Viešųjų erdvių samurajai: Nomeda ir Gediminas Urbonai

Vilniaus miestas yra miestiečių, teigia Nomeda ir Gediminas Urbonai, ir ragina vilniečius aktyviau dalyvauti miesto gyvenime. Su viešųjų erdvių gynėjais kalbasi Indrė Kleinaitė

Nomeda ir Gediminas Urbonai (nu&gu) man yra žinomi kaip itin pažangūs menininkai, kurie savo menu siekia socialinio poveikio. Jie yra dalyvavę daugiau nei 50 parodų ir projektų visoje Europoje ir dėsto tarpdisciplininio meno kursą Trondheimo meno akademijoje Norvegijoje. Vienas iš jų socialinių projektų yra Pro-testo laboratorijos prie jau neveikiančio kino teatro „Lietuva"  įkūrimas, kuris paskatino įvairias visuomenines akcijas siekiant išsaugoti kino teatrą „Lietuva".  Tačiau šis projektas neapsiribojo vien tik kino teatro išsaugojimu, o siekė atkreipti vilniečių dėmesį į viešųjų erdvių problematiką bei realaus dialogo nebuvimą tarp savivaldybės, verslo atstovų ir miestiečių. Apie Vilniaus patrauklumą, vystymosi tendencijas, vizijas ir viešųjų erdvių svarbą miesto kultūrai su viešųjų erdvių aktyvistais kalbuosi sušvitus dar vienai galimybei miesto gyventojams pareikšti savo nuomonę dėl sklypo Pylimo g. 17, kur stovi „Lietuva", detaliojo plano.

-Atrodo, jog reiktų džiaugtis, kad Vilnius yra vis modernesnis. Kaip ant mielių kyla dangoraižiai, daugėja mašinų, tiesiami nauji keliai, teigiama, jog vilniečiai yra patenkinti tokia miesto plėtra.  Tokią retoriką skleidžia viename iš dangoraižių įsikūrusi Vilniaus miesto savivaldybė su gerai viešųjų ryšių taktiką išmanančiu meru A. Zuoku priešakyje. Norite viešųjų erdvių? Prašom. Mes dirbame vilniečių labui.  Ar, Jūsų nuomone,  kuriamas įvaizdis atitinka tikrovę?

Visų pirma norėtume paprieštarauti. Gal bus paradoksalu,  tačiau per pastaruosius penkiolika metų Vilnius tikrai netapo modernesnis. Ir tai atsitiko dėl keleto sąmoningų ir nesamoningų, tačiau tarpusavyje susijusių priežasčių. Galima būtų išskirti keletą šiam laikotarpiui būdingų problemų: mąstelio problema, vakarų kompleksas ir komercinės-vartotojiškos erdvės suabsoliutinimas.

Vilniaus miesto vadovų ir nekilnojamo turto magnatų klano projektai savo megalomaniškais užmojais primena ne tokią jau tolimą komjaunuoliškų statybų praeitį. Kaip tarybiniais laikais, kai buvo statomos tris kartus didesnės gamyklos nei reikėjo - Mažeikių nafta arba Klaipėdos Vakarų laivų statykla ar Jonavos azotas, tai praktiškai panaši tendencija tęsiama ir dabar, neprikausomybės laikais, kai statomi daugiaaukščiai, dangoraižiai, sudarant įspūdį, kad tai atitinka žmonių poreikius. Bet kaip matome, žmonių Lietuvoje mažėja, tai kyla klausimas, kas tuose dangoraižiuose gyvens?

Kita vertus daugiaaukščių pastatų statyba - tai tam tikras represuotojo sugrįžimo simptomas. Jeigu anksčiau dangoraižių pas mus nebuvo (aukščiausias pastatas Vilniuje buvo viešbutis „Lietuva"), tai atsiradus galimybei, tuoj pulta tuos dangoraižius statyti, tarsi galvojant, kad tokiu būdu miestas labiau primins Vakarus, gal Ameriką. Tačiau būtų naivu tikėtis, kad miesto tuo pradžiugintume miesto svečius. Daugybė miestiečių ir turistų su didžiausiu susidomėjimu atranda miesto dvasią autentiškame Vilniaus senamiestyje, nors ir šiai erdvei neišvengiamai daro įtakos naujos statybos.

Visos statybos, kurios buvo vykdomos per paskutiniuosius penkiolika metų, buvo orientuotos į privačią, komercinę veiklą, ir  nėra pakankamai dėmesio skiriama visuomeninės paskirties erdvėms ir pastatams. Šiandien mes matome, kad statomi tik dideli prekybos centrai, mašinų stovėjimo aikštelės ir prestižinių biurų pastatai. Galima galvoti, kad tai investicijos į infrastruktūrą, kad tokiu būdu kuriamos darbo vietos ir atnešama ekonominė nauda šaliai. Bet ar tikrai per tuos penkiolika metų įgyvendintas perėjimas nuo kiosko architektūros iki visos šalies akropolizacijos projekto atnešė didelę naudą žmonių gyvenimui? Jei žmonės važiuoja kažkur kitur uždarbiauti ir jų netenkina vietinės sąlygos, galima teigti, kad tokia urbanistinė politika nepasiteisino. Tuo labiau, kad pastatų kokybė tikrai ne pačio aukščiausio lygio: dangoraižiai skilinėja, nemokama įrengti ventiliacijos sistemų, juose labai smirda, labai bloga garso izoliacija, blogi aerodinaminiai sprendimai, traukia skersvėjai, nuo skersvėjų išlūžta durys, langų rėmai, balkonai, trupa tinkas. Empiriškai, remiantis žmonių nusiskundimais, galima teigti, kad nėra taip gerai, kaip atrodo nuotraukėlėje. Suprantu, kad norint prisivilioti užsienio investuotojus, bandoma sukurti "teisingą" įvaizdį, ir kad mes galime bet kokia kaina parduoti ir parsiduoti. Taigi, klausimas būtų, kokia ta kaina ir kokios po to laukia pasekmės? Todėl deleguoti per daug galių miesto merui ar tarybai, nesitariant su miesto gyventojais - šiame istoriniame laikotarpyje klaidinga, žalinga strategija, kurios pasekmės išryškės ne tolimoje, bet labai artimoje ateityje.

Vilniui trūksta vizijos, kuri būtų patraukli įvairioms interesų grupėms, ne tik investuotojams ir valdžios atstovams.

-Kas būtent rodo, kad miestas praranda savo patrauklumą?

-Viešai ir garsiai šnekama, kad daug žmonių palieka mūsų šalį net ne dėl pinigų stokos ir galimybės jų daugiau užsidirbti svetur, o paprasčiausiai todėl, kad čia neįdomu gyventi. Gal bėda ta, kad miesto plėtra vykdoma taip vadinamų ekspertų, kurie yra, švelniai tariant, šiek tiek atitrūkę nuo realybės? Plėtros specialistams vis dar trūksta kompeksinio požiūrio į daugelį problemų. Miestas plėtojamas nesitariant su socialinėmis, visuomeninėmis grupėmis, neįsiklausoma į jų poreikius. Arba tos diskusijos rengiamos formaliai, tam kad būtų parodoma, kad tokia diskusija įvyko. Iš tikrųjų Vilniaus savivaldybę ir  merą, tai nesugebėjimu užmegzti pokalbio ir įsiklausyti į žmonių poreikius.

Iš tiesų Vilnius tampa visiškai nepatraukliu, beveidžiu, neįdomiu, vidutinišku Europos provincijos miesteliu, nes tie visi atributai į kuriuos buvo investuojama, sudėta daug resursų ir kurie buvo įsivaizduojami kaip vizijos taškai - „Siemens" arena, Avulio dangoraižiai, prekybos centrai - iš esmės šie atributai yra visiškai beveidžiai, neturintys nei architektūrinės nei socialinės vertės, ir, kaip mes matome, jie net nepasiteisina komerciškai.

-Kam patogi  tokia Vilniaus plėtra?

Tokia Vilniaus plėtra patogi korumpuotiems biurokratams, visokiems abonentams, tiems verslininkams, kurie nori greito pelno ir negalvoja gyventi šiame mieste. Ar nepastebėjote, kad tie patys verslininkai, kurie stato dangoraižius, gyventi stengiasi už miesto, ten kur yra gamtos? Nes tokiame mieste iš tiesų nepatrauklu gyventi niekam. Galbūt patogu užsienio inevestuotojams, kurie atvažiuoja čia kaip į plantaciją. Bet ar mes norime tapti tokia trečiojo pasaulio šalimi? Mes matome, kad net ir Afrikos šalys, tradiciškai laikytos trečiuoju pasauliu, bando atsikratyti tokio požiūrio ir tokio palikimo - būti tik žaliavų arba pigios darbo jėgos tiekėjomis. Kitaip sakant, norit sukurti patraukią investicijų rinką, negalima vien tik siekti greito pelno. Tai ilgalaikis darbas. Tam reikia patrauklios aplinkos. 

-Vilnius tapo dangoraižių statybine aikštele. Kaip čia gavosi, kad miestas yra vystomas be pačių miestiečių indėlio į bendrą miesto viziją? O gal patys vilniečiai to nori?

-Daugelis dabartinių Vilniaus gyventojų atvyko gyventi į miestą iš kaimo. Jie nemoka gyventi mieste. Į miestą jie žiūri kaip į laikiną darbovietę, gamyklą, fermą, kaip į pinigų darymo fabriką. Todėl daugelis tų žmonių turi sodybas, užmiesčio vilas, galiausiai jachtas kur nors prie viduramžio jūros ar panašiai ir nesieja savo ateities su gyvenimu Vilniuje. Galbūt jie projektuoja savo gyvenimą dešimčiai, penkiolikai metų į priekį, tol, kol pasidarys reikiamą kiekį pinigų ir iš miesto galės išvažiuoti. Bet ką tada kalbėti apie kitus šimtus tūkstančių žmonių, kurie gyvena tame mieste ir nesiruošia jo palikti?

Kodėl miestas plėtojamas be pačių miestiečių indėlio? Gal tai sovietmečio pasekmė, kai visas tikras, ne oficialus, gyvenimas vyko virtuvėje? Ir žmonės tiesiog netiki, kad kažką patys gali pakeisti.

Žmonės nesipriešina, nes yra daug rūpesčių. Norint priešintis, pirmiausia reikia žinoti kaip tai daryti. Tai tam tikros kalbos mokėjimas, kaip gramatika. Tu turi žinoti bent jau pasipriešinimo abėcėlę, turi žinoti savo teises, kas galima, kaip galima kurti bendruomenes, kokios jų teisės, pareigos, kaip to pasiekti. Kitaip sakant, trūksta elementaraus raštingumo. Per pastaruosius penkioliką metų buvo bandoma išlaikyti sovietinį feodalinį status quo. Todėl nebuvo politinės valios tokio raštingumo mokyti. Bet juk pačiai kapitalizmo sistemai nėra naudinga turėti tokius tamsius ir neraštingus žmones, kurie bus priversti dirbti plantacijose, atidirbinėti kreditus bankams ir dar daugiau pirkti. Žodžiu nebuvo investuojama į bendruomenių sąmoningumo kėlimą. O kadangi patys žmonės nespaudė valdžios, kad atsirastų paspirtis ar parama nevyriausybinėms organizacijoms, visa parama ir toliau eina klanų verslui, kuris nesuinteresuotas pilietinės visuomenės ugdymu.

-Kam išvis reikia viešųjų erdvių?

-Jei mes gyvename kapitalizmo sąlygomis, kuriomis procesai orientuoti į pelno darymą, tai viešoji erdvė turėtų būti ta erdvė, kuri būtų laisva nuo pirkimo, pardavimo, nuo komercijos. Viešoji erdvė yra atviro konflikto, disputo ir naujų tendencijų mezgimo erdvė. Galbūt utopiška, bet tai turėtų būti erdvė, kurioje galėtų pasireikšti įvairios žmonių grupės. Tik tokiame mieste yra įdomu gyventi. Tik tokiame mieste gali būti lygiagrečiai plėtotojamos įvairios kultūros, skoniai ir požiūriai. Todėl išsivysčiusios kapitalistinės valstybės yra supratusios, kad taip vadinama darni plėtra net labiau prisideda prie šiuolaikinės visuomenės vystymosi ir to paties kapitalizmo klestėjimo. Mūsų plėtros ekspertai turbūt tik teoriškai žino darnios plėtros sampratą ir nežino, kaip tai taikyti.

-Kokiame Vilniuje Jūs norėtumete gyventi?

-Komercinių erdvių suabsoliutinimas suardo miesto atvirumą ir skatina susvetimėjimą. Mes norėtume atviresnio miesto. Miesto, kuriame būtų daugiau natūralumo ir visuomeninio bendravimo. Mes esame už žemdirbystę mieste, kuomet žmonės savo balkonuose, ant stogų ar mažuose sklypeliuose augintųsi ne tik gėles, bet ir savo daržoves. Mes už tai, kad būtų mažiau užterštumo, tuomet reiktų galvoti kaip mažinti mašinų naudojimą. Mes už dialogą sprendžiant miesto problemas. Ir kuo daugiau meno, kylančio iš pačių žmonių iniciatyvų. Konkrečias idėjas galima būtų vardinti ir vardinti, bet turbūt tai reiktų palikti kiekvieno miestiečio iniciatyvai. Mes norėtume idėjomis burbuliuojančio organiško miesto, kuriame kasdien galima būtų rasti šio to netikėto.

-Kaip galima būtų pakeisti nusistovėjusią miesto vystymo tendenciją? Kaip miestiečiai gali pareikšti savo protestą?

-Pirmiausia vilniečiai turi leisti sau pasijusti visaverčiais miesto gyventojais, kurie gali turėti savo nuomonę, kokio Vilniaus jie norėtų. Antra, labai svarbu yra burtis į grupeles, bendrauti, kelti savo balsą į viešumą. Ir reikalauti valdžios atsiskaitomybės bei realių pokyčių. Tai gerintų pačių miestiečių gyvenimą, o ne vien tik įvaizdį užsienio investuotojams.

Norime paraginti visus liepos 4-ąją, 14-15 val., ateiti į Europos aikštę Vilniuje, šalia miesto savivaldybės dangoraižio, prisijungti prie žmonių, kovojančių už  Pylimo g. 17 tradicinės kultūrinės erdvės išsaugojimą.

-Bet ar M2 Invest idėja, kaip išvystyti Pylimo g. 17 erdvę, nėra patraukli? Teigiama, jog pagal šį projektą, bus vietos ir kinui, ir butams, ir Vingrių šaltiniams.

-Tokia yra viešųjų ryšių metodais skleidžiama migla. Kaip bus ištikrųjų, nėra aišku. Visų pirma ši erdvė yra senamiestyje, o senamiestis yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Taigi negalima paisyti vien tik investuotojo interesų, yra ir platesni kultūrinio paveldo klausimai, siekiantys tarptautinius lygmenis. Antra, daugiabučio statyba šioje vietoje dar labiau pagilins senamiesčio problemas, tokias kaip tankumas, užterštumas ir automobilių kamščiai. Trečia, tai bus dar viena komercinė erdvė, o tai nieko nauja ir įdomaus. Ir ketvirta, mums svarbiausia, nebuvo atsižvelgta į visuomenės nuomonę dėl šios erdvės likimo, o tai tik rodo valdžios ir verslo aroganciją. Šito mes negalime pakęsti.

Indrė Kleinaitė, 2006 m. Atgimimas Nr. 26