Ar klimato kaita gali tapti žaliosios ekonomikos pagrindu Lietuvoje?
 |
Šaltinis: The Economist |
Kas galėtų pamanyti, kad klimato kaita gali būti pagrindas padidinti Lietuvos konkurencingumą ilgalaikėje perspektyvoje, energetinį nepriklausomumą, žmonių užimtumą, paskatinti žaliųjų darbų atsiradimą ir pramonės naujovių diegimą?
Jungtinių Tautų (JT) bendrosios klimato kaitos konvencijos mokslininkų ekspertų grupė savo ataskaitoje konstatavo (IPCC Report 4), kad dėl žmogaus ūkinės veiklos kur kas platesnė tapo klimato ir metų laikų temperatūros svyravimo amplitudė, sutriko įprasta klimato sistemos kaita. Žmogaus įtaką klimato pokyčiams rodo didėjanti oro temperatūra, kylantis jūros lygis ir tirpstantys ledynai. Tai netiesiogiai veikia viso pasaulio kaitą: gyvenamųjų plotų apgyvendinimą, gėlo vandens išteklius, augalų auginimą, migraciją, ligų plitimą, žemės išteklių kainas ir pasaulio ekonomikos intensyvumą.
Ryšio tarp į atmosferą išmetamų teršalų ir pasaulyje vykstančių klimato pokyčių egzistavimas jau nebeginčijamas, bet pastaruoju metu pasigirsta nemažai argumentų, kad mokslininkų skaičiavimai tendencingi, o pateikta informacija manipuliuojama klimato kaitos propaguotojų ir investuotojų į žaliąsias naujoves naudai.
Iš tiesų ilgą laiką fiksuota vidutinė metinė temperatūra nuo 1970 m. rodo atšilimo tendenciją, tačiau kadangi skiriasi skaičiavimo metodologija, mokslininkų siūlomi ateities scenarijai varijuoja – jie prognozuoja, kad per šimtą metų temperatūra Žemėje pakils nuo 1,1 iki 6,4 °C. Tiek politikai, tiek ir elektoratas mėgsta konkrečius faktus, nes jais lengviau disponuoti, pagrįsti argumentus, remtis kuriant politiką, tačiau būtent klimato mokslo neapibrėžtumas ir pasaulio klimato kaitos padarinių nežinomybė – stiprus argumentas mums veikti. Jei žinotumėte, jog yra 20 proc. tikimybė, kad jūsų namus apvogs, jūs, be abejo, pasirūpintumėte draudimo polisu. Tuomet kodėl priešinamasi kovos su klimato kaita finansavimui, kai tikimybė, kad žmogus griauna pasaulio ekosistemas, didesnė nei 80 procentų?
Klimato ekonomika
Kaip ir klimato kaitos mokslas, klimato ekonomika vienaip atrodo populiariojoje žiniasklaidoje ir visai kitaip mokslininkams, dirbantiems su faktais, – sako ekonomistas Paulas Krugmanas. Ekonomistai kelia klausimą, kiek gali kainuoti kova su klimato kaita, o kiek – nieko neveikimas, ir kokie mechanizmai efektyviausi siekiant paspartinti darniąją žaliosios ekonomikos plėtrą. 2006 m. Lordas Sternas, Londono ekonomikos mokyklos profesorius, pateikė skaičiavimus, kad perėjimas prie darniosios plėtros pasauliui kainuotų 1 proc. visų valstybių sukuriamo bendrojo vidaus produkto (BVP) per metus, o klimato kaitos padariniai gali nurėžti net iki 20 procentų. Atrodytų, kad investuoti į kovą su klimato kaita apsimoka, tačiau net ir 1 proc. pasaulio BVP – nemaži pinigai, ypač sulėtėjus ekonomikos augimui.
Finansų krizės akivaizdoje pasaulyje ieškoma sprendimų, kaip atgaivinti ekonomiką, o kartu ir kaip sukurti darnios, tvarios ir ekonomiškai išsivysčiusios visuomenės pagrindus, kai žalieji skelbia pasaulio pabaigą, kviesdami politikus uždrausti bet kokią taršią energetiką ir pramonę. Vyriausybės turi nelengvą uždavinį spartinti verslo, kuris būtų grindžiamas ilgalaikėmis perspektyvomis, plėtrą. Kyla klausimas – koks efektyviausias būdas pasiekti šį tikslą? Klimato mokesčiai gali skaudžiai paveikti vietos pramonę. Yra užterštumo anglies dvideginiu grėsmė, kai, vengdamos mokesčių įvairios bendrovės išsivysčiusiose šalyse savo gamybos sektorius perkelia į mažiau reguliuojamas besivystančias šalis, tokias kaip Kinija. Todėl pasaulinis susitarimas dėl klimato, kurio nepavyko pasiekti Kopenhagoje praėjusių metų pabaigoje, labai svarbus pasaulio makroekonominiams procesams.
Kembridžo klimato lyderystės programos dalyviai įvardija galimus klimato kaitos ir išmetamųjų dujų srauto valdymo scenarijus arba metodus: „išjungimas“, nepaisymas ir vadyba. „Išjungimu“ paremtas šalies valdymas grindžiamas labai stipriu reguliavimu, kai visiškai atsisakoma taršios pramonės (ji „išjungiama“), pereinama prie atsinaujinančios energijos šaltinių, uždraudžiamos taršios transporto priemonės ir sukuriami įstatymai, turintys pakeisti visuomenės elgesį. Tokiam valstybės valdymo metodui įgyvendinti reikia didžiulio visuomenės palaikymo ir milžiniškų finansų atsargų. Kitas būdas – minimaliai keisti ekonomiką, atsinaujinančios energijos šaltinius skatinti tiek, kiek to reikia norint apsaugoti šalies energijos išteklius, švarias technologijas diegti tiek, kiek jos finansiškai apsimoka. Tačiau toks požiūris gali būti naudingas tik trumpą laikotarpį, nes kitos Vakarų valstybės drastiškai keičiasi ir ilgalaikėje perspektyvoje Lietuva gali tapti nekonkurencinga.
Mūsų šalies klimato kaitos valdymo vizija turėtų būti paremta vadybos principu: spartinti perėjimą prie žaliosios ekonomikos, skatinti investicijas į pažangiąsias technologijas, skirti daug dėmesio žaliosioms naujovėms ir mokslo plėtrai, įtvirtinti klimato kaitos padarinių švelninimo ir prisitaikymo prie jų priemones, skatinti atsakingą vartotojų visuomenę naudojant lanksčiuosius rinkos mechanizmus.
Prekyba taršos leidimais
Prekybos taršos leidimais pagrindas yra įmonėms nustatomas tam tikras maksimalus leidžiamos taršos limitas. Jei įmonė teršia daugiau, ji turi įsigyti papildomų taršos leidimų. Tokiu būdu visa tarša yra padengiama įsipareigojimais, nes už ją atsiskaitoma įvertinus realią taršą, kuri privalo būti padengiama leidimais. Įmonės priverstos mažinti taršą, nes papildomų leidimų pirkimas brangina produkciją, o įdiegus aplinkosaugines technologijas ir teršiant mažiau nei suteiktas limitas, įmonė gali generuoti pajamas. Tai vadinamas decentralizuotas stimulas arba liberalus modelis darnios ekonominės plėtros link.
Tiesa, nemažai aplinkosaugos nevyriausybinių organizacijų ir konservatyviųjų ekonomistų teigia, kad rinka negali išspręsti aplinkosauginių, kaip ir socialinių, problemų efektyviai. Jų nuomone, rinkos mechanizmas yra per lėtas laiku sustabdyti klimato kaitą iki 2050 m. arba tol, kol pasieksime kertinę 2 laipsnių temperatūros kilimo ribą. Kitas argumentas yra ideologinis, kad prekyba leidimais teršti (indulgencijomis) yra tiesiog nemoralu. Tačiau prekybos sieros dioksidais Amerikoje patirtis rodo, kad rinkos mechanizmai gali būti efektyvi priemonė kovoje su rūgšties lietumis. Prekybos taršos leidimais sistema prisidėjo ir prie ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo. Lankstūs mechanizmai taip pat tinkamiausi ekonominiu sunkmečio laikotarpiu ir nesant pasauliniam klimato susitarimui.
Žalioji investavimo sistema Lietuvoje
Esant sudėtingai ekonominei padėčiai, pritraukti investicijų pažangiosioms, bet per trumpą laikotarpį neatsiperkančioms technologijoms ar mokslinei veiklai, tiriant klimato kaitos reiškinius ir padarinius, – nelengva užduotis. Pernai Lietuvoje buvo pradėta kurti Žalioji investavimo sistema (ŽIS). Tokia sistema – tai naujoviškas lankstus mechanizmas, užtikrinantis Kioto protokolo vykdymą pasaulinėje rinkoje prekiaujant emisijomis. Pasinaudodama ŽIS Lietuva turi progą parduoti savo neišnaudotas taršos emisijas šalims, kurios pagal Kioto protokolą neišsitenka savo kvotose, o gautas lėšas panaudoti vykdant šalies klimato kaitos strategiją ir investuojant į projektus, mažinančius šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą.
Žvelgiant į pasaulines tendencijas, prekyba taršos leidimais minima kaip vienas pagrindinių finansinių mechanizmų, užtikrinančių investicijas į klimato kaitos projektus ir padedančių besivystančioms šalims pereiti prie žaliosios ekonomikos. Net anksčiau gana skeptiškai nusiteikusios valstybės, tokios kaip JAV ar Kinija, dabar ėmė kalbėti apie taršos mažinimo įsipareigojimus ir tarptautinės emisijų rinkos sukūrimą. Praėjusį mėnesį ekonomiškai pajėgiausia JAV valstija Kalifornija paskelbė prisijungsianti prie Europos Sąjungos taršos leidimų prekybos sistemos, o Amerikos senate diskutuojamas energetikos ir klimato kaitos klausimų paketas, kuriame dalis finansų grindžiama prekyba taršos leidimais. Todėl ŽIS sėkmė Lietuvoje svarbi ir kaip valstybės klimato kaitos strategijos etapas, ir kaip pasaulinis pavyzdys.
Lietuvos ŽIS – tai teisės aktų ir administracinių priemonių visuma, sukurianti finansinę priemonę, pagal kurią lėšos, gautos už perleistus nustatytosios šiltnamio efektą sukeliančių dujų normos vienetus, kitus Kioto vienetus ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinius taršos leidimus, patenka į Klimato kaitos specialiąją programą ir panaudojamos įvairiems aplinkos taršą mažinantiems projektams finansuoti.
Šiandien visame pasaulyje veikia vos kelios ŽIS. Sistema, kurią numatome įgyvendinti Lietuvoje, sukurta atsinaujinančio fondo principu. Tai pirmoji tokio pobūdžio sistema Kioto taršos leidimų rinkoje. Daugelis pasaulio valstybių savo ŽIS kūrė po kelerius metus ar ilgiau, kartais net padedamos Pasaulio banko. Lietuvoje sistema buvo sukurta kiek ilgiau nei per metus.
Balandžio 6 d. Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas pasirašė ką tik sukurtos Žaliosios investavimo sistemos (ŽIS) teisės aktus, kurie nustato prekybos pertekliniais taršos leidimais reikalavimus tarptautinėje rinkoje.
Pardavusi dabar savo turimus perteklinius taršos leidimus Lietuva gali tikėtis gauti iki 1 mlrd. litų. Šie pinigai bus investuoti į energijos vartojimo efektyvumą, atsinaujinančios energijos šaltinius ir kitus klimato kaitos valdymo srities projektus.
Žaliųjų naujovių grėsmė
Dauguma naujųjų technologijų tiesiog paremtos principu, kad egzistuoja nepakankami tokių cheminių elementų kaip indis ir litis ištekliai. Pavyzdžiui, pusę pasaulio ličio, kuris būtinas bet kokio tipo baterijų gamybai, atsargų yra susikaupę vienoje Bolivijos dykumoje, kuri įtraukta į Jungtinių Tautų Pasaulio paveldo sąrašą. O juk niekas net ir dėl tokių svarbių iškasenų nesiryš griauti tarptautinės jurisdikcijos saugomo gamtos kampelio.
Verslo galimybės
Klimato kaita turi ir besikeičiančių verslo tendencijų išraišką. Padidėjus ekstremalių oro katastrofų skaičiui, peržvelgiamos draudimo bendrovių strategijos, keičiasi turizmo epicentrai, vandens išteklių kaita diktuoja pramonės įmonių darbo pokyčius, tuo pat metu gimsta naujos verslo galimybės pritaikant žaliuosius išradimus, kuriant naujoves, mažai teršiančias technologijas. Paslaugų srityje atsiranda terpė energijos vartojimo efektyvumui didinti kur kas didesniu spektru.
Klimato kaita ir moralinė atsakomybė
Kova su klimato kaita ir aplinkos apsauga, kaip ir žmogaus teisės, susijusios ir su moraline atsakomybe. Manoma, kad klimato kaita labiausiai paveiks prasčiausiai išsivysčiusias šalis ir ateities kartas. Klausimas, ar mes galime laikyti save postmaterialistine šalimi ir ar turėtume rūpintis dalykais, kurie šiandien mūsų tiesiogiai neliečia?