Interviu 15min: "Geras maistas turėtų būti prioritetas"

Per pastaruosius kelerius metus lietuvių požiūris į sveiką, natūralų ir ekologišką maistą stipriai kito. Dar prieš ketvertą penketą metų ekologiškais produktais domėjosi ir juos vertino nedidelis būrelis žmonių, o šiandien veikiantys ekologiškų ir natūralių produktų turgūs, turgeliai ir krautuvės liudija, jog šis būrys gerokai išaugo. Apie šiuos pokyčius 15 min. kalbasi su viena iš GYVA.LT įkūrėjų, ekonomiste ir darnaus vystymosi eksperte Indre Kleinaite.

  – Sveiko, ekologiško gyvenimo būdo entuziastai džiaugiasi, kad lietuviai tampa vis draugiškesni aplinkai. Kokius pozityvius pokyčius pastebite jūs?

 – Aplinkosauga besidominčių žmonių sutinku vis daugiau, apie tai diskutuojama, vyksta nemažai iniciatyvų. Kalbant apie žmonių susidomėjimą sveikesniu ir natūraliu maistu, situacija tikrai keičiasi. Žmonės vis labiau suvokia ryšį tarp savo sveikatos, švarios gamtos ir to, ką valgo.

Tai liudija augantys natūralių ir ekologiškų produktų pardavimai Lietuvos prekybos centruose, specializuotose parduotuvėse ir ūkininkų turgeliuose. Tai parodo ir tokių iniciatyvų kaip „Sveikas vaikas“ ar „Sveikuoliai“ populiarumas. Džiugina ir iniciatyvos, suteikiančios galimybę užsisakyti natūralių, ekologiškų ir vietinių produktų tiesiai į namus. Pastebiu, kad atsidaro ir itin specializuotų restoranų. Šie faktai, nors ir pavieniai, džiugina, turint omenyje, kad sveiko gyvenimo būdo valstybė remti nelinkusi ir dar trūksta labai daug sisteminių permainų.

 – Ką atsakytumėte besipiktinantiems, esą krizės akivaizdoje, kai dalis žmonių suka galvą, kaip įpirkti būtiniausius dalykus, kalbos apie ekologišką maistą tėra tuštybė?

 – Yra žmonių, kurių finansai yra išties riboti, ir aš juos suprantu. Tačiau piktintis tikrai nėra ko! Reiktų suprasti, kad krizė mūsų neištiko atsitiktinai. Ji mus iš dalies užklupo ir dėl neteisingų vartojimo įpročių. Keisdami senuosius neatsakingo vartojimo įpročius, mes prisidedame prie krizės sprendimo. O jei žmogus, gaunantis pensiją, neturi pinigų geresnei duonai, galbūt jis turi laiko pagelbėti smulkiam ūkininkui mainais už natūraliai ar ekologiškai išaugintas daržoves? Lietuvoje yra daug bedarbių, tačiau yra ir daug nenuveiktų itin reikalingų darbų, kuriuos šalyje gyvenantys piliečiai gali atlikti susikūrę tarpusavio atsiskaitymo mechanizmą.

 – Galbūt maitintis sveikai ir ekologiškai nebūtinai reiškia ir mokėti už tai daugiau?

 – Tiesa, kad kai kurie natūralūs ir ekologiški produktai kainuoja daugiau, tačiau jei žmogui išties rūpi sveikata, gamtos švara ir vaikų ateitis, šiek tiek didesnė kaina jo neišgąsdins. Juk natūralūs, ekologiški ir vietiniai produktai yra vertingesni visomis prasmėmis. O pinigų pavyks sutaupyti atsisakius vadinamojo „junk food“ – beverčių pramoniniu būdu pagamintų maisto produktų. Be to, jei rečiau valgai kavinėse, o gamini namuose, vėlgi sutaupai pinigų. Man, pavyzdžiui, tikrai nėra gaila daugiau sumokėti už ekologišką duoną, vietoj to galiu atsisakyti pyrago ar torto, kad ir ekologiško. Geriau mažiau, bet geresnės kokybės! Keisčiausia, kai žmonės atranda pinigų brangiems rūbams, alkoholiniams gėrimams ar pramogoms, tačiau sveika mityba šioje poreikių grandyje užima kone paskutinę vietą. O juk geras maistas turėtų būti prioritetas.

 – Dalis ūkininkų turgeliuose besilankančių žmonių mano, kad čia parduodami produktai yra ekologiški. Natūralus maistas dažnai painiojamas su ekologišku, o kartais net biodinaminiais produktais. Kaip nepasiklysti šioje painiavoje?

 – Visų pirma reikia žinoti, kad ekologiškas maistas yra griežtai sertifikuojamas. Neekologiškų produktų gamintojai, savo produkciją žymintys žodeliu „eko“, yra baudžiami pagal įstatymą. Biodinaminis maistas taip pat sertifikuojamas, tačiau tai – jau aukštesnis ekologinės žemdirbystės pilotažas. Čia augalams tręšti naudojami įvairūs žoliniai mišiniai, gyvūnams atliekami masažai, naudojama muzikos terapija. Biodinaminiuose ūkiuose ypač svarbi bioįvairovė, atidžiau paisoma gamtos dėsnių. Biodinaminio maisto Lietuvoje nėra daug, bet, pavyzdžiui, skanesnės avižinės košės nei iš biodinamiškai išaugintų avižų aš nesu valgius. Taip pat teko ragauti biodinaminio vyno iš Austrijos, kuris taip pat paliko neišdildomą įspūdį. Natūralus maistas nėra reglamentuojamas, todėl jį pirkdami žmonės turėtų atidžiau perskaityti, kas rašoma etiketėse. Jei matome, kad produkto sudėtyje nėra priedų, tai jau yra gerai, nors pati žaliava greičiausiai išauginta intensyviu būdu, tačiau galbūt ir ekologiškai, tačiau nesertifikuota. Pasitikėti ūkininko sąžiningumu, ar ne – čia jau kiekvieno žmogaus individualus sprendimas. Tokiu atveju labai svarbu tiesioginis ryšys su ūkininku, ir jei jis yra, sertifikatai nebūtini, nes tikimybė, kad draugas draugą nuodys chemizuotu maistu yra mažesnė.

 – O kur dažniausiai apsiperkate jūs pati?

 – Maisto produktus perku specializuotose parduotuvėse, Užupio turgelyje, kartais mobiliuose ūkininkų turgeliuose arba užsisakau internetu. Į didžiuosius prekybos centrus užsuku labai retai. Pirmenybę teikiu vietinei produkcijai, o jei perku iš užsienio importuotą produktą, visada patikrinu, ar jis turi ekologinės gamybos sertifikatą. Labai vertinu ekologiškus įvairių riešutų ir sėklų aliejus, kuriuose gausu riebiųjų rūgščių, jūržoles, kuriose aptinkama itin daug mineralų, ir japonišką miso sriubą, kuri yra japonų ilgaamžiškumo ir geros sveikatos pagrindinė priežastis.

 – Rinkdamiesi genetiškai modifikuotus produktus pirkėjai kartais nesusimąsto apie neigiamą jų poveikį. Kodėl reiktų sakyti „Ne“?

 – Genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) tema yra aktuali įvairiais aspektais: ekonominiu, socialiniu, ekologiniu ir etiniu. GMO ar ne GMO yra vienas iš didžiųjų pasaulio debatų, lemiančių tai, kas taip svarbu visiems, – kokį maistą mes valgome. Vartodami genetiškai modifikuotus produktus mes rizikuojame ir tai darome be reikalo. Tai kelia riziką ne tik mūsų sveikatai, bet ir išbalansuoja ekosistemą bei sukuria kliūtis ekologinės žemdirbystė vystymuisi.

 – Kai kurie žmonės, net ir žinodami ekologiško maisto privalumus, retsykiais, teisindamiesi laiko stoka, valgo ir vadinamuosius nesveikus produktus. Ką apie tai manote?

 – Aš juos pateisinu. Taip nutinka dėl to, kad aplink nėra palaikančios aplinkos. Žmogus kuria aplinką, o aplinka kuria žmogų. Jeigu turi laiko, gali maitintis taip, kaip geriau. Tačiau dirbantys žmonės tokios prabangos neturi. Daugumoje kavinių nėra galimybių užkąsti sveiko maisto, o pasigaminti jį namuose lieka mažai laiko. Norvegijoje teko matyti šaunų palaikančios aplinkos pavyzdį – darbuotojų mityba besirūpinanti įmonė darbovietėje turi virėją, kuris kiekvieną dieną perka ir ruošia skanų ir sveiką maistą. Šis sprendimas puikus dviem atžvilgiais: žmonės gali maitintis sveikiau, sočiau ir pigiau.

 – Pastaruoju metu daug diskutuojama apie geriamąjį vandenį. Kokį geriate jūs ir ką rekomenduojate savo pažįstamiems?

 – Anksčiau aš pirkdavau vandenį buteliuose, vėliau įsirengiau filtrą, o neseniai, sužinojusi, kad osmosinis filtras visiškai išvalo vandenį nuo žmogaus organizmui reikalingų druskų, geriu tik vandenį iš čiaupo. Mūsų šalies vanduo iš čiaupo – vienas geriausių pasaulyje, nes yra tiekiamas iš požeminių telkinių, kurių nepasiekia užterštumas, todėl galima drąsiai tvirtinti, kad vanduo iš čiaupo nėra nė kiek prastesnis, nei vanduo, kurį perkame plastikiniuose buteliuose. Net gąsdinimai blogais vamzdžiais nėra visiškai pagrįsti, nes jei tai tik rūdys, tai nėra pavojinga, o vamzdžiai per pastaruosius 10 metų daug kur buvo keičiami. Labai įsiminė norvegų požiūris į vandenį iš čiaupo – jie lyg kokią nacionalinę vertybę jį paduodavo. Gal laikui bėgant taip vertinti pradėsime ir savojo vandens kokybę?

 – Ekologiškumas vis dažniau susilaukia skeptikų priekaištų, esą tai dar vienas smegenų plovimo būdas ir rinkodarininkų žingsnis. Ką atsakytumėte į šią kritiką?

 – Iš tiesų, žalias smegenų plovimas yra šešėlinė visuomenės ekologinio sąmoningumo didėjimo pusė. Reklamos tekstuose, ant produkto pakuočių naudojami abstraktūs žodžiai ar terminai, neretai neturi aiškios prasmės, yra nekonkretūs arba „ne į temą“, nepagrįsti, nesuprantami ar neteisingi. Kai yra „perlenkiama lazda“, imituojamas nepriklausomas sertifikavimas, greičiausiai reiškia, kad siekiant naudos, mums pučiama migla į akis. Tačiau žmonės nėra kvaili – jie greit perpranta, kas yra melas, nesvarbu tyčinis ar netyčinis, iš nežinojimo ar didelio užsidegimo. Iš to išplaukia nebepasitikėjimas tuo, kas yra „žalia“ arba „eko“. Žmonės turėtų piktintis „greenwashing‘u“, tačiau tai nėra pagrindas nubraukti „žalias“ iniciatyvas. Tai tiesiog reiškia, kad turime būti atidesni, reiklesni, o rinkodarininkai turėtų atsakingiau atlikti savo darbą.

 – Kaip įsivaizduojate situaciją po dvejų, penkerių metų? Ar ekologija ir sveiku maistu rimtai besidominčių žmonių vis daugės?

 – Jeigu valstybė vieną dieną imtų ir griežtai pareikštų – „Viskas, daugiau jokių chemikalų ir pesticidų, nuo šiol naudosime tik organines trąšas žemdirbystėje“, – tokiu atveju situacija išties greitai imtų gerėti. Aišku, atsirastų ir tokių, kurie paprieštarautų, esą eidami tokiu keliu, pasaulio neišmaitinsime, o galiausiai mus užklups didžiulis badas. Tačiau į šią repliką atsakyčiau taip: intensyviajai žemdirbystei reikia 20 kalorijų energijos, kad galėtų pagaminti 12 kalorijų maisto, o ekologiškai prireiks 1 kalorijos, kad pagamintų 12 kalorijų maisto. Iškalbinga statistika, ar ne?

Ekologinė žemdirbystė yra ateitis jau vien dėl to, kad nuo pesticidų turėsime atprasti, nes naftos ištekliai senka. Nenuostabu, kad įprastas maistas jau brangsta, nes tikrieji jo kaštai yra daug didesni nei iki šiol manėme. Pesticidų naudojimas buvo lyg sandėris su velniu, ir dabar mums atkeliauja sąskaitos, kurioms apmokėti neturime pinigų.

Dalia Jazbutytė, 15min. priedas "Skanios idėjos", 2010 m. lapkričio 3 d.