Išryškėjusios aplinkosauginės problemos verčia miestus keistis iš esmės. Klimato kaita skatina ieškoti būdų kaip tausoti energiją ir išgauti ją kitaip nei iki šiol, peržiūrėti viešo transporto sistemas, racionaliau tvarkyti atliekas. Oro tarša, švarus centralizuotai tiekiamas vanduo ir viešos žalios erdvės yra opiausi pažangių miestų vadovų klausimai. Svarbus ir humanistinis aspektas: bendravimą ir bendruomeniškumą skatinančių erdvių kūrimas. Miestai turėtų siekti tapti geriausiais pasauliui, o ne pasaulyje.

Istoriškai miestai kūrėsi kaip kultūros židiniai, kuriuose klestėjo universitetai, teatrai, bibliotekos – vyko intensyvesnis nei kaimuose intelektualinis gyvenimas. Mieste žmonės gyveno arčiau vienas kito, galėjo burtis ir bendrauti. Išaugus miestų mąsteliui žmonės daugiau laiko praleidžia automobilių kamščiuose nei bendraudami tarpusavyje. Paradoksalu, bet mieste žmonės nebendrauja net su savo kaimynais. O per atostogas bėga medituoti su meškere į užmiestį arba kaitinis tropikų saulėje. Kasdienis darbo ir poilsio balansas miesto gyventojams yra kažkas tolimo ir svetimo.

Miestų ekologinio pėdsako skaičiavimai rodo, jog miestai yra tarsi parazitai, gyvenantys kitų sąskaita. Tai užprogramuota pastatų architektūroje, miestų dizaine ir miestiečių gyvenimo būde. Pastatai taip išplanuoti ir pastatyti, kad yra atsakingi už daugiau nei 50 proc. visų anglies dvideginio emisijų (daugiau nei pramonė ar transportas), skatinančių klimato kaitą. Miestuose nėra įdiegto mechanizmo, kuris leistų kompostuoti ir atgal į dirvožemį, kad jį pamaitintų, sugrąžinti organines maisto atliekas. Tai sukūrė nišą sintetinėms dirvožemio trąšoms.

Pasaulio miestai jau skaičiuoja ekologinius pėdsakus ir imasi priemonių spręsti susidariusias problemas. Vankuveris įvertino, kad jų ekologinis pėdsakas keturis kartus viršija nustatytą lygį ir įsipareigojo jį mažinti darnaus miesto vystymosi strategijoje ir sieks pelnyti Žaliausio pasaulio miesto titulą. Dėl šio titulo lenktyniauja ir Toronto, Niujorko, Londono bei kiti didžiausi pasaulio miestai. Jie taip pat pasitvirtino darnaus vystymosi strategijas ir veiksmų planus, apimančius klimato kaitos, efektyvaus energijos naudojimo ir perėjimo prie atsinaujinančios energijos technologijų, švarios aplinkos ir visuomenės sveikatos klausimus.

Londono meras Borisas Johnsonas taip pat entuaziastingai palaiko „žalias“ iniciatyvas ir skelbia „karą“ automobiliams, energetiškai neefektyviems pastatams ir neperdirbamoms atliekoms. 2010 m. vasario mėn. pristatytoje darbinėje klimato kaitos mažinimo ir energijos strategijoje, Londono meras akcentuoja būtinybę decentralizuoti pasenusią energetikos sistemą ir įgalinti namų ūkius tapti atsinaujinančios energijos gamintojais ir tiekėjais į bendrą tinklą. Jis pristato energijos taupymo programą londoniečiams ir džiaugiasi, kad Londono gyventojai vis mažiau naudojasi automobiliais ir žada  investuoti į viešojo transporto modernizavimą bei dviračių takų vystymą. B. Johnsono siekis yra iki 2025 m. 60 proc. sumažinti didmiesčio anglies dvideginio emisijas. Klimato kaitą jis traktuoja kaip iššūkį, kuris atveria naujas ekonominio augimo, švaresnio oro, mažesnių sąskaitų už šilumą ir naujų darbo vietų galimybes.

Su tikslu padėti miestams mažinti neigiamą poveikį aplinkai ir greičiau pereiti prie naujų „žalių“ technologijų ir praktikų pasaulinė organizacija „Carbon war room“ pristatė programą „Green capital global challenge“ (liet. Pasaulinis žaliosios sostinės iššūkis). Joje 2010 m. dalyvavo 10 JAV, 3  Europos ir 2 Kanados miestai. 2011 m. prie programos prisijungs dar 50 pasaulio miestų. Vilnius taip pat prisijungė prie šios programos.

Vankuverio darnaus vystymosi strategija

 „Žalia“ ekonomika, „žalios“ darbo vietos

1. Siekti, kad Vankuveris taptų „žalių“ verslų pasauline meka.

2. Panaikinti miesto priklausomybę nuo iškastinio kuro. Iki 2020 m. 33 proc. sumažinti šiltnamio efektą skatinančių dujų emisijas skaičiuojant nuo 2007 m. lygmens.

3. Parodyti pasauliui geriausius darnios architektūros pavyzdžius. Tikslas: iki 2010 m. visi nauji pastatai turėtų negeneruoti anglies dvideginio emisijų, 20 proc. Turėtų būti pagerintas esamų pastatų energetinis efektyvumas.

 „Žalesnės“ bendruomenės

4. Iki 2020 m. pasiekti, jog daugiau nei pusė kelionių būtų atliekamos pėsčiomis, dviračiu ar viešuoju transportu.

5. Iki 2020 m. 40 proc. sumažinti į sąvartynus ir deginimo jėgaines patenkantį atliekų kiekį.

6. Iki 2020 m. užtikrinti, kad kiekvienas miesto gyventojas per 5 min. pėsčiomis galėtų pasiekti parką, paplūdimį ar kitą natūralią erdvę; sukurti patį įspūdingiausią miestietišką mišką.

7. Siekti, kad Vankuverio ekologinis pėdsakas reikštų, kad miestiečiai gyvena nepereikvodami gamtos išteklių. Iki 2020 m. sumažinti dabartinį ekologinį pėdsaką 33 proc.  

Žmonių sveikata

8. Užtikrinti, kad miesto gyventojai galėtų džiaugtis geriausiu centralizuotai tiekiamu geriamu vandeniu.

9. Pasiekti, kad Vankuverio gyventojai kvėpuotų švariausiu oru lyginant su kitais pasaulio miestais. Įgyvendinant strategiją laikytis Pasaulio Sveikatos Organizacijos standartų, kurie yra griežtesnis nei Kanados.

10. Tapti pasauliniu lyderiu urbanistinėje maisto sistemos (angl. urban food  systems) srityje. Iki 2020 m. 33 proc. sumažinti anglies dvideginio išmetimą maisto tiekimo grandinėje. 

Šaltinis: „Carbon War Room“

Miestų vystymas – vadyba ar menas?

Kaip teigia Charlesas Landry knygoje „The Art of City Making“ (liet. „Miestų kūrimo menas“), miestas yra gyvas, nuolat besikeičiantis meno kūrinys, kuriamas „iš vidaus“. Nėra jokios stebuklingos formulės, kurią pritaikius galima garantuoti sėkmingą miesto kūrimo procesą. Tačiau yra tam tikri principai, kurie padeda miesto kūrėjams. Pamatinis principas yra tas, kad miestai turėtų būti pozicionuojami ne kaip patys geriausi miestai pasaulyje, o patys geriausi miestai pasauliui. Tai suteikia etinį pamatą ir padeda miestams kurti solidarumą. Svarbu atsižvelgti į vietinę specifiką, tačiau būti atviriems ir pasauliniams vėjams, įtraukti žmones į sprendimo priėmimo procesus, semtis žinių ir patirčių, skatinti kūrybiškumą ir atsižvelgti į XXI a. etinius, socialinius ir aplinkosauginius iššūkius pasauliui. Šiandien naivu būtų vadovautis tik finansiniu racionalumu. C. Landry pažymi, jog viešas sektorius turėtų veikti inovatoriškiau, o privatus – prisiimti daugiau atsakomybės. Tai sudarytų prielaidas reikštis piliečių kūrybiškumui.

Miestas yra ir ekonomika, ir žmonės, jų sukurta aplinka, ir natūrali ekosistema. Tačiau tai, kas suteikia miestui išskirtinumo ir žavesio, yra kultūra. Miestų kūrimo procesas labiau primena džiazo improvizaciją. Tai nuolatinis sprendimų pasirinkimas. Tai – politika. O politika – žaidimas galiomis, tad miesto veidas atspindi politinių jėgų pasiskirstymą.

Žmogiškasis miesto matmuo

Daugiau nei 7 metus Vilniuje gyvenantis urbanistas profesorius Alanas Freemanas (JAV) teigia, jog miesto veidas aiškiai atskleidžia politinės galios konfigūracijas. „Vilniaus planavimo negaliu net blogu pavadinti, nes jo išvis nėra. Daug kalbų apie „žalias“ iniciatyvas, bet mažai konkrečių veiksmų“, – savo pastebėjimais dalinasi profesorius. Jo nuomone, miesto politikai dažniau siekia naudos asmeninės nei miestui. Korupcijos lengvai nepaslėpsi, jos požymiai aiškiai įsirėžė į šiuolaikinį miesto veidą. Pavyzdžiui, prekybos centrai Vilniuje „Ozas“ ir „Akropolis“ yra per arti vienas kito – statant naujus objektus neatsižvelgiama į kaip tai įtakos automobilių srautus, visiškai neskiriama dėmesio viešosųjų erdvių tvarkymui, negalvojama apie viešo transporto vystymą, dviračių ir pėsčiųjų takų gerinimą. Planuojant turi būti atsižvelgiama ir į supančią erdvę, ir į viešus interesus, nes pastatas struktūriškai, funkciškai ir estetiškai egzistuoja kaip sudėtinė supančios aplinkos dalis. Jei pastarosios sąlygos, statant pastatus, neįvertinamos, tai parodo, jog visuomenėje yra susiklostę patologiški galios santykiai.

Prof. A. Freemanui pritaria ir kultūros paveldo tarptautinė ekspertė, ICOMOS narė, tvaraus miestų raidos tyrinėtoja Jūratė Markevičienė: „Iš pirmo žvilgsnio Vilniaus plėtra atrodo chaotiška, tačiau šis chaosas turi kryptį – ištrinti žmogiškąjį miesto matmenį: gamtos ir architektūros sandermę, kerintį grožį, kuris daugeliui miestiečių kartų atrodė amžinas, orumą, jaukumą ir prielankumą paprastiems žmonėms. Beatodairiško pelno siekio bei paniekos „nepelningiesiems“ metastazės išstumia miestiečius iš jų bendrųjų namų. Vaikai nebeturi kur žaisti judrių žaidimų, sparčiai dingsta socialinės, kultūrinės, rekreacinės erdvės, viskas yra uzurpuojama automobilių... Tai žiauri technokratų mechanistų ir tų, kurie nori pasipelnyti atimdami iš kitų, diktatūra.“ Planuojant miesto plėtrą procese nekviečiami dalyvauti tie, kas išmano dvasinio ir socialinio gyvenimo kokybę – sociologai, psichologai, filosofai, gydytojai, pilietinių ir žmogaus teisių gynėjai, bendruomenių atstovai – jie galėtų įnešti kitokią perspektyvą. Ekspertė teigia, jog į visuomenės nuomonę taip pat neįsiklausoma. „Į miesto planavimą nežiūrima per socialinę prizmę, o į aplinkosauginius aspektus atsižvelgiama tik techniškai. Pagal sutvarkytų parkų skaičių mes turbūt esame vieni iš paskutinių pasaulyje, o upių pakrantės yra apgailėtinos būklės,“ – savo pastebėjimais dalinasi J. Markevičienė. 

Renovacija – įrankis kovoje su klimato kaita

Vienas didžiausių miesto iššūkių yra daugiabučių pastatų atnaujinimas ir modernizavimas kaip priemonė kovai su klimato kaita. Švedija planuoja grandiozinę senų pastatų renovaciją performuojant juos pagal pasyviųjų namų principus, o netolimoje ateityje įstatymai neleis statyti energetiškai netaupių pastatų. „Ateityje tik turtingi žmonės galės gyventi skurdžiuose, energijos netausojančiuose, namuose,“ – teigia ekspertas Andersas Kyrkanderis iš Pasyviųjų namų centro Gotenburge, Švedijoje. Renovavus senus pastatus, kurių apšildymui reikėjo 119 kWh/m² energijos, energijos poreikis sumažėjo iki 25 kWh/m² . O Västra Hamnen rajonas Malmo mieste Švedijoje 100 proc. energijos gauna iš įvairių vietinių atsinaujinančių šaltinių.

Pastatų atnaujinimo programa Vilniuje veikia nuo 2004 m., Lietuvos mastu – nuo 2005 m. Valstybės programoje dalyvaujančių projektų butų savininkai galėjo pasiimti komercines paskolas, kurių  30–50 proc. vertės  kompensuodavo valstybė. Gyventojai galėdavo finansuoti savo būsto renovaciją nemokėdami daugiau nei 100 Lt per mėnesį. 

2005–2010 m. buvo renovuoti 53 pastatai. 2011 m. bus baigti renovuoti dar 28. Naujos namų modernizavimo savivaldybės programos šiuo metu nėra. Projektus vykdo tik Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra pagal esamą valstybės programą.

2010 m. VšĮ „Atnaujinkime miestą“ pradėjo įgyvendinti naują ilgalaikį daugiabučių namų kvartalo atnaujinimo projektą „Mano Žirmūnai“. Pagrindinis projekto tikslas – atnaujinti daugiabučių namų, esančių tarp Minties, Tuskulėnų bei Žirmūnų gatvių, kvartalą, t.y. renovuoti namus bei sutvarkyti aplinką. Kvartale yra 47 namai.

Ekonominė krizė sustabdė kompensavimo mechanizmą ir beįsibėgėjančią programą. Šiuo metu pinigų yra, nes iš ES ir kitų šaltinių atsinaujinančiam pastatų atnaujinimo fondui skirta apie 700 mln. litų. Pinigai daugiau kaip metus nėra naudojami, nes nėra susitarta su bankais dėl paskolų administravimo mechanizmo. Pastatų atnaujinimo ekspertas, Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos narys Kęstutis Nėnius mano, jog  procesą paspartintų kelių finansavimo mechanizmų diegimas vienu metu, programos decentralizavimas ir aktyvesnis savivaldybių vaidmuo. Vienas iš dabar egzistuojančių mechanizmų yra lengvatinės paskolos. Kitas modelis galėtų būti kuomet gyventojams nereikėtų imti paskolų, tačiau jie tam tikrą laikotarpį mokėtų tokius pačius mokesčius už šilumą, nors po renovacijos šilumos sunaudotų mažiau. Mechanizmų gali būti ir daugiau, svarbu, kad valstybės parama energijos taupymui būste būtų vienodai pasiekiama įvairiems modeliams. Aktyvesnis savivaldybių vaidmuo galėtų pasireikšti vienu metu atnaujinant ištisus kvartalus.

Kada miestai taps patogesni gyventi žmogui, priklauso nuo mūsų. Amerikos indėnai priimdami sprendimus apgalvodavo kaip jų sprendimai įtakos ateinančias septynias kartas. Ateitis nėra prognozuojama. Ateitis yra kuriama. Kokios jos norime mes? Ar leidžiame sau norėti, svajoti ir kurti? Būtinybė miestams mažinti neigiamą poveikį aplinkai atveria naujas galimybes taikyti žmogui ir gamtai draugiškas naujoves. Nepasinaudoti tuo dabar reiškia praleisti svarbų laiko periodą, kuomet dar vykdomi pokyčiai gali turėti realios naudos ir įtakos ateičiai.

Prioritetai Vilniui ir kitiems Lietuvos miestams:

1. Spartesnis pastatų renovacijos procesas. Pastatų renovacija nėra individualių žmonių atsakomybė, o bendras gėris. Renovacijos procesą paspartintų mokesčių reforma, pagal kurią renovacijai skirtos išlaidos nebūtų apmokesdinamos ir žmogus galėtų susigrąžinti dalį savo sumokėtų mokesčių.

2.  Ūkininkų turgelių tinklo plėtra siekiant, kad kuo daugiau žmonių vartotų vietinį ir ekologišką maistą. Į vietinio maisto grandinę įtraukti kavines ir restoranus.

3. Viešo transporto tobulinimas, užtikrinant, kad toks susisiekimo būdas būtų pigesnis ir patogesnis. Dviračių ir pėsčiųjų takų gerinimas ir plėtimas. Įdiegti greitaeigius elektrinius traukinius tarp miesto pakraščių ir centro, kurie įgalintų žmones nebrangiai ir greitai pasiekti miesto centrą nesinaudojant asmeniniais automobiliais. 

4. Geriamojo vandens fontanėlių viešose vietose įrengimas.

5. Organinių atliekų rūšiavimo ir kompostavimo schemos sukūrimas ir įgyvendinimas.

6. Viešų nekomercinių erdvių kūrimas senjorams, jaunimui ir plačiąjai visuomenei.

7. Žalių erdvių, parkų ir upių pakrančių tvarkymas.

Iš vizijos „Gyva Lietuva“  

Mes kuriame gyvus kvėpuojančius namus, kuriuose žmogui gera būti. Įkvėpimo semiamės iš gamtos, pastatus integruojam į natūralią aplinką. Namai yra šildomi atsinaujinančia  energija. Kiekvienas namas turi atliekų utilizavimo sistemą.  

Senų pastatų sienas sutvirtinome, fasadams ir laiptinėms atgaivinti pasamdėme geriausius dailininkus, kurie nudažė pastatų  išorę ir vidų  šiltomis nuotaiką keliančiomis spalvomis, o vidinį išplanavimą pertvarkėme, kad atsirastų daugiau bendros erdvės.  Dabar kiekviena laiptinė turi bendrą erdvę, kurioje gali rinktis kaimynai pabendrauti ar reikalingus darbus dirbti. Yra bendro naudojimo internetas, skalbimo mašinos, dviračiai ir kiti panašūs daiktai, kuriais galima dalintis. Jei šeimos butas nedidelis ir nėra vietos sukviesti daug draugų švęsti gimtadienį, tai galima daryti bendroje erdvėje. Ten vyksta įvairūs bendruomeniniai renginiai, spektakliai ir šventės. Taip mes skatiname tarpusavio bendravimą, palaikome vieni kitus, dalinamės, padedame vieni kitiems prižiūrėti vaikus ir panašiai. Yra atvejų, kai laiptinė turi bendro naudojimo automobilį, kuriuo yra naudojamasi pagal grafiką.

Daugiau važinėjame viešuoju transportu, kuris yra varomas energija iš atsinaujinančių šaltinių ir yra efektyvus, juo patogu naudotis. Taip pat įrengėme gerus dviračių takus, kuriame tokią estetinę aplinką, kurioje būtų malonu vaikščioti pėsčiomis. Asmeninių mašinų naudojimas sumažėjo dėl kitokio miestų planavimo – miestuose yra daug nedidelių savarankiškų gyvenamų darinių, kurių viduje atstumai nedideli ir kasdien žmonėms nereikia įveikti ilgų atstumų.

Mūsų šalyje ūkiai nėra stambūs, veikia gera koordinacija tarp decentralizuotų ūkių, kurie augina daržoves, vaisius, uogas, grūdus ir visa ko reikia, ekologiškai be jokių toksiškų chemikalų ir pesticidų. Dažnai žmonės patys augina įvairias salotas, žalumynus ir prieskonius net neturėdami savo žemės, tiesiog vazonėliuose, arba ant miesto namų stogų, balkonuose. Maisto gamybai taikomi griežti aplinkosauginiai standardai. Maistą mes gaminame lėtai, siekdami aukščiausios kokybės. Kulinarija tapo itin vertinama profesija.  

Indrė Kleinaitė, 2011 m. vasario mėn.

Publikuota Miesto IQ e-žurnale "Dabarties ženklai", 2011 m. gegužės mėn.