Lietuva be kabučių
Kodėl pasirašiau peticiją už "Lietuvos" kino teatrą?
Neformalus decentralizuotas pilietinis judėjimas siekiant išsaugoti „Lietuvos" kino teatrą nėra judėjimas vien už specifinę nykstančią kino rūšį. Tai net nėra judėjimas už konkretaus pastato išsaugojimą.
Nesu nei itin aistringa kino fanatikė, nei tokios architektūros gerbėja. Suprantu, kad nesugebantis finansiškai išsilaikyti kino teatras turi transformuotis, jei tik finansinis nerentabilumas yra neabejotinas ir įrodytas. Lietuvoje yra ir opesnių problemų nei uždaromas kino teatras, bet man rūpėjo visai kas kita. Man buvo įdomu stebėti, kaip chaotiškai, bet kryptingai mezgasi ir bręsta Lietuvai svarbus reiškinys - neformalus pilietinis judėjimas, ir džiaugiausi galinti prisidėti bent jau vienu parašu. Man šis daugiabalsis judėjimas turi didesnę simbolinę prasmę nei judėjimas už „Lietuvos" kino teatrą ar viešąsias erdves. Iš tikrųjų dar dabar suku galvą, kodėl ši erdvė yra laikoma vieša. Juk ji buvo nupirkta privačios bendrovės. Ten niekada, išskyrus trumpą laiko atkarpą 2005 metais „Pro-testo" laboratorijoje, be kino, nevyko jokie viešieji pilietiniai debatai. Jei gerai pagalvotum, galėtum iš viso dėl to nesukti galvos, nebent tik dėl to, kad nauji namai toje erdvėje prisidės prie didesnių transporto kamščių, kurie ir taip stipriai dusina Senamiesčio pėsčiuosius. Lietuvoje dar nėra įprasta atlikti konkretaus nekilnojamojo turto plėtros projekto poveikio aplinkai vertinimo, o tuo labiau į tai atsižvelgti. Bet ir dėl to galima būtų nesirūpinti. Juolab kad neatrodo, jog „M2 Invest" planuoja ten statyti dangoraižius bei garsiai skelbia, kad žada rasti vietos ir kinui.
Galima būtų ir nekelti dėl „Lietuvos" kino teatro erdvės jokių bangų, net pasidžiaugti, kad neliks sovietinį laikotarpį primenančio pastato, kuris tuomet nepriklausė nei visuomenei, nei privačioms bendrovėms, o sovietine ideologija pulsuojančiam „centrui". Iš tikrųjų šią peticiją pasirašiau, nes nenoriu, kad Lietuva kaip šalis būtų valdoma dangstantis iškreiptais laisvosios rinkos mechanizmais ignoruojant visuomenės balsą. Nes šiuo metu laisvosios rinkos ideologija man yra ne tik ribota ir praradusi aktualumą, bet ir savo sustabarėjimu kelianti grėsmę demokratijai. Tai ideologija, iškelianti ekonominį augimą aukščiau tokių vertybių kaip ekologija ir socialinė darna; tai ideologija, skatinanti perdėtą individualizmą, aršią konkurenciją, atsiribojimą nuo gamtoje vykstančių procesų ir didinanti socialinę atskirtį. Tai nėra mano vertybės. Vertinu individualumą, suderintą su bendruomeniškumu, konkurenciją su kooperavimusi, man itin opios atrodo aplinkosauginės problemos, tokios kaip klimato kaita, užterštumas ir nykstanti bioįvairovė, kurias pirmiausia reikėtų imtis spręsti, kad nebūtų iš pagrindų pakirstas gyvybės palaikymo Žemėje mechanizmas, kuriam priklauso ir žmogus.
Manęs nežavi gyvenimas susiskaldžiusioje visuomenėje, kurioje galia yra įgyjama vertinant pagal pajamas ir statusą. Neįdomu yra gyventi užgniaužtų balsų visuomenėje, kuri leidžiasi valdoma vien tik rinkos mechanizmų. Gyvenime yra šio to daugiau. Jei šio kino teatro pavadinimas būtų kitoks, greičiausiai šis judėjimas būtų apsiribojęs vien tik neholivudinio kino mėgėjais, tačiau užkabinta buvo itin jautri styga - Lietuva, ir jau be kabučių.
Prasiveržė ilgai gniaužti klausimai, tokie kaip: kokiomis vertybėmis yra formuojama Lietuva? kas čia turi galią? kieno rankose yra teisė į „teisybę"? kokiais principais vadovaujantis yra valdoma Lietuva? Po truputį bręsta suvokimas, kad į šiuos klausimus turi atsakyti ne „visažiniai" ekspertai, o patys čia gyvenantys žmonės. Ir ne vien per rinkimus. Tad peticija už „Lietuvos" kino teatrą yra tik pretekstas pareikšti protestą prieš Lietuvoje vykstančius dinozauriškus procesus, kurie savo didelėmis letenomis trypia visuomeninius interesus, racionaliai argumentuojant, kad visuomenė nepajėgi profesionaliai pareikšti savo nuomonės. Pilietiniai judėjimai yra kaltinami nenuoseklumu, chaotiškumu, emocionalumu, įstatymų neišmanymu ir kitokiais panašiais dalykais, pamirštant, kad šie „neigiami" apibūdinimai būtent ir yra pilietinių judėjimų stiprybė. Visuomenė yra per daug daugialypė, kad būtų nuosekli, hierarchiška, racionali, išmanytų kartais su sveiku protu prasilenkiančius įstatymus ir leistųsi būti įspraudžiama į vienareikšmius vertinimus ir atstovaujama „centrinės" jėgos.
Visuomenė iš prigimties yra kompleksiška, chaotiška ir vis dėlto turinti vidinius susireguliavimo mechanizmus, kurie leidžia jai veikti, tobulėti ir atsigauti po sukrėtimų. Visuomenė iš prigimties yra laisva ir vis dėlto suvokianti glaudžias tarpusavio sąsajas. „Aš esu, nes tu esi",- sako sena indų išmintis. Tokia išmintis yra geras tolesnės visuomenės brandos pamatas. Kas negerai yra rinkos ekonomikos srityje? Rinkos teorijos nerealumas yra šiek tiek atskleistas kovo 31-osios „Atgimimo" straipsnyje „365 melagių dienos". Kaip P.Hawkinas, A.Lovinsas ir L.Hunteris rašo savo knygoje „Natūralus kapitalizmas", rinkos ekonomikoje yra fundamentalių klaidų, kurios išryškėjo iškilus įvairioms aplinkosauginėms ir socialinėms problemoms. Įvertinus trūkumus, rinkos ekonomikos teorija yra kritiškiau vertinama, adaptuojama ir plečiamos jos ribos. Pavojinga yra aklai taikyti laisvosios rinkos principus šiuolaikiniame kontekste, nes rinkos teorija buvo sukurta prieš kelis šimtmečius, o nuo to laiko daug kas pasikeitė. Rinkos ekonomika yra geras įrankis, kuris turėtų būti taikomas įvertinus situacijos kompleksiškumą, bet negali būti absoliutinamas kaip panacėja nuo visų bėdų, iškeliamas aukščiau etikos, politikos, kultūros ir ekologijos. Rinkos fundamentalizmas yra pavojingas, kaip ir kiti „-izmai" ar „absoliutizmai" .
Įdomu, kad Laisvosios rinkos institutas teikėsi reaguoti į „visuomeninę racionalumu nepagrįstą peticiją", tyčia ar per naivumą nutylėdamas galimą simbolinę peticijos prasmę. Dėl garsiai nediskutuojamų priežasčių Laisvosios rinkos institutas tyli, kai rinka yra monopolizuojama, o kapitalas yra koncentruojamas ir neskatina tikrų laisvosios rinkos mechanizmų. Iš rinkos teorijos žinoma, kad turgus yra ta vieta, kurioje gana idealiai plėtojasi laisvoji rinka, nes pardavėjo ir pirkėjo ryšys yra tiesioginis, įėjimas į tokią rinką reikalauja minimalių investicijų, tokioje vietoje gali dalyvauti daug „žaidėjų", todėl yra puikios sąlygos sąžiningai konkuruoti, o kainų mechanizmas susireguliuoja be menkiausių įsikišimų.
Svarstant logiškai ir racionaliai, tiesioginis ūkininkų turgus turėtų būti laisvosios rinkos instituto prerogatyva „numero uno", o visokios „maximos" turėtų sulaukti aršios laisvosios rinkos ekspertų kritikos. Kodėl? Todėl, kad prekybos tinklai yra centralizuoti ir užima didelę dalį rinkos, kurią dalijasi su tokiais pačiais centralizuotais prekybos tinklais. Todėl, kad, kaip ir planinės ekonomikos laikais, tai, kas atsiduria ant parduotuvių lentynų, sprendžia „centras". Sovietinės imperijos laikais „centras" buvo valstybės biurokratai, o kapitalistinio režimo laikais „centras" niekur neišnyko, o tiesiog pasislinko į koncentruotos „privačios nuosavybės" rankas.
Juk kuo didesnis prekybos tinklas, tuo „žiauresnė" politika vykdoma su tiekėjais garsiai skelbiant, kad taip yra daroma dėl vartotojų, nors iš tikrųjų gautos nuolaidos nusėda prekybos tinklams. Laisvosios rinkos institutas kaltina valstybę dideliais mokesčiais ir visiškai neatkreipia dėmesio į aukštas įėjimo į rinką sąnaudas, tokias kaip didelės nuolaidos, lentynų mokesčiai, privaloma reklama prekybos tinklo kataloguose. Tai pagal rinkos teoriją yra neigiamas reiškinys, trukdantis rinkai veikti optimaliai.
Atrodo, kad Laisvosios rinkos institutas dirba pagal „dvigubus" standartus. Nes jei institutas sąžiningai rūpintųsi rinkos ekonomikos teorijos pritaikymu Lietuvoje, tai skatintų tokią iniciatyvą kaip tiesioginis ūkininkų turgus, pristatytų alternatyvios decentralizuotos energijos modelius ateičiai, skatintų žmonių verslumą ir nepritartų stambaus verslo savivaliavimui. Jei Laisvosios rinkos institutui tikrai rūpėtų rinkos teorija, tai, kaip pridera save gerbiantiems institutams, būtų nevengiama ir nebijoma įvardyti rinkos ekonomikos teorijos trūkumus ir domėtis Vakarų akademiniuose sluoksniuose bręstančiomis naujomis mintimis, kurios ne nuneigia rinkos ekonomiką, o ją papildo ir tobulina tam, kad rinka labiau tarnautų visuomenei, o ne atvirkščiai. Kodėl to Lietuvos laisvosios rinkos institutas nedaro? Tai palieku kaip atvirą retorinį klausimą. Galima spėlioti, nutuokti, bandyti kažką įrodyti, bet geriausia yra leisti pačiam institutui paaiškinti visuomenei, kodėl taip yra. Gali būti taip, kad institutas dirba pagal savo paties propaguojamus rinkos principus: palaikome tuos interesus, kurie mums moka. Idealizmas juk šiais laikais nemadingas, o maskuojančiu racionalumu galima įrodyti bet ką, net kad juoda yra balta, o balta yra juoda.
„Pro-testo" laboratorijos inicijuotos akcijos, įskaitant ir pačią naujausią - „Peticija už LKT", yra meninis eksperimentas, provokacija be siekių išsaugoti pastatą ir erdvės konfigūraciją, be išankstinių nusistatymų prieš investuotojus. Tai yra tiesiog noras atskleisti veikiančios sistemos kontūrus ir demaskuoti rinkos fundamentalizmą. Tai tik žaidimas, kuriame pralaimėtojai nebūtinai pralaimi, o laimėtojai nebūtinai laimi. Tai pastangos atkurti sveiką jėgos konjunktūrą ir puiki galimybė verslui iš naujo įvertinti savo veiklos principus.
Juk dabar svarbu ne tik pelnas, bet ir kokiomis priemonėmis yra siekiama finansinės naudos. Jei dar „M2 Invest" nežinojo, ne laisvoji rinka dabar yra madinga Vakaruose, o socialinė verslo atsakomybė ir sugebėjimas plėtoti sveiką dialogą su visuomeniniais judėjimais. Sugebėjimas užsitarnauti visuomenės palankumą ne pigiais viešųjų ryšių triukais, o konkrečiais darbais yra užtikrintas būdas gauti licenciją plėtoti verslą, o ne vien įstatymo keliu gautą.
Indrė Kleinaitė, 2006 m. Atgimimas Nr. 32