Nepaliaujamos dvasingumo paieškos
Nuo neatmenamų laikų žmonija domėjosi dievo samprata ir visur ieškojo grynos dvasingumo apraiškos. Kur šiuolaikinis žmogus ieško dievo?
Taip kaip žmonija įsivaizduoja ir apibūdina dievą, tiesiogiai įtakoja kasdienį žmonių gyvenimą. Kadaise dievų buvo daug ir visur, ir žmogus gyveno jų apsuptyje. Graikų dievai pakilo gyventi aukštyn į Olimpą, tačiau vis dar kartais nusileisdavo pasisukinėti paprastų žmonių tarpe. Monoteistinės religijos suformavo vieno dievo ypač aukštai koncepciją ir aršiai ją gynė. Daugybė žmonių kalbėdami apie dievą pamaldžiai pakelia akis į dangų arba pagarbiai nutyla abejodami ar su reikalu taria jo (būtent! jo, o ne jos) vardą. Dievo baime buvo auklėjama ne viena šimtmečių karta, o organizuotos religijos pagal tai sukūrė daugybę nediskutuojamų dogmų, pagal kurias žmonės buvo vertinami, kategorizuojami, apdovanojami, baudžiami ar spraudžiasi į primestus rėmus. Kančia buvo vertybė, o aklas tikėjimas vertas apdovanojimo. Jei dievas tikrai kūrė žmogų pagal savo paveikslą, tai turbūt buvo stiprios kančios apakintas dievas. O gal ne? Gal dievo esmė buvo iškreipta įvairiausių tarpininkų, siekiant manipuliuoti ir dominuoti mases, o paprastą žmogų stengtasi atskirti nuo tiesioginės dieviškumo patirties?
Kvantinės fizikos teorija pateikia naują ir gan radikalų požiūrį į dievą: „Aš nemanau, kad tu esi blogas žmogus. Bet aš ir nemanau, kad esi geras. Aš tiesiog manau, jog tu esi vienas iš dievų, ir turi vidinių galių aktyviai dalyvauti realybės kūrime savo minčių pagalba. Dievas nei baudžia, nei teisia - jis (ji? O gal anapus dualumo?) tiesiog yra, ir jo galybėje niekieno nuodėmė negali sudergti jo šventumo". Tai ištrauka iš filmo „Ką po galais mes žinome?" (ang. What the Bleep do We know?) apie kvantinę fiziką ir dvasingumą. Galima skeptiškai pagalvoti prie ko čia ta kvantinė fizika ir dvasingumas, bet skeptiškumas išgaruoja, kai sužinai, jog tai vienintelė mokslo šaka esanti ne tik arti dvasingumo, bet tiesiog susiliejanti su juo.
Čiaukšt, paukšt ir tiek metų konstruota organizuotų religijų paradigma byra į šipulius. Visame pasaulyje žmonės per naują atranda dievą. Visi skirtingai ir unikaliai. Tinj Touber, žurnalo Ode redaktorius, prisipažįsta, kad jis atrado ryšį su dievu tik atsisakęs 14 metų trukusios dvasinės praktikos, kuri buvo suformuluota guru ir skleidžiama per organizuotą dvasinę bendriją. Pasak jo, tuomet jis griežtai laikėsi guru dvasingumo schemos, žinojo atsakymus į visus klausimus ir be lašelio abejonės pateikdavo juos kitiems žmonėms. Kol galiausiai suvokė, kad primesti kitam žmogui savo tiesas yra arogantiška ir iš tikrųjų atriboja tave nuo dieviškumo. Ateina laikas prisipažinti, kad negali visko žinoti, kad egzistuoja daugybė skirtingų tiesų ir grožis slypi stebukle. „Esmė yra ne siekti absoliutaus žinojimo, o susitaikyti su mintimi, kad yra galybė dalykų, kurių mes negalime suvokti protu" - mesteli provokuojančią mintį kvantinės fizikos mokslininkas Fred Alan Wolf. Taigi, ką dabar daro Tinj Touber yra paprasčiausias gerų draugų ir pažįstamų sukvietimas pasisėdėti prie arbatos puodelio ir pasikalbėti apie kasdienią patirtį. Nėra vienos tiesos, nėra guru, nėra rėmų, niekas neteisia ir nevertina. Tiesiog visi kartu įprasmina savo patirtį per pokalbius bei patirties dalijimąsi, ir taip kiekvienas gauna galimybę išreikšti savo būtį. Savaip.
Taigi, leidus sau pripažinti minčių įvairovę, galbūt sugrįš laikai, kai dievų buvo daug ir visur ir žmonės gyveno jų apsuptyje? O skaitant Pinkola Estes („Bėgančios su Vilkais") norom nenorom peršasi mintis, jog autorė mums nori pasakyti, jog dievai gyvena kiekvieno mūsų viduje. Ji pateikia senąsias pasakas ir legendas kaip archajiškąją užkoduotą psichologiją. Pasakų būtybės gyvena mūsų viduje ir yra atsakingos už tam tikrus sieloje vykstančius procesus. Kartu su gamtos dievais jos sudarė ištisą gvardiją dievų, kurie aktyviai kūrė kasdienį žmonių gyvenimą. Tą patį, tik kitais žodžiais, teigia ir naujausi kvantinės fizikos pasiekimai. Kiekviena ląstelė, kiekvienas atomas, kiekvienas augalas, kiekviena planeta ir žvaigždė yra sąmoningos dalelės pilnai integruotos į Visatoje vykstančius procesus ir aktyviai juose dalyvauja. Taigi jų patirtis taip pat yra dieviška, nes viskas kas turi sąmoningumą dalyvauja kūrybiniame procese. Mes, žmonės, irgi esame integruotos sąmoningos dalelės dalyvaujančios kūrybiniame realybės procese, todėl kiekvienas iš mūsų esame atsakingas už savo būseną bei supančią aplinką. Jei dievas yra kūrėjas, ir jo kuriančioji energija yra pasklidusi ir pilnai įsimelkusi po visas daleles, tai dievai yra ir mūsų viduje ir mūsų aplinkoje. Atėjo laikas juos išlaisvinti. Išlaisvinti ir patikėti savo minčių galingumu kuriant žmogaus prigimčiai priimtinesnę realybę, nes dabartinė redukcinė, dogmomis, shemomis ir mechanika pagrįsta pasaulėžiūra byra į šipulius gąsdindama ne vieną aukštai jėgos struktūrose įsitaisiusią būtybę, įkūnijančią pasenusias idėjas. Realybė persiformuoja kompleksiškai, ir tai suteikia galimybių pasireikšti net tyliausiai veikiančioms dalelėms. Svarbiausia, būti įsijungusiu.
Ilgą laiką ieškoję dievo aukštai danguje, įjunkime trečią akį ir pažvelkime savo vidun. Ir nustokime ieškoti. Juk galbūt ir mūsų kažkas didingo ieško, bet negali surasti, nes mes pastoviai kažkur blaškomės savo ieškonių labirinte. Taigi, laikas nusimesti visokius savęs nepakantumo kompleksus ir tiesiog pabūti „čia ir dabar". Ir tai bus dieviška.
Indrė Kleinaitė, 2006 m. Atgimimas