Atominiai klystkeliai

Investicijos į atsinaujinančią energetiką kuria darbo vietas ir turtingesnę visuomenę. Investicijos į branduolinę energetiką kuria grėsmes mums – skolas mūsų vaikams ir radioaktyvias atliekas mūsų vaikaičiams. Šiame sraipsnyje Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius Martynas Nagevičius apžvelgia argumentus, kurie pagrindžia, jog atominė energetika nėra saugi, draugiška aplinkai ar pigi, o Visagino atominė elektrinė neturi nieko bendro su Lietuvos energetinio saugumo didinimu.

Pasisakantys už investicijas į atomines elektrines Lietuvoje ir gretimose valstybėse nuolat teigia, kad atominėse elektrinėse pagaminta elektros energija yra pigi, o atominės elektrinės yra draugiškos aplinkai bei saugios. Kartais net pavadina atominėse elektrinėse pagamintą elektros energiją atsinaujinančia ar net „žalia" elektra. Bet kokios abejonės arba priešinga nuomonė yra pateikiami, kaip nekompetencijos išraiška, ironiškai primenama, kad Drūkšių ežere, Nemune ar Neryje cunamių nebūna, todėl atominė energetika mūsų regione yra visiškai saugi. Visagino atominės elektrinės projekto atveju dar papildomai visus, kas drįsta kelti klausimus apie atominės elektrinės reikalingumą Lietuvai, vadina Lietuvos energetikos nepriklausomybės priešais ir vos ne didžiojo kaimyno interesų atstovais.

Ar atominės elektrinės tikrai yra saugios?

Teoriškai – atominės elektrinės yra saugios, įvertinus statistiškai - avarijų ir incidentų atominėse elektrinėse tiesiog neturėtų būti. Vis dėlto nuo pirmojo rimto incidento 1952 m. Chalk River (Kanada) atominėje elektrinėje iki šių metų oficialiai buvo užregistruoti 34 rimti incidentai arba avarijos. Taigi tai, kas teoriškai neturėtų įvykti, praktikoje kažkodėl nutinka.

Kiek tai rimta, parodo tai, kad nei vienas Pasaulio atominės elektrinės operatorius nėra apdraudęs atominių elektrinių veiklos nuo visos galimos avarijos tokioje elektrinėje padarytos žalos.

Vienos konvencijos, priimtos 1963 m., prie kurios 1993 m. yra prisijungusi ir Lietuva, V straipsnyje numatyta, kad operatoriaus atsakomybės dydį gali apriboti atsakinga už įrenginį valstybė, bet ne mažiau kaip iki nustatytos ribos už kiekvieną branduolinį incidentą. Ši riba kinta, priklausomai nuo aukso kainos Pasaulinėse rinkose kitimo, taigi šiuo metu yra apie 250 mln. JAV dolerių. Tai nėra didelė suma, nes, pvz., Fukušimos avarijos 2011 m. padaryta žala pagal Japonijos vyriausybės apskaičiavimus siekia 75 milijardus JAV dolerių.

Kai kurios valstybės yra nustačiusios didesnes atsakomybės ribas atominių elektrinių operatoriams. Pavyzdžiui, Rusijoje ši riba yra - 350 mln. JAV dolerių, Šveicarijoje - apie 800 mln. JAV dolerių, Suomijoje - apie 940 mln. JAV dolerių, Japonijoje - 1,4 milijardo JAV dolerių, o Vokietijoje - 3,3 milijardo JAV dolerių. Lietuvoje Branduolinės energetikos įstatymo 59 straipsnyje yra įtvirtinta, kad objektą eksploatuojančios organizacijos materialinės atsakomybės dydis už branduolinę žalą apribojamas suma, ekvivalentiška minimaliam atsakomybės dydžiui, nustatytam Vienos konvencijos V straipsnyje, tai yra tiems patiems 250 mln. JAV dolerių.

Kyla retorinis klausimas - kodėl yra taip ribojama atominių elektrinių operatorių atsakomybė, jei atominės elektrinės yra absoliučiai saugios? Juk draudimo įmokos apsidraudus nuo to, kas neįmanoma, turėtų būti pigios, net jei ir apsidraudžiama milžiniškai sumai? Pasirodo – draudimo kompanijos atominių elektrinių saugumą vertina šiek tiek kitaip, nei atominių elektrinių entuziastai. Šveicarijos ekonomistai yra apskaičiavę, kad atominėse elektrinėse pagaminta elektra papildomai pabrangtų 10-20 ct/kWh, jei atominių elektrinių operatoriai į savo kaštus įtrauktų draudimo įmokas už visą galimą elektrinių padarytą žalą aplinkai ir žmonėms.

Taigi, iš esmės atominė energetika visame pasaulyje yra subsidijuojama valstybių, kuriose veikia atominės elektrinės, kurios prisiima atsakomybę už visą galimos avarijos žalą, viršijančią atominių elektrinių operatorių atsakomybę.

Didelės šalys gali sau leisti prisiimti tokią atsakomybę. Lietuvos atveju kyla klausimas, ar Lietuva išvis gali prisiimti tokią atsakomybę, turint mintyje, kad visas mūsų šalies metinis nacionalinis biudžetas kartu su ES ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšomis svyruoja apie 10-12 milijardus JAV dolerių. Tai reiškia, jog atominėse elektrinėse įvykus panašiai avarijai, kaip Fukušimoje, Lietuvai reikėtų maždaug septynių metų nacionalinių biudžetų avarijos nuostoliams padengti.

Atominės elektrinės remėjai, nepriimdami Fukušimos avarijos, kaip perspėjimo, pamokančiu tonu rimtai aiškina, kad didesnių žemės drebėjimų Lietuvoje nebūna, kaip ir nebūna cunamių Drūkšių ežere. Avarijos Fukušimos elektrinėje atvejis parodė, ne tai, kad reikia saugotis cunamių, o tai, kad net trumpą laiką nekontroliuojama atominė elektrinė gali sukelti itin pavojingus incidentus. Net technologiškai tobula atominė elektrinė negali būti visiškai saugi.

Skirtingose valstybėse yra skirtingi vyraujantys rizikos veiksniai, labiausiai įtakojantys atominės elektrinės pavojingumą. Jei Japonijoje tai galėtų būti seisminiai pavojai, tai, pvz., teroristinių aktų pavojingumu Lietuva, kaip NATO šalis, smarkiai pralenktų Japoniją. Nepanašu, kad situacija pasaulyje artimiausius dešimtmečius taptų ramesne, juk terorizmas įgauna vis baisesnius ir įvairesnius mastus.  

Tik po 2001 m. rugsėjo 11 d. terorizmo aktų JAV buvo susirūpinta, kaip apsaugoti atomines elektrines nuo teroristinių atakų. Deja, terorizmas apima kur kas daugiau pavojų, nei vien tik bandymai nukreipti pagrobtus lėktuvus į neapsaugotas atomines elektrines. Fukušima liūdnai tai iliustravo – tereikia neilgam palikti nekontroliuojamą atominį reaktorių ir procesai gali tapti nesustabdomais. „Žmogiškasis faktorius“ per paskutinius dešimtmečius tapo kur kas daugiau apimančia sąvoka, nei ji buvo suprantama 1986 m., kai dėl „žmogiškojo faktoriaus“ įvyko didžiausia katastrofa atominės energetikos istorijoje Černobylyje.

Tai – kaip neapsaugotos atominės elektrinės nuo teroristų išpuolių, labai gerai pademonstravo Greenpeace aktyvistai 2011 m. gruodį, kai jiems pavyko patekti į kelių atominių elektrinių Prancūzijoje vidų, užlipti ant vieno reaktoriaus kupolo ir išskleisti transparantą su užrašu „Saugi branduolinė energija neegzistuoja“.

Vengiant „žmogiškojo faktoriaus“ įtakos atomines elektrinės saugumui, vis daugiau pasitikima automatine procesų kontrole, kuri, kaip ir kiekviena elektronika pagrįsta sistema, yra neatspari galimiems itin stipriems magnetinių laukų suaktyvėjimams, sąlygojamiems galimų galingų Saulės plazmos pliūpsnių. 

Yra ir kitų rizikos faktorių, kuriuos vertins Europos Komisija, pareikalavusi ES šalių įvykdyti veikiančių ir planuojamų atominių elektrinių atsparumo testus. Tarp galimų rizikos faktorių - itin dideli šalčiai ir karščiai, sniego kiekiai, potvyniai, apledėjimas, vėjo štormai, tornadai, itin intensyvūs lietūs, dideli sprogimai greta elektrinės, gaisrai ir t.t. Vertinami ir skirtingų rizikos veiksnių galimi atsiradimai vienu metu.

Vis dėlto, nei vienas teorinis modelis negali sumodeliuoti realios gyvenimo situacijos. Visos atominės elektrinės, prieš jas statant, buvo licenzijuojamos, buvo vertinami visi rizikos veiksniai ir saugumo priemonės. Tačiau nepaisant to, nuo 1952 m. tose licenzijuotose elektrinėse vis dėlto įvyko 34 oficialiai užfiksuoti rimti incidentai ir avarijos. 

Vokietija atsisako savo atominių elektrinių eksploatacijos, nors jiems tas sprendimas reiškia, kad faktiškai jie „į nuostolį“ nurašo visas į atomines elektrines padarytas investicijas. Tačiau su tokiais nuostoliais Vokietija susitaiko vardan savo piliečių ir ateinančių kartų saugumo.

Lietuva tą patį galėtų pasiekti be jokių nuostolių – tiesiog sustojus, kol nevėlu investuoti į atominę energetiką. Anksčiau ar vėliau Lietuvai jos piliečių saugumas bus toks pats svarbus, kaip ir Vokietijai. Bet jei ta požiūrio į piliečius metamorfozė vyks lėčiau, nei atominės elektrinės statyba Lietuvoje, galų gale mes už atominės energetikos atsisakymą sumokėsime tiek pat, kiek ir Vokietija.  

Atominės elektros tariamas ekologiškumas

Žmonės įpratinti manyti, kad atominė energija yra švari, o klimato kaitos atžvilgiu atominė energetika yra esminis žingsnis mažinant CO₂ emisijas. Tačiau, daugelis iš mūsų nesusimąsto, kiek energijos reikia užtikrinti, kad atominė elektrinė veiktų. Jei mes vertintume pilną atominės elektrinės darbo ciklą, apimant ir sąnaudas kurui gauti, ir sąnaudas elektrinei pastatyti bei jos eksploatacijai nutraukti, mes pamatytume, kad atominė energetika yra viena iš labiausiai teršiančių elektros energijos gavybos rūšių.

Pirmiausia - kalnakasybos procesas, kurio metu yra išgaunamas, smulkinamas,  sodrinamas ir į elektrines gabenamas uranas. Visose šiose urano gamybos stadijose yra naudojamas iškastinis kuras. Vien, JAV Paduka (Paducah), Kentukyje veikiančioje vienoje iš didžiausių pasaulyje urano sodrinimo įmonių, suvartojama tiek elektros energijos, kiek jos iš viso pagamina dvi po 1000 MW anglimi kūrenamos šalia esančios elektrinės. Galima tik įsivaizduoti CO₂ emisijų kiekį, patenkantį per metus į atmosferą. Tuo pačiu, ši urano sodrinimo įmonė, kartu su kita sodrinimo gamykla Portsmouth‘e per metus išmeta 93 proc. visų Jungtinėse Valstijose į atmosferą išmetamų CFC (chloro fluoroangliavandeniliai) emisijų. CHC poveikis 10 tūkst. - 20 tūkst. kartų labiau neigiamas klimato kaitai, nei CO₂.

Pačios elektrinės statyba, trunkanti ne vieną dešimtmetį, taip pat kaip ir elektrinės uždarymas, nėra draugiška aplinkai - giluminių šachtų statyba, branduolinių neperdirbamų atliekų saugojimas tūkstantmečiais giluminėse šachtose. Beje, apskaičiuota, kad tokios giluminės šachtos (kapinyno) įrengimas Lietuvai gali siekti iki 2,6 milijardo eurų.

Nekalbame apie tai, kad kasmet pasaulyje iškastinio urano atsargos senka. Jau dabar kasyklose JAV yra išgaunama prastos kokybės rūda, kurioje urano oksidas sudaro mažiau nei 0,02 proc., kas iš esmės padidina kuro gavimo sąnaudas ir atitinkamai energijos suvartojimą.

Grupės mokslininkų atlikta raidos ciklo analizė parodė, kad palyginus su  saulės, vandens ir vėjo elektros gamybos technologijomis, kur 1 kWh elektros pagaminti susidaro 10-40 g CO₂ emisijų, -atominėje energetikoje, 1kWh elektros pagaminti, apimant visą ciklą, susidaro nuo 90 iki 140g CO₂ emisijų.

Įvertinus visa tai, akivaizdu, kad atominė energetika nemažina šiltnamio dujų emisijų.

Kita, klaidingai susiformavusi nuomonė, yra susijusi su pačiu žmogumi. Manoma, kad saugiai eksploatuojama atominė elektrinė yra „švari“ ir neteršia aplinkos radioaktyviomis medžiagomis. Iš tiesų, branduoliniai reaktoriai, veikdami 40-60 metų, nuolat į orą ir į vandenį išskiria didelius kiekius mažo radioaktyvumo  lygio  izotopų. Tai technogeniniai radionuklidai Cs-137 (Cezis-137), Cezis-134 (Cezis-134), Sr-90 (Stroncis-90), Co-60 (Kobaltas-60), Mn-54 (Manganas-54), Fe-59 (Geležis-59) ir kiti. Kai kurie iš jų trumpaamžiai, skyla palyginti greitai, kitų skilimo pusperiodis siekia dešimtis ar net šimtus metų. Skilimo pusperiodis - laikas, per kurį medžiagą sudarančių dalelių kiekis sumažėja perpus. Nereikia manyti, kad po dviejų skilimo pusperiodžių suskils visa medžiaga. Iš tiesų, po dviejų pusperiodžių medžiagos sumažės keturis kartus (liks ketvirtadalis pradinio medžiagos kiekio), po trijų pusperiodžių liks aštuntadalis pradinės medžiagos kiekio ir t.t.

Minėti technogeniniai radionuklidai - lakūs junginiai, kurie patenka į orą per elektrinės ventiliacijos kaminus kartu su inertinėmis dujomis, o taip pat koroziniai radionuklidai, kurie patenka į aplinką per drenažo sistemą, ar su aušinamuoju vandeniu į didelį aušinimo vandens telkinį (Lietuvos atveju - į Drūkšių ežerą). Jie kaupiasi vandenyje, dirvožemyje, per maisto grandines radionuklidų koncentracija nuolat kyla žuvyse ir naminiuose gyvuliuose, kurie minta augaliniu maistu, o per juos patenka ir kaupiasi žmogaus organizme. Manoma, kad didžiausią žalą minėti radionuklidai gali atnešti žmonėms, gyvenantiems netoli atominės elektrinės ir nuolat sąveikaujančiais su supančia gamtine aplinka. Ir didžiausias tikėtinas pavojus - genetinės mutacijos, leukemija.

Probleminė technologija negali būti ekologiška ir dėl aukšto rizikos laipsnio, kai visame pasaulyje nuolat girdime faktus apie techninius nesklandumus ir technologinio režimo pažeidimus atominėse elektrinėse, ko pasėkoje įvyksta radioaktyvių medžiagų nuotėkis, kuris paprastai viešai įvardinamas, kaip „nežymus ir neturintis žalos žmonių sveikatai“.

O kas gali pasakyti, kad žalos žmonių sveikatai nebuvo ir nėra, jei mes kalbame apie radionuklidų savybę kauptis ekosistemoje, tame tarpe ir žmogaus organizme. Per kiek laiko radioaktyvios medžiagos galėtų pasiektų Vilnių ar Kauną, jei Drūkšių ežeras ir baseinas būtų užteršti technogeninės avarijos pasėkoje, niekas negalėtų atsakyti. Deja, tai neatsispindi numatomos statyti Visagino atominės elektrinės Poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje.

Radioaktyvių atliekų laidojimo problematika

Mes norime statyti naują atominę elektrinę, kai tūkstančių tonų radioaktyvių atliekų Lietuvoje jau šiandien nėra kur dėti. Mes nekalbame, kiek kainuos laidojimas, mes sakome, kad šiandien pavojingų branduolinių atliekų apskritai nėra kur dėti.

Pasaulis nėra išsprendęs problemos, ką daryti su branduolinėmis atliekomis. Šalys, kuriose veikia dešimtys atominių elektrinių, šiandien sunerimusios, ką daryti toliau? Laikinos branduolinių atliekų saugyklos perpildytos, radiacijos nutekėjimo pavojus kyla kiekvieną dieną, o sprendimo dėl saugaus laidojimo nėra.

Šalys skaičiuoja atominių elektrinių uždarymo kaštus. Jungtinės Karalystės vertinimais visų jos dabar veikiančių atominių elektrinių uždarymo, demontavimo ir branduolinių atliekų sutvarkymo kaštai siektų iki 100 milijardų Anglijos svarų, JAV – 33 milijardai  JAV dolerių vien uždarymas.

Visos nuo Ignalinos AE eksploatavimo pradžios susidariusios radioaktyviosios atliekos šiuo metu saugomos elektrinėje įrengtose saugyklose. Radioaktyviųjų atliekų saugykla – tvarkymo įrenginys, kuriame atliekos tik laikinai izoliuojamos. Taigi tai - laikinas sprendimas.

Šiuo metu Lietuvoje įrengtos laikinos branduolinio kuro saugyklos, kurios šiandien užima daugiau kaip 5 ha plotą, kurios jau yra užpildytos ir kurių įrengimas Lietuvai jau kainavo dešimtis milijonų litų.  60 tūkst. m³ mažai radioaktyvių, 100 tūkst. m³ mažai ir vidutiniškai radioaktyvių, 2,5 tūkst. t panaudoto branduolinio kuro ir 10 tūkst. m³ kitų ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų - tiek, kaip skelbia Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūra (RATA) ir Ignalinos AE, susidarė po elektrinės eksploatavimo nutraukimo.

Ilgaamžės radioaktyviosios atliekos – tai atliekos, savo sudėtyje turinčios radionuklidų, kurių skilimo pusperiodis ilgesnis nei 30 metų (235U, 238U, 226Ra, 239Pu, 63Ni, 14C, 36Cl, 129I...). Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūros pateiktas grafikas vaizduoja, kaip lėtai mažėja panaudoto branduolinio kuro kenksmingumas. Tik apytikriai po 500 tūkst. metų panaudotas kuras radiotoksiškumu prilygs natūraliam uranui.

Mes norime statyti  atominę elektrinę, kai Europos šalys karštligiškai ieško išeities dėl giluminių šachtų statybos branduolinėms atliekoms saugoti ir siūlo jas statyti vienoje kurioje, ar bent keliose šalyse, tam, kad nors kiek sumažintų numatomas didžiules investicijas. Britų spauda skelbia, kad greičiausiai tokia vieta gali būti rasta Rytų Europoje. Gal Lietuvoje, kuri iš dabar diskusijose dėl kapinyno dalyvaujančių šalių turi daugiausia branduolinio kuro atliekų ir rengiasi statytis dar vieną atominę?

Mokslininkai sutaria, kad vienintelis priimtinas ir saugus šio tipo atliekų laidojimas yra žemės gelmėse, 500 m -1 000 m gylyje, įrengiant daugiabarjerę atliekų apsaugos sistemą, kurią sudaro panaudoto kuro kasetės apvalkalas, konteineris, specialus vandens nepraleidžiantis molis (bentonitas) ir natūrali uoliena.

Tuo tarpu, ES Direktyva dėl panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo reikalauja griežtinti sąlygas. Direktyvoje numatoma, kad radioaktyviąsias atliekas, įskaitant atliekoms priskiriamą panaudotą branduolinį kurą, būtina tinkamai apdoroti, o radioaktyviųjų atliekų saugojimas, įskaitant ilgalaikį saugojimą, yra ne laidojimo alternatyva, o tik laikinas sprendimas. Direktyvoje taip pat teigiama, kad atsižvelgiant į 30 metų mokslinių tyrimų rezultatus, gilusis geologinis laidojimas buvo įrodytas moksliniu lygiu, kaip saugus ir ekonomiškas pasirinkimas galutiniam didelio radioaktyvumo atliekų tvarkymo etapui, o, atsižvelgiant į radioaktyviųjų atliekų laidojimo būdą, reikėtų atsižvelgti į ilgesnio laikotarpio radioaktyviųjų atliekų negrįžtamą saugojimą giliuose geologiniuose kloduose (3000–5000 metrų gylio).

Taigi, kol mes branduolines atliekas didžiuliais kiekiais (visas, per visą Ignalinos atominės elektrinės laikotarpį susikaupusias branduolines atliekas) laikome laikinose paviršinio saugojimo aikštelėse, kol mūsų mokslininkai kartu su geologais, remdamiesi teoriniais skaičiavimais vertina galimybes gręžtis, kaip jie vadina, į žemės gelmes, ES Tarybos direktyva apibrėžia naujus saugos reikalavimus, kurių mes turbūt nepajėgūs įgyvendinti nei inžinierine prasme, nei tuo labiau finansiškai.

Mes norime statyti naują atominę elektrinę ir kaupti naujus didžiulius pavojingų branduolinių atliekų kiekius, neturėdami jokios galimybės sutvarkyti senųjų ir tuo keliame realų ilgalaikį pavojų visiems šalies gyventojams. Kai kurių Lietuvos politikų viešai teikiamas argumentas, kad per tą laiką, kol radioaktyvios atliekos gulės laikinojoje saugykloje, „turėtų“ būti sugalvotas būdas, kaip jas saugoti šimtus tūkstančių metų, skamba, švelniai tariant, neatsakingai.  

Atominių elektrinių statybos kaimyninėse šalyse

Yra net keletas Tarptautinių konvencijų (Espoo, Arhus), reglamentuojančių atominių elektrinių statybą greta kitų valstybių sienų.

Šiuo metu galima drąsiai teigti, kad atominių elektrinių planavimas Baltarusijoje ir Karaliaučiuje vykdomas pažeidžiant šių tarptautinių konvencijų nuostatas. Tiek Baltarusija, tiek Rusija neatsako nei į Lietuvos vyriausybės, nei į Lietuvos visuomeninių institucijų teikiamus klausimus apie šių elektrinių poveikį aplinkai bei rizikos veiksnius.

Pačios konvencijos nenumato tiesioginių poveikio priemonių šalims, pažeidusioms konvencijas, tačiau pats tarptautiniu mastu pripažintų konvencijų pažeidimas galėtų leisti ieškoti kitų diplomatinių priemonių, įtraukinant mūsų sąjungininkus Europos Sąjungoje, NATO ir kitose tarptautinėse institucijose, kurios galėtų padėti Lietuvai išvengti pavojingų objektų statybos greta valstybės sienų.

Pavyzdžiui, griežtesnė ES pozicija dėl elektros energijos, pagamintos tokiose atominėse elektrinėse,  importo tikrai komplikuotų bent jau atominės elektrinės Karaliaučiaus srityje perspektyvas. Atominės elektrinės statyba Baltarusijoje galėtų tapti vienu iš ES bendradarbiavimo su Baltarusija derybų klausimų.

Tačiau tas faktas, kad  Lietuva pati planuoja statyti atominę elektrinę 2,5 km nuo kitos valstybės sienos, neleidžia Lietuvai pasinaudoti visomis galimomis diplomatinėmis priemonėmis.

Tai, kad Visagine atominė elektrinė buvo pastatyta dar sovietiniais laikais, kai sprendimas statyti atominę elektrinę būtent šioje vietoje, nepriklausė nuo Lietuvos žmonių valios, yra daugiau psichologinio, bet ne teisinio pobūdžio. Naują atominę elektrinę Lietuvos vyriausybė planuoja statyti dabar ir būtent toje vietoje. 

Atsisakius planų Lietuvoje statyti atominę elektrinę , mes tikrai nepaskatintume greičiau statyti atominių elektrinių Karaliaučiaus srityje ir Baltarusijoje, nes nei viena šių elektrinių nėra statoma, siekiant aprūpinti elektra Baltijos šalių rinkas. Analogišką ženklą, kad mums importuojamos elektros nereikės, mes galėtume pilnai parodyti ir plėtojant elektros gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus.

Atominės energetikos atsisakymas galėtų puikiai derėti su bendru trijų šalių susitarimu skelbti moratoriumą atominės energetikos vystymuisi regione ir bendradarbiauti, plėtojant atsinaujinančią energetiką Karaliaučiaus srityje (kur yra puikus vėjo energetikos potencialas) ir Baltarusijoje (kur yra puikus biomasės energetikos potencialas). Tai ženkliai padidintų saugumą visame regione.

Atominės elektrinės statyba energetinio saugumo neužtikrina

Lietuvos Respublikos Energetikos įstatyme energijos tiekimo saugumas yra apibrėžiamas, kaip energijos išteklių ar energijos tiekimo patikimumas bei techninė sauga. Bet naujo branduolinio objekto atsiradimas šalies teritorijoje arba gretimose valstybėse jau pats savaime negali būti techninę saugą didinantis faktorius.

Pasaulinėje praktikoje energijos tiekimo patikimumas nustatomas įvertinus, kaip šalis galėtų apsirūpinti energija, nutrūkus energijos tiekimui iš paties didžiausio energijos tiekėjo. 2020 m. Lietuva jau bus pilnai integruota į Skandinavijos ir ES elektros energijos perdavimo tinklus, todėl nutrūkus elektros tiekimui iš Rusijos - nebūtų jokios problemos gauti trūkstamą elektros energiją iš kitų šalių, nepaisant to, ar Visagino atominė elektrinė bus, ar nebus pastatyta. Elektros energijos patikimumą didins ir atsinaujinančius energijos išteklius naudojančios elektrinės Baltijos šalyse. Dar daugiau - iki to laiko bus pastatytas suskystintų dujų terminalas (arba net keli terminalai) Baltijos šalyse, todėl energijos tiekimo saugumą dar papildomai be jokių problemų galės užtikrinti ir gamtines dujas kūrenančios regiono elektrinės.

Atvirkščiai - esant vienam labai dideliam elektros gamintojui, jo darbui būtų reikalingas nuolatinis rezervuojantis įrenginys, kurio galia privalo būti ne mažesnė už didžiausio rezervuojamo energijos gamintojo galią.  Tai viena iš priežasčių, kodėl ES šalys skatina elektros gamybos decentralizaciją. Taigi - Visagino atominės elektrinės eksploatacija šiuo atveju ne didintų, o mažintų energijos tiekimo patikimumą.

Todėl galima teigti kad, skirtingai nuo pavyzdžiui  tokių projektų, kaip suskystintų dujų terminalo statybos ar elektros jungčių su Lenkija ir Švedija tiesimo, atominės elektrinės statybos negalima pavadinti energetinį saugumą didinančiu projektu, o atominė elektrinė ne padidintų, o sumažintų Lietuvos energetinį saugumą.

Atominės elektros kaina

2011 m. lapkritį Energetikos ministras Arvydas Sekmokas pateikė informaciją, kad elektra pagaminta atominėje elektrinėje bus pigesnė, nei šiuo metu rinkoje parduodama elektra. Įvertinus elektrinės investavimo modelio subtilumus, galima būtų teigti, kad ministras sakė tiesą. Tačiau, siekiant visiško objektyvumo, reikėtų papildyti šią informaciją. Elektrinės investicinis modelis maždaug tuo pačiu metu buvo pristatytas UAB „Visagino atominė elektrinė“ generalinio direktoriaus Dr. Rimanto Vaitkaus jam pačiam jį pavadinus  "Mankalos" investiciniu modeliu. Taikant šį modelį būtų sukurta nauja ne pelno siekianti akcinė bendrovė, visi investuotojai (naujos įmonės akcininkai) valdytų proporcingą investicijoms į bendrovę akcijų dalį. Akcinė bendrovė finansuotų atominės elektrinės statybą iš akcininkų indėlio, o su akcininkais atsiskaitytų ne mokėdama dividendus, bet už savikainą jiems parduodama proporcingą akcininkų valdomoms akcijoms pagamintos elektros energijos kiekį.  Akcininkai už savikainą nusipirkta elektra galėtų disponuoti ir ją perparduoti rinkoje. Naujos atominės elektrinės projekto atveju naujos akcinės bendrovės akcininkais būtų strateginis investuotojas (Hitachi-GE įmonė) ir Latvijos, Estijos bei Lietuvos energetinės bendrovės. Lietuvos energetinė bendrovė - naujos įmonė akcininke būtų UAB „Visagino atominė elektrinė“.

Taigi elektra, pagaminta naujoje elektrinėje, tikrai galėtų kainuoti mažiau, nei dabartinė elektros rinkos kaina, nes atominės elektrinės gaminamos elektros savikaina, į ją netraukiant elektrinės finansavimo kaštų, o įtraukiant tik elektrinės kintamus kaštus, aptarnavimo ir remonto kaštus, draudimo kaštus, fondo kaupimo elektrinės uždarymui kaštus ir atominės elektrinės amortizacinius kaštus - gali ir nesiekti 15 ct/kWh. Elektrinės amortizaciniai kaštai nesudaro didelės kaštų dalies, jei priimamas labai ilgas 60 metų elektrinės amortizacinis laikotarpis ir jei amortizaciniai atskaitymai padalinami maksimaliam pagamintinam naujos elektrinės elektros energijos kiekiui, įvertinus, kad elektrinė dirbs pilnu apkrovimu visus 60 metų.

Vis dėlto, jei už tokią kainą elektra bus tiekiama į rinką, tai akcininkas kiekvienais metais patirs finansinius nuostolius, nes nebus už ką mokėti palūkanų už paimtas paskolas investicijoms apmokėti. Jei atominė elektrinė iš ties kainuos 17 mlrd. Lt, kaip teigia Dr. Rimantas Vaitkus, o Lietuva savo 34 proc. įsigyjamų akcijų finansuos per paskolą, gautą tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip šiuo metu Lietuva skolinasi finansų rinkose biudžeto deficitui finansuoti (apie 6 proc. metinių palūkanų), tai papildomai palūkanoms apmokėti kiekvienais metais UAB „Visagino atominei elektrinei“ reikės sukaupti tiek lėšų, kurios susikauptų tik pilnai išnaudojant elektrinės pajėgumus ir elektrą perparduodant, prie savikainos pridėjus apie 12 ct/kWh.  Vėl gi pastebėtina, kad tokiu atveju naujosios bendrovės akcininkui pinigų užtektų tik palūkanoms susimokėti,  pati paskola nebūtų atiduodama. Reiktų tik tikėtis, kad senas paskolas dengiant naujomis paskolomis, palūkanos ateityje nepadidės. Net geriausiai susiklosčius aplinkybėms - nebūtų uždirbamas joks pelnas.  Finansinis nuostolis būtų nepatiriamas tik tuo atveju, jei visus 60 metų elektrinė būtų eksploatuojama be jokių problemų, trikdžių ir visus 60 metų - pilnu galingumu. Jei dėl iškilsiančių technologinių problemų elektrinė per metus pagamintų nors šiek tiek mažiau elektros energijos, negu numatytas technologinis maksimumas, tai beveik proporcingai augtų tiek elektros energijos kaina, kuria naujoji bendrovė elektrą parduos akcininkams, tiek akcininkui palūkanoms apmokėti reikalingas antkainis.  Neaišku, ar tokiu atveju galima būtų tikėtis, kad iškilus technologinėms problemoms elektrinėje įrangos tiekėjas - Lietuvos atveju kartu ir vienas iš bendros įmonės akcininkų - apmokėtų visas išlaidas, susijusias su remonto metu negautomis pajamomis kitiems akcininkams. Pavyzdžiui Chubu's Hamaoka ir Hokuriku's Shika atominių elektrinių atvejais, kai dėl garo turbinų gedimų elektrinės apie 8 mėnesius negamino elektros energijos, elektrinių operatoriai per 4 intensyvių teisminių procesų su Hitachi metus išsiderėjo tik išlaidų remontui kompensavimą, bet ne negautų pajamų kompensavimą.

Net jei Visagino elektrinė dirbtų idealiai sklandžiai, tai prie savikainos akcininkams perparduodant elektrą pridėjus 12 ct/kWh,  nebūtų patiriamas finansinis nuostolis, bet būtų patiriamas ekonominis nuostolis, nes investuotojas investuoja į akcijas ir iš šios investicijos nieko neuždirba, o iš elektros perpardavimo sukauptų lėšų jam užtektų tik palūkanoms sumokėti.  Tai reiškia, kad investuotojas nepasinaudoja galimybėmis investuoti į kažkokį tai kitą projektą, kuris duoda pelną. Kalbant paprasčiau – juk Jūs neimtumėte paskolos ir neinvestuotumėte į kaimyno verslą, jei gautos naudos (jei kaimyno verslas vystysis taip idealiai, kaip kaimynas tikisi) užteks tik savo paimtos paskolos palūkanoms susimokėti. Taigi, nesudėtinga apskaičiuoti, kad jei Visagino elektrinės projekto atveju akcininkas norėtų pavyzdžiui gauti nors 3 proc. kasmetinį pelną nuo investuoto kapitalo, tada elektrą, elektrinei dirbant absoliučiai sklandžiai, reikia jau perparduoti, prie ministro prognozuojamos savikainos papildomai pridedant apie 18 ct/kWh.

Šie skaičiai labai priklauso nuo to – kokiomis palūkanomis Lietuvos pusė skolinsis lėšas projekto įgyvendinimui. Jei skolintųsi itin lengvatinėmis palūkanomis (pavyzdžiui 3 proc. metinių palūkanų), tai prie savikainos reikėtų pridėti tik 12 ct/kWh, o jei kreditoriai, atsižvelgę į projekto rizikingumą, pavyzdžiui siūlytų 9 proc. metinių palūkanų, prie savikainos reikėtų pridėti net 26 ct/kWh. Taigi – atominė energetika paprastai yra vystoma investuotojų, turinčių “pigaus” kapitalo ir mažai alternatyvių kapitalo poreikių. Paprasčiau tariant – tais atvejais, kai nėra kur tų pinigų daugiau naudingai investuoti.

Kad aukščiau pateikti kainų skaičiavimai yra teisingi, galima spręsti iš 2010 m. pabaigoje Turkijos vyriausybės ir rusų Rosatom kompanijos pasirašytos investicinės sutarties, pagal kurią Rosatom investuos į Akkuyu atominę elektrinę Turkijoje. Pagal šią sutartį Turkija įsipareigojo 15 metų nuo elektrinės eksploatacijos pradžios supirkti 70 proc. elektrinėje pagamintos elektros energijos už 12,35 JAV dolerio centų/kWh (apie 31 ct/kWh). Likęs elektros kiekis ir visa elektra po 15 metų būtų pačių rusų tiesiog parduodama rinkoje už rinkos kainą.

Panaši turėtų būti ir elektros energijos kaina, už kurią Lietuvoje planuojamos atominės elektrinės valdančios įmonės akcininkai turėtų pardavinėti elektrą rinkoje tam, kad investicijos į elektrinę atsipirktų.  Aišku – jei tuo metu, kai atominė elektrinė jau veiks, rinkoje elektros kaina bus didesnė, nei 31 ct/kWh, tada atominės elektrinės akcininkai uždirbs daugiau. Jei elektrą rinkoje teks pardavinėti už 18 ct/kWh, kaip 2011 metų spalio mėnesį prognozavo AB „Litgrid“ generalinis direktorius Virgilijus Poderys, tada susiklostys tokia situacija, kai atominės elektrinės akcininkai, perparduodami rinkoje elektros energiją, pagamintą atominėje elektrinėje,  nesugebės net sumokėti visų palūkanų už paskolą, paimtą atominės elektrinės įmonės akcijoms įsigyti. Lietuvos atveju – nuostolius patirtų elektrinę valdančios įmonės akcininkas UAB „Visagino atominė elektrinė“. Kadangi tai yra valstybinė įmonė, tai nuostolius ji galėtų kompensuoti arba gaudama subsidijas iš biudžeto (tai yra apmokėtų mokesčių rinkėjai), arba padidindama kitų savo valdomų kompanijų pelningumą, didinant elektros perdavimo ir paskirstymo kainą, tai yra – keliant elektros kainą galutiniams elektros vartotojams.

Tai, kad p. V.Poderys rinkos kainą prognozavo pakankamai realistiškai, galima spręsti ir iš Danijos agentūros pateiktų oficialių Nordpool rinkos elektros kainų 2025 m. (Danish energy outlook 2011) – 400 Danijos kronų/MWh (apie 18,5 ct/kWh).

Tam tikru laikotarpiu, kai pavyzdžiui Skandinavijoje dėl klimatinių sąlygų polaidžio metu ženkliai padidėja elektros energijos gamyba Norvegijos ir Švedijos hidroelektrinėse, gali susidaryti ir situacija, kai UAB „Visagino atominė elektrinė“ turės rinkoje parduoti elektrą pigiau, nei nusipirks iš atominės elektrinės. Tai yra – turės dar primokėti už elektros realizavimą.

Susiklostys įdomus paradoksas – atominės elektrinės savininkai patirs nuostolį iš atominės elektrinės veiklos, bet vis tiek bus priversti eksploatuoti atominę elektrinę, nes stovinti atominė elektrinė tuos nuostolius dar padidintų.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad praktikoje investicijos branduolinių elektrinių statybos metu išsipučia ir jų statyba būna ženkliai ilgesnė, nei planuojama. Pavyzdžiui prieš pradedant statyti Olikuoto (Suomija) atominę elektrinę, prognozuojamos investicijos buvo 2,5 milijardo eurų, o statybos trukmė – 4 metai. Šiuo metu, dar toli gražu nesibaigus statyboms, bendras planuojamas investicijų dydis jau siekia 6,6 milijardo eurų, o statybos trukmė – 9 metai.  Susiduriama su tokia situacija,kai statybai įpusėjus, paaiškėja, kad atominė elektrinė yra visiškai nekonkurenciška, bet ją vis tiek reikia pastatyti, nes jau yra nemažai  investuota, o statybos atsisakymas kainuotų dar daugiau.

Gerbiamas R.Vaitkus teikia nuorodas į branduolinės energetikos asocijacijos parengta studiją, bet nemini Tarptautinės energetikos agentūros 2011 m. parengto vertinimo (World energy outlook 2011), kur JAV atominėse elektrinėse pagamintos elektros energijos palyginamoji elektros energijos kaina yra beveik 20 proc. aukštesnė, nei palyginamoji elektros energijos kaina JAV vėjo jėgainėse.

Beje, kalbant apie atominės elektrinės savikainą, visiškai neįtraukiamos tos elektrinės  rezervavimo išlaidos. Reikia prisiminti, kad veikiant senajai Ignalinos AE, nuolat buvo reikalinga „karštajame“ rezerve laikyti pasiruošusią Lietuvos elektrinę Elektrėnuose. Lietuvos elektrinės darbo minimaliu apkrovimu kaštai nebuvo traukiami į Ignalinos AE elektros gamybos kainą. Lygiai tas būtų ir atsiradus naujai didelės galios atominei elektrinei. Jei Lietuvoje būtų vystoma decentralizuota elektros gamyba, tai yra jei Lietuvoje vietoje vienos didelės elektrinės atsirastų daug mažų elektrinių, rezervavimo kaštų nebeliktų, nes nebeliktų poreikio išlaikyti tokios didelės „karštame“ rezerve dirbančios elektrinės. Taip yra dėl paprastos priežasties – neįmanomas toks scenarijus, kad visos elektrinės regione sugestų ir sustotų vienu metu. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl decentralizacija (angl. distributed generation), kaip išmaniųjų tinklų (angl. smart grid) koncepcijos sudedamoji dalis yra taip skatinama Europos Sąjungoje ir kitose išsivysčiusiuose pasaulio šalyse.

Atominės energetikos alternatyva

Toje pačioje dr. R. Vaitkaus minimoje ataskaitoje yra pabrėžiama, kad iš atsinaujinančių energijos išteklių pagamintos „žalios" elektros kainos pastaruoju metu labai krenta ir jau šiuo metu yra lygintina su atominėse elektrinėse pagaminta elektros kaina. Ir toje pačioje ataskaitoje pripažįstama, kad neabejotina, jog „žaliųjų" technologijų kaina artimiausią dešimtmetį dar kris.

Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos 2011 m. gegužę publikuotoje specialioje ataskaitoje apie atsinaujinančius energijos išteklius ir klimato kaitos mažinimą, prognozuojama, kad iki 2030 m. vėjo jėgainėse, pastatytose sausumoje pagamintos elektros palyginamoji elektros energijos kaina, lyginant su dabar esama, sumažės 15-35 proc., vėjo jėgainėse,  pastatytose jūroje - 20-45 proc., o saulės energiją naudojančiose elektrinėse iki 2020 m. - daugiau nei 50 proc.

Planuojama, kad atominė elektrinė Visagine dirbtų nuo 2020 m. iki 2080 m.. Todėl pakankamai nesunku prognozuoti, kad elektrinei net neįpusėjus savo prognozuojamo eksploatacijos laikotarpio, elektrinės gaminama elektros energija taps brangesnė už „žalią" elektros energiją. Kas nors gal pasakytų – atpigus „žaliąjai“ energijai, atsisakysim branduolinės elektros ir pereisim prie atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo. Taip galima būtų padaryti, bet reikia visiškai aiškiai suprasti, kad atominę elektrinę uždarius anksčiau, nei jos numatytas eksploatacinis laikas, Lietuva susidurtų su grandiozinėmis problemomis - juk reikėtų uždaryti elektrinę, kuri dar nėra atsipirkusi, reiškia - paskola elektrinės statybai dar negrąžinta, o sukauptas elektrinės uždarymo fondas dar nepakankamas elektrinės uždarymui.  Elektrinės uždarymas ir paskolos grąžinimas būtų apmokamas tiesiogiai akcininko lėšomis, Lietuvos atveju - biudžeto - mokesčių mokėtojų lėšomis. O jei akcininkai norėtų eliminuoti šią riziką paskolą atominės elektrinės statybai grąžinti ir elektrinės uždarymo fondui lėšas surinkti per trumpesnį laikotarpį, tai atominės elektrinės eksploatacijos pradžioje atominės elektrinės pagaminta elektra kainuotų jau ne 25-35 ct/kWh, o apie 40 ct/kWh, ir net dabar visiškai nepajėgtų konkuruoti su „žalia" elektra.

Todėl labai svarbu, kad ir kaip tai būtų sudėtinga, prieš priimant sprendimą statyti atominę elektrinę, jau dabar įvertinti ilgalaikes technologijų plėtros tendencijas. Tikėtina, kad atlikus tokį vertinimą, būtų prieita prie tokių pačių išvadų, prie kurių priėjo ir Vokietija, nacionalinėje energetikos koncepcijoje numatydama, kad iš atsinaujinančių energijos išteklių 2050 m. bus pagaminama 80 proc. viso elektros poreikio arba Danijoje, kuri šią kartelę pakėlė iki 100 proc. 

Atominės energetikos remėjai dažnai pabrėžia, kad atominė elektrinė - nėra konkurentas atsinaujinančiai energetikai, šios dvi energetikos sritys tik papildys viena kitą. Kalbant apie dideles valstybes ir tik apie 15-20 metų perspektyvą, taip ir būtų. Tačiau Lietuvos atveju kalbame apie atominę elektrinę, kuri per metus pagamintų tiek elektros energijos, koks šiuo metu yra visas Lietuvos elektros energijos poreikis. Net jei, nekreipdami dėmesio į emigracijos problemas ir mažai energijos naudojančią ekonomikos plėtrą, planuotume elektros energijos poreikio augimą regione, atominėje elektrinėje pagaminta elektra vis tiek sudarytų didelę dalį viso regiono elektros poreikio. Lietuvoje „žalia" elektra su atomine elektra "susikirstų" kur kas greičiau, nei Suomijoje, Švedijoje, Čekijoje ar net toje pačioje Rusijoje, kur atominės elektrinės pagamina mažiau nei trečdalį viso elektros poreikio.

Visas Baltijos šalių momentinis elektros energijos poreikis svyruoja 2 GW - 4,5 GW ribose. Šiuo metu pakankamai optimistiškai planuojama, kad elektros suvartojimas iki 2020 m., pradėjus daugiau eksploatuoti elektromobilius,  paaugs apie 20-30 proc. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad plačiau naudojant elektromobilius, visų pirma auga naktinės elektros suvartojimas, o pikiniai elektros poreikiai auga nežymiai. Peržvelgus Lietuvos, Latvijos ir Estijos strateginius atsinaujinančios energetikos planus, kurie 2010 metais oficialiai pateikti Europos Komisijai, matoma, kad minimali visų atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektrinių planuojama instaliuota galia 2020 m. Baltijos šalyse bus apie 4 GW. Didžiausią dalį sudarys hidroelektrinės - apie 1,7 GW (čia liūto dalį sudarys Dauguvos hidroelektrinės Latvijoje), vėjo elektrinės - apie 1,8 GW ir biomasės elektrinės - apie 0,5 GW. Šie planai yra pakankamai konservatyvūs, nes atsinaujinančios energetikos plėtra yra numatyta tik tokio dydžio, kad būtų pasiektas, bet neviršytas 2009/28/EB Direktyvoje dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją numatytas atsinaujinančios energetikos vartojimo tikslas kiekvienai valstybei (Lietuvos atveju – 23 proc. nuo bendro galutinio energijos vartojimo).

Kad tai pakankamai atsargus planas rodo biomasės elektrinių plėtros plano Lietuvoje ir Belgijoje sulyginimas. Lietuvoje planuojama iki 2020 m. padidinti biomasės elektrinių bendrą galią iki 224 MW, kai tuo tarpu Belgijoje – iki 2452 MW. Belgija savo plotu yra daugiau nei dvigubai mažesnė, nei Lietuva, o Belgijos miškų plotas (tai svarbu, vertinant biomasės panaudojimo potencialą) sudaro mažiau, nei trečdalį Lietuvos miškų ploto. Centralizuoto šilumos tiekimo sistemos sudaro itin geras sąlygas biomasės panaudojimui kogeneracinėse elektrinėse. Lietuvoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemomis patiekiama apie pusę visos šilumos pastatų šildymui ir karštam vandeniui ruošti, tuo tarpu Belgijoje centralizuotas šilumos tiekimas yra nepaplitęs ir biomasės elektrinių plėtra ten turėtų būti kur kas sudėtingesnė. 

Lietuva atsinaujinančios energetikos plane numatė iki 2020 m. padidinti vėjo jėgainių įrengtąją galią iki 500 MW. Dažnai teigiama, kad vėjo energetika Lietuvoje turi ribotą perspektyvą, nes Lietuvoje yra tik 90 km pajūrio, kur vėjo energijos panaudojimas yra perspektyviausias. Palyginkime šiuos skaičius su tos pačios Belgijos oficialiais planais – iki 2020 m. padidinti vėjo elektrinių bendrą galią iki 4320 MW. Belgijos jūros pakrantės ilgis beje – 66 km. Lietuvą su vėjo elektrinių plėtros planais lenkia netgi tokios šalys, kaip Čekija (743 MW), Vengrija (750 MW) ir Austrija (2578 MW), išvis neprieinančios prie jūrų.

Pakankamai atsargūs, lyginant su potencialiomis galimybėmis, yra ir Latvijos bei Estijos atsinaujinančios energetikos plėtros planai iki 2020 m. 

Aišku, kai kurios atsinaujinančius energijos išteklius naudojančios technologijos pasižymi tuo, kad jų išnaudojama galia metų bėgyje labai kinta. Tačiau išsikėlus ambicingus atsinaujinančios energetikos planus tikėtina, kad kuo toliau, tuo dažniau „žalios“ elektros gamyba priartės prie bendro elektros energijos poreikio regione, o kai kada, kaip, pavyzdžiui, Danijoje, jį ir viršys.   

Pridėjus dar greta efektyvių iškastinį kurą naudojančių kogeneracinių elektrinių numatomą plėtrą pramonėje ir centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje, pridėjus Estijoje uždaromų senų skalūnus deginančių elektrinių vietoje planuojamus statyti naujus modernius ES aplinkosauginius reikalavimus atitinkančius 0,6 GW bendros galios skalūnus deginančius elektrinės blokus, pridėjus į Rygos miesto šilumos tinklus nepertraukiamą šilumos tiekimą užtikrinančius 0,53 MW bendos galios gamtines dujas kūrenančias neseniai modernizuotas efektyvias kogeneracines elektrines,  pridėjus rezerviniu režimu dirbančios Lietuvos elektrinės minimalią galia (0,25 GW), pridėjus kitas esamas kogeneracines elektrines regione, matoma, kad nauja atominė elektrinė tiesiog didelę metų dalį turės dirbti „eksportui“, bet ne regiono elektros poreikio tenkinimui.

Elektros eksporto į rytus už patrauklią kainą galimybės yra labai miglotos, todėl dirbtinai yra „valoma“ rinka atominei elektrinei, mažinant atsinaujinančios energetikos ambicijas. Galima teigti, kad konkurencija tarp branduolinės ir „žaliosios" elektros vyksta jau dabar, atominės elektrinės dar net nepradėjus statyti. Tai ypač ryškiai matėsi Lietuvos vyriausybei bandant mažinti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatytus vėjo ir biomasės elektrinių plėtros tikslus iki 2020 m., vilkinant poįstatyminių aktų rengimą 2011 m., stabdant komunalinių atliekų panaudojimo energijai gaminti projektus, sustabdant ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimą biomasės kogeneracinėms elektrinėms, nerodant jokios iniciatyvos dėl vėjo jėgainių plėtros jūroje ir t.t. 

„Žalios“ elektros gamybos netolygumas metų bėgyje yra žinoma problema. Išsivysčiusios šalys šią problemą sprendžia taikant skirtingus būdus. Pavyzdžiui, skirtingų „žalios“ elektros generavimo būdų lygiagreti plėtra - vėjo elektrinės dubliuojamos su saulės elektrinėmis, pasižyminčiomis visiškai priešingomis gamybos kitimo charakteristikomis metų bėgyje ir išlyginančios viena kitos gamybos netolygumus, išmaniųjų tinklų (angl. smart grid) koncepcijos taikymas, kai elektros energijos vartojimas, ypač plečiantis elektromobilių parkui, prisitaiko prie „žalios“ elektros gamybos intensyvumo, o taip pat ir tarptautinis bendradarbiavimas, kai viena šalis, kurioje susidaro „žalios“ elektros perteklius skolina šią elektrą kitoms šalims, o elektra yra grąžinama abiems pusėms priimtinomis sąlygomis, ir besivystančios ilgalaikio elektros energijos akumuliavimo (kaupimo) sistemos, pagrįstos vandenilio arba kitomis technologijomis (kol kas šios technologijos dar yra pernelyg brangios plačiam komerciniam panaudojimui, tačiau kalbant apie tokią laiko perspektyvą, kuriam planuojama nauja atominė elektrinė, tai jų komercinis pritaikymas yra neabejotinai prognozuojamas). Deja, bet Lietuva, Rusija ir Baltarusija „žalios“ elektros gamybos netolygumo problemas priima ne kaip iššūkį, o kaip priežastį riboti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą.   

Agituojant už atominės elektrinės statybą, dažnai pabrėžiama, kad statant ir eksploatuojant atominę elektrinę, bus sukuriamos naujos darbo vietos ir Lietuvos bendro vidaus produkto  augimas būtų užtikrintas net ir atominei elektrinei dirbant nuostolingai.

Tačiau čia reikia pastebėti, kad didžiausia dalis šios socialinės naudos būtų vienkartinė, jaučiama tik elektrinės statybos metu. Be to – Lietuvos statybų pramonė, skirtingai nei Suomijos, nėra pasirengusi įgyvendinti tokius sudėtingus projektus, todėl didžiausia nauda, statant atominę elektrinę būtų gaunama ne iš technologijų gamybos ar statybos paslaugų teikimo, bet iš aptarnavimo paslaugų, sudarančių mažiausią dalį visos elektrinės įrengimo kaštų. Kitaip tariant, socialinę naudą pajustų beveik vien tik Visagino miestas.

Aišku, eksploatuojant atominę elektrinę, būtų papildomai sukurta 500-700 ilgalaikių darbo vietų Visagine, tačiau tai nė iš tolo neprilygsta pavyzdžiui numatomoms 10 000 darbo vietų biokuro tiekimo grandinėje, plėtojant biokuro naudojimą energijos gamyboje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad plėtojant atsinaujinančią energetiką, norint didesnės socialinės naudos, būtina „žaliąją“ energetiką derinti su „žaliosios“ ekonomikos plėtra, tai yra – kuo daugiau „žaliųjų“ technologijų gaminti būtent Lietuvoje, taip pat – skatinti įmones specializuotis „žaliųjų“ technologijų aptarnavime, plėtoti biokuro tiekimo grandinę šalyje ir panašiai. 

Visagino socialines problemas galima būtų spręsti ne statant atominę elektrinę, bet pavyzdžiui koncentruojant čia technologijų, naudojančių atsinaujinančius energijos išteklius, gamybą, tuo pačiu išnaudojant šiame mieste gyvenančių žmonių inžinerinį potencialą.

Atsinaujinanti energetika, tai ne vienas projektas, o šimtai ir tūkstančiai projektų, kurie būtų diegiami ne per kelis metus, o dešimtmečiais. Todėl Lietuvos pramonė ir paslaugų sektorius galėtų prisitaikyti prie su atsinaujinančios energetikos plėtra susijusios paklausos susiformavimo.

Tokiu būdu išlaidų atsinaujinančiai energetikai plėtoti dalis, grįžtanti į nacionalinę ekonomiką paaugtų nuo maždaug 30-50 proc. iki beveik 70 proc. Kai kurios išlaidos grįžtų tiesiogiai – įmonių ir darbuotojų, dirbančių atsinaujinančios energetikos sektoriuje sumokėtų mokesčių pavidalu, kai kurios išlaidos grįžtų netiesiogiai – įmonių ir darbuotojų gautų pajamų, vėliau leidžiamų vietos rinkoje, perkant vietines prekes ir paslaugas, nesusijusias su atsinaujinančia energetika, pavidalu.

Išlaidų kol kas dar brangesnei atsinaujinančiai energetikai grįžimo į ekonomiką paradoksas ir yra ta priežastis, kodėl tokios valstybės, kaip Danija, Švedija ar Vokietija žengia link „žaliosios“ energetikos. Tai yra toli gražu ne labdaringa šių šalių politika, savo gyventojų gerovės sąskaita sprendžiančių Pasaulines klimato kaitos problemas. Tai - politika, kuria būtent ir siekiama savo nacionalinės ekonomikos konkurencingumo didinimo. 

Dažnai yra abejojama, ar atsinaujinanti energetika iš viso technine prasme gali pakeisti iškastinius energetinius išteklius ar atominę energetiką. Visą ES apimantis nevyriausybinių organizacijų tinklas „Darniosios energijos tarptautinis tinklas“ dar 2006 m. yra parengęs ataskaitą „Lietuvos darnios energetikos vizija ’2050”, kur pateikti būdai, kaip Lietuva galėtų pereiti išimtinai tik prie atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo Lietuvoje iki 2050 m., nedarant įtakos gamtai. 2011 m. Europos Komisijos užsakymu parengtoje ES energijos gaires 2050 (Energy Roadmap 2050) pateikti scenarijai kaip galima būtų 80-95 proc. sumažinti   šiltnamio dujų emisijas ES iki 2050 m., tame tarpe pateikiant ir scenarijų, pagrįstą visišku perėjimu prie atsinaujinančios energetikos. Greitai vystantis atsinaujinančius energijos išteklius naudojančioms ir energijos akumuliavimo technologijoms, šie tikslai tampa vis ambicingesniais ir realesniais.

Dar didesnes atsinaujinančios energetikos plėtros galimybes remia galimas atskirų regiono šalių arba net atskirų regionų bendradarbiavimas, didinant pasikeitimą „žaliąją“ elektros energija tarpusavyje.

Lietuvoje, deja, iki šiol Valstybės užsakymu niekada nebuvo atliekami tyrimai ir skaičiavimai, kaip ilgalaikėje perspektyvoje būtų galima pereiti vien tik prie atsinaujinančios energetikos naudojimo.

Martynas Nagevičius, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius, žurnalas „Energijos  erdvė“, 2012 m. Nr. 1 (12)