Kiekvienas - menininkas
Užuot reiškę savo mintis per meną, mes manome, kad tai - tik rinktinių menininkų teisė. Visiems žinomas menininkas Salvadoras Dali kažkada iš lėktuvo išmetė daugybę lankstukų virš Niujorko miesto ir pavadino tai „Vaizduotės laisvės deklaracija ir kiekvieno žmogaus teise būti savaip pamišusiu". Jis paragino leisti mintims laisvai tekėti ir teigė, kad kiekvienas žmogus turi teisę būti unikalus.
Šiuolaikinė visuomenė meną izoliavo ir neutralizavo. Meno kritikai laikosi objektyvių stebėtojų pozicijų ir mano esą vieninteliai galį suvokti atskiro kūrinio vertingumą. Meno „vartotojai" laikosi pasyvių stebėtojų pozicijų arba skundžiasi neturį pinigų tokiai prabangai kaip menas.Mes „patalpinome" meną į muziejus, galerijas ir kolekcininkų namus, panašiai kaip laukinius gyvūnus uždarėme į zoologijos sodus. Ir gerai, kol dar spėjome tai padaryti prieš visai jiems išnykstant. Mums labai sekasi plėsti ekonomiką ir gausinti vartotojų gretas, tačiau tai yra daroma natūralios gamtos ir kūrybingos visuomenės sąskaita. Muziejai ir paminklai gali atitraukti mūsų dėmesį nuo skaudžių padarinių, tačiau jie niekada neatkurs padarytos žalos.
Menininko Jameso Hubbello manymu, meno žmonės yra tarsi oda neapdengti nervai ir į kolektyvines patologijas reaguoja daug jautriau ir intensyviau. Idealu, kai jie reaguoja į problemas ne tik sustiprindami jų aktualumą, bet ir atskleisdami sprendimo būdus. Tokie menininkai gali pritaikyti savo talentus plačioje visuomeninėje erdvėje, o ne tik siaurame meno ekspertų būryje.
Garsus provokatorius Nickas Mayhew, save pristatantis kaip kultūrinį homeopatą, savo „meną" eksponuoja įvairiose korporacijose ir organizacijose. Išplėtojęs savo teatrinę provokaciją pagal homeopatijos principus medicinoje, jis drąsiai meta iššūkį verslo bendruomenei, atskleisdamas patologijas ir pasiūlydamas „gydomąjį preparatą". Tai nėra paprastas darbas, turint galvoje tai, kad jo veikla yra finansuojama būtent tų žmonių, kuriuos jis subtiliai ironizuoja, tačiau tuo pat metu parodo nuoširdžią užuojautą. Tai nėra labai „paklausus" menas, nes ne kiekvienas gali ramiai priimti kritiką. Nepaisant to, jis nešvelnina ir nemodifikuoja savo provokacijos, kad galėtų įtikti „pirkėjui".
Gabrielle Roth, 5 Ritmų Šokio (5 Rhythms Dance(tm)) koncepcijos autorė, teigia, kad šiuolaikinis žmogus yra atitrauktas nuo svarbiausio sielos turtinimo šaltinio - meno kūrimo. Pasak jos, mes visi esame gimę dainininkais, šokėjais, poetais, dailininkais, rašytojais, tiesiog kūrėjais. Tokia mūsų prigimtis - kasdien kurti savo realybę. Tačiau dabartinėje sistemoje, kurioje skatinama siaura specializacija ir nepaliekama laiko asmens raidai, yra žlugdomas kūrybingumas. Užuot dainavę patys, mes klausomės Britney Spears; užuot šokę patys, žiūrime, kaip šoka profesionalai per TV, ir programuojame save, kad mes taip niekada negalėtume šokti, tad kam išvis bandyti; užuot patys eksperimentavę virtuvėje, perkame pusiau sintetinius pusfabrikačius prekybos centruose ir šildome juos mikrobangų krosnelėse, užuot reiškę savo mintis per eilėraštį, dienoraštį ar tapybą, mes leidžiame sau galvoti, kad tai - tik rinktinių menininkų teisė.
O kažkada buvo kitaip. Žiloje senovėje tradicinių bendruomenių gyvenimo būdas leisdavo žmonėms daugiau laiko skirti menui. Ne siauram jo vartojimui ar pasyviam stebėjimui, o tikram autentiškam meno kūrimui. Tai buvo prasminga kasdienybė. Kiekvienas bendruomenės narys ir dainuodavo, ir šokdavo, ir pasakodavo istorijas, ir kūrė rankdarbius. Nors dabar tie rankdarbiai kai kam gali pasirodyti primityvūs, tačiau jų kūrimo procesas turtindavo kiekvieno žmogaus sielą. Nors, pažvelgęs atidžiau, negali neatkreipti dėmesio, kaip nykiai atrodo šiuolaikiniai sintetiniai ir vienspalviai drabužiai, palyginti su natūralaus pluošto išmoningu raštu išdailintais tradiciniais drabužiais.
Interaktyvus menas turi potencialą atgaivinti kiekvieno žmogaus sieloje slypinčią kūrybingumo kibirkštėlę ir paskatinti visuomenę kurti tokią realybę, kuri atitinka žmogaus prigimtį. Žmones, kurių siela yra užgniaužta, yra lengviau valdyti, lengviau įpiršti dar vieną nereikalingą prekę, lengviau išlaikyti gulinčius ant sofos ir spoksančius muilo operas bei „Coca-cola" reklamas.
Nereikia net sakyti, kad kažkam tai tikrai yra labai naudinga, kol dar yra neišnaudotų natūralių resursų besaikiam vartojimui skatinti. Menas yra kaip įrankis, atliekantis smegenų „pudrinimo" funkciją reklamuojant gausybę produktų.
Ar neatsibodo nuolat kurti iliuzijas apie vartojimą? Ar nenuobodus atkaklus jų veržimasis į mūsų gyvenimus? Bent Kale Lasn, estų kilmės kanadiečiui, kantrybė išseko ir jis įkūrė „Adbusters" judėjimą, siekiantį sukurti sveiką atsvarą vartotojiškai ideologijai. Ko nepasako reklamos kūrėjai su užsakovais užnugaryje, atskleidžia „Adbusters".
Nežinojote, kad „Calvin Klein", kaip ir dauguma garsių firmų kvepalų, yra gaminami iš naftos, todėl yra sintetiniai ir turi didelę dozę cheminių medžiagų, kenksmingų aplinkai ir sveikatai? Kokia puiki dovana mylimajai - buteliukas skaniai kvepiančių nuodų! Tikrai daug pinigų įdėta į reklamos kampaniją, jei yra užgniaužiama tokia esminė informacija. Laisvosios rinkos teorija yra sukurta remiantis prielaida, kad kiekvienas vartotojas turi išsamią informaciją. Todėl yra atkakliai peršama mintis, kad nereikia jokių aplinkosaugos standartų, reguliuojančių naujų produktų kūrimą, mat laisvoji rinka pati „susireguliuos", o vyriausybių kišimasis mažina rinkos veiksmingumą. Tyčia ar netyčia, grynai teorinė prielaida apie vartotojų naudojimąsi išsamia informacija, kuri realiame pasaulyje nepasitvirtina, yra pamirštama.
2004 m. gegužės mėnesį vykęs renginys „Be The Change" Londone daug dėmesio skyrė menui. Juk kalbėti apie nykstančius pasaulio natūralius resursus, trečiojo pasaulio vaikų išnaudojimą, karą Irake, augančią korporacijų įtaką, pinigų reikšmę, neatsakingą vartojimą gali būti labai nuobodu. Galiausiai skaudžios temos nebus nagrinėjamos, nes atsibos apie jas sausai kalbėti. Išgelbėjo menas.
Daugiausia plojimų sulaukė lektoriai, kurie savo kalbose įpynė emocijų, asmeniškumų ir kūrybiškai pateikė informaciją. Akivaizdu, kad žmogiška būtybė nėra sukurta vien racionaliam mąstymui (dar viena laisvosios rinkos ekonomikos teorijos prielaida, kuri realiame gyvenime nepasitvirtina).
Nickas Meyhew teigia, kad įvairūs meniniai vaizdiniai ir simboliai atplaukia per vaizduotę, kuri yra jungiamoji grandis su nematomuoju pasauliu, su kolektyvine pasąmone, kas kaip tai vadina. Visi turbūt žino garsiąją Mažojo Princo frazę, kad tai, kas iš tikro yra svarbu ir vertinga, yra nematoma. Turbūt galima sakyti, kad Didžioji Siela kalbasi su mumis būtent per meną. Štai kodėl menas yra toks svarbus, štai kodėl menas turi būti nepriklausomas, kad Sielos balsas nebūtų iškraipytas komercializacijos. Menas yra mūsų sielos maistas ir vaistas.
Socialiai atsakingo teatro misija - parodyti žmogaus, visuomenės, planetos skaudulius ir padėti juos gydyti. Meniškos priemonės gali veiksmingai pažadinti miegančias sielas bei paskatinti inicijuoti teigiamus pokyčius. Juk tai, kas viduje, atsispindi išorėje. Vidinė nedarna sukūrė degraduojančią civilizaciją. Norint tikrai pakeisti ekonominę, ekologinę ir socialinę padėtį, pirmiausia reikia pagalvoti apie sielos harmoniją. Tai sudėtinga, bet būtent turbūt tai ir yra tikroji meno egzistavimo priežastis.
Indrė Kleinaitė, 2005 m. Atgimimas