaugų srityse atsiranda terpė energetinio efektyvumo didinimui ir kitose paslaugų šakose (Nyderlanduose sėkmingai teikiama novatoriška dirvos valymo-atstatymo paslauga, kuomet net labiausiai ušteršta žemė pvz. degalinių aikšelių vietose gali būti išvaloma nuo tepalų ir naftos produktų).
Esant sudėtingai ekonominei situacijai pritraukti investicijas pažangioms, bet per trumpą laikotarpį neatsiperkančioms technologijoms ar mokslinei veiklai tiriant klimato kaitos reiškinius ir padarinius - nelengva užduotis. Aplinkos ministerija ėmėsi aktyvių veiksmų vystyti Žaliąją investavimo sistema (ŽIS) Lietuvoje. Tokia sistema - tai novatoriškas, lankstus mechanizmas, užtikrinantis Kioto protokolo vykdymą prekiaujant emisijomis pasaulinėje rinkoje.
Pasinaudodama ŽIS Lietuva turi progą parduoti savo neišnaudotas taršos emisijas šalims, kurios pagal Kioto protokolą neišsitenka savose kvotose, o gautas lėšas panaudoti vystant šalies klimato kaitos strategiją ir investuojant į projektus, mažinančius šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Žvelgiant į pasaulines tendencijas prekyba taršos leidimais yra minima kaip viena pagrindinių finansinių mechanizmų, užtikrinančių investicijas į klimato kaitos projektus ir skatinant šalių ekonominę plėtrą, vystant efektyvią gamybą ir diegiant aplinkai palankias technologijas. Todėl ŽIS sėkmė Lietuvoje yra svarbus valstybės klimato kaitos valdymo ir įgyvendinimo veiksmų etapas kuomet biudžetas itin mažas.
Kioto Protokolas po 2012 metų?
Šie metai klimato kaitai yra svarbūs dar ir tuo, kad gruodžio mėnesį Kopenhagoje tikimasi pasirašyti pasaulinį Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos susitarimą dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo įsipareigojimų po 2012 m., pasibaigus Kioto protokolo įsipareigojimų laikotarpiui. Niekas nežino kokį naująjį susitarimą pasieks Jungtinių Tautų šalys-narės, tačiau Lietuvai svarbiausias klausimas - ar bus leista sutaupytą taršą perkelti į sekantį protokolo etapą nuo 2012 iki 2022 metų. Kitaip tariant, ar sutaupytą taršą galėsime panaudoti padengiant kito etapo taršos leidimų stygių, kuris neišvengiamai atsiras turint omenyje, kad Lietuva nepakankamai sparčiai vykdo alternatyvių energijos šaltinių ir energetinio efektyvumo vystymą uždarant atominę elektrinę. Nors mažai tikėtina, kad protokolo susitarimo šalys leis po-Sovietinėms valstybėms dar 10 metų “naudotis” ekonomikos smukimu 1990-aisiais, tačiau rizika, kad išpardavę savo emisijas ŽIS, mums patiems teks pirkti jas brangiau kitame Kioto etape, egzistuoja ir turi būti atitinkamai įvertinta.
Lietuva žengia konkrečius žingsnius, siekdama įgyvendinti ilgalaikius klimato kaitos valdymo ir įgyvendinimo tikslus. Šiais metais buvo atnaujintas Nacionalinis klimato kaitos komitetas, susidedantis iš įvairių ekspertų, mokslininkų, nevyriausybinių organizacijų, pramonės atstovų, turi koordinuoti klimato kaitos valdymo nacionalinės politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimus. Parengtas ir artimiausiu metu LR Seime turėtų būti patvirtintas Klimato kaitos įstatymo projektas, kuris nustatys pagrindines Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos po 2012 m. ir jos įgyvendinimo priemonių plano rengimo nuostatas. Taip pat asmenų, vykdančių ūkinę veiklą, kurios metu į atmosferą išmetamos šiltnamio efektą sukeliančias dujos, teises, pareigas ir atsakomybę bei valstybės institucijų ir įstaigų kompetenciją.
Birželį buvo pasirašytas istorinis Aplinkos ministerijos ir didžiausios Lietuvos trąšų gamintojos “Achema” susitarimas. Susitarime numatyta, kad „Achema“, statydama savo gamykloje azoto valymo įrenginius už Aplinkos ministerijos jai suteiktas taršos kvotas, gautą pelną investuos išimtinai į aplinkosaugos projektus. Sis susitarimas svarbus tuo, kad Klimato kaitos įstatymo projektas, dabar svarstomas seime, numato tokia prievolę ateityje, tačiau kol kas gaunamo pelno panaudojimas įgyvendinant panašius projektus nėra reglamentuojamas.
Toks reglamentavimas ar susitarimai paprastai nėra praktikuojami Europos ar pasaulinėje rinkoje, tačiau Lietuvos įmonės tik išimtinais atvejais savanoriškai investuoja į ateitį. Per pirmąjį Europos Sąjungos taršos leidimų prekybos etapą, Lietuvos įmonės, gavusios didesnes nei reikia taršos kvotas, jas išsipardavę, gautas lėšas įsisavino kaip pelną (kai kuriose įmonėse toks pelnas buvo net 35 milijonai litų per metus) vietoj to, kad investuotų į įmonių aplinkosauginio efektyvumo didinimą, inovacijas ir mažai taršias technologijas ir taip mažinti gamybos sąnaudas ateityje. Toks Lietuvos įmonių netoliaregiškumas yra tiesiogiai susijęs su energijos kainomis vartotojams: kuo taršesnis energijos šaltinis, tuo daugiau reikia pirkti taršos leidimų, tuo brangesnė energija/gaminys vartotojui.
Pamąstymai apie galimus klimato kaitos strategijos valdymo būdus
Pastaruoju metu tarptautiniu mastu įvardijami keli galimi klimato kaitos ir išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo scenarijai arba metodai: išjungimas, nepaisymas ir vadyba. “Išjungimu” paremtas šalies valdymas yra grindžiamas labai stipriu reguliavimu, kuomet visiškai atsisakoma – “išjungiama” - tarši pramonė, pereinama prie visiškai atsinaujinančių energijos šaltinių, uždraudžiamos taršios transporto priemonės ir "iš viršaus" įstatymais keičiamas visuomenės elgesys. Tokiam valstybės valdymo metodui įgyvendinti reikia didžiulio visuomenės mandato ir milžiniškų finansinių išteklių.
Kitas būdas - minimaliai keisti ekonomiką, skatinti atsinaujinančius energijos šaltinius tiek, kiek tai reikalinga apsaugoti šalies energetikos išteklius, diegti švarias technologijas tik tiek, kiek jos finansiškai apsimoka. Tačiau toks klimato kaitos "nepaisymas" gali būti naudingas tik trumpą laikotarpį, nes kitos Vakarų valstybės yra drastiškai transformuojamos ir ilgoje perspektyvoje Lietuva gali tapti nekonkurencinga.
Lietuvos klimato kaitos valdymo vizija galėtų remtis “vadybos” principu: spartinti transformavimą į žaliąją ekonomiką, skatinti investicijas į pažangias technologijas, skirti didelį dėmesį žaliosioms inovacijoms ir mokslo vystymui, įtvirtinti klimato kaitos padarinių švelninimo ir prisitaikymo priemones, skatinti atsakingą vartotojų visuomenę. O finansuoti pritaikant lanksčius Kioto mechanizmus kaip kad Žaliųjų investicijų programa.
Yra vilties?
Nauji įstatymai ir programos pastatų energetinio efektyvumo didinimo, atsinaujinančių energijos šaltinių platesnio panaudojimo, atsakomybės už pramoninę taršą, miškų atsodinimo, atliekų tvarkymo ir jų panaudojimo energijos gamybai, žemės ūkio, pramonės efektyvumo didinimo ir kitose srityse deda tvirtus pagrindus vystyti ilgalaikę klimato kaitos strategiją. O planuojami klimato kaitos specialiosios programos įplaukų šaltiniai iš lėšų, gautų perleidus nustatytos normos vienetus pagal ŽIS, parduotus apyvartinius taršos leidimus, privataus sektoriaus lėšos, skirtos klimato kaitos poveikio mažinimo priemonėms įgyvendinti ir kitos įplaukos padės tvirtus finansinius pamatus efektyviai įgyvendinti ilgalaikius Lietuvos klimato kaitos valdymo ir įgyvendinimo veiksmus. Tačiau klimato kaitos valdymui ir darniam ekonomikos vystymui svarbiausia užtikrinti strategijos vykdytojų kompetenciją, ieškoti integruotų tarp-institucinių sprendimų (ekonomikos, energetikos, aplinkosaugos, inovacijų strategijų darna), būtinas visuomenės palaikymas ir jos aktyvus dalyvavimas. Be šių pagrindų – klimato kaitos iššūkių sprendimai ir galimybių išnaudojimas Lietuvoje – tėra utopija.
Laura Dzelzytė, 2009 m. birželio 19 d.