Tikėti svajonių grožiu
Perskridus Atlantą
Tokią nuomonę 27-metei merginai susiformavo turtinga jos mokymosi ir studijų patirtis. Prieš dešimt metų pagal Rotary Jaunimo mainų programą Kauno "Rasos" gimnazistė Indrė išvyko mokytis į JAV. "Man labai patiko ten mokytis", - prisimena Indrė. Pasak jos, nors ir norėdami vaikams gera, Lietuvoje mokytojai juos spaudžia ir "sodina". Amerikoje atvirkščiai - mokiniai skatinami ir giriami net už menkiausius pasiekimus. Dėl to ir santykiai tarp mokytojų ir mokinių yra draugiškesni. Tačiau iš Lietuvos atsivežtų nuostatų, jog reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis, o jei nesimokysi - neįstosi ir pan., Indrei greit atsikratyti nepavyko. Nepaisant to, kad mokytis baigiamojoje Amerikos mokyklos klasėje buvo daug lengviau, mokslams ji skyrė daug laiko ir dėmesio. Užtat visų klasės draugų nuostabai gaudavo aukščiausius įvertinimus.
"Įsivaizduokit, atvažiavau iš šalies, kurioje slopinama iniciatyva ir pasitikėjimas savimi ir patekau į aplinką, kurioje visi vienas kita skatina ir giria, - pasakoja I.Kleinaitė. - Kai manęs klausdavo, ar aš esu labai gabi, kad mane išrinko, aš sakydavau, kad man tiesiog pasisekė. Tada klausdavo, kodėl taip save nuvertinu".
Kam priklauso ateitis?
Tačiau ypač Indrei įstrigo popamokinė sportinė veikla bei trenerio pamokos. Kiekvienos treniruotės pradžioje jis sakydavo motyvacines kalbas. Iš pradžių Indrė tai vertino kaip laiko gaišinimą ir tik vėliau suprato jų vertę. Treneris vis kalbėdavo, jog reikia pasitikėti savimi, niekada nepasiduoti, siekti aukščiausių tikslų ir geriausių rezultatų. Jis kalė į galvas, kad ateitis priklauso tiems, kurie tiki savo svajonių grožiu. "Sportininke netapau, bet visa tai stiprino psichologiškai ir padarė didelę įtaką tolimesniam mano gyvenimui", - sako I. Kleinaitė.
Puikiai baigusi valstybinę bendrojo lavinimo mokyklą Mičigano valstijoje, grįžo į Lietuvą. Čia jai teko dar kartą mokytis 12-oje klasėje, nes lietuviška švietimo sistema pilnai nepripažino amerikietiškosios. Metams baigus, ji labai gerai išlaikė egzaminus ir gavo lietuvišką brandos atestatą. Paskui studijavo ir baigė Stokholmo Aukštąją Ekonomikos mokyklą Rygoje. Baigus studijas kurį laiką dirbo vadybininke, tačiau mergina vis dažniau susimąstydavo, ką veikti šiame gyvenime norėtų iš tikrųjų. Intuicija jai pašnibždėjo daugiau skirti dėmesio tai sričiai, kuri iki tol buvo tik hobi - sveika gyvensena, sveika mityba ir natūralia medicina.
Jei tik nebijai
Kadangi galimybių tokį darbą dirbti profesionaliai Lietuvoje galimybių daug nebuvo, Indrė savo iniciatyva išvyko į Angliją. Ten susipažino su holistinės sveikatos principais, ekologiškų produktų rinka, atsakingo verslo industrija bei investiciniais fondais, remiančias tik tas kompanijas, kurios dirba etiškai ir tausodamos aplinką. Tie, su kurias ji bendravo, ją skatino: "jei tik nebijai, jei tik bandysi, būtinai pasieksi savo". Asmeniškai ištyrusi Vakaruose plėtojamą ekologiško ir atsakingo verslo industriją, Indrė suprato, kad jos pomėgiai ir jos išsilavinimas gali puikiai derėti. Lankydamasi parodose ji susipažino su įvairiomis ekologiškų ir natūralių produktų kompanijomis. Po kiek laiko Indrė tapo vienos iš jų atstove Pabaltijo šalyse. "Taip supratau, kad svajonės ištikro gali pildytis, kad ir kokios neįgyvendinamos jos pradžioje gali atrodyti" - sako Indrė. Dabar ji atstovauja norvegų natūralios medicinos įmonę ir siekia išvystyti platesnį natūralių ir ekologiškų maisto produktų asortimentą. Taip pat, dalį savo laiko ji skiria darnaus vystymosi ir atsakingo verslo projektams, o visai neseniai pradėjo reguliariai rašyti vienam iš Lietuvos savaitraščių. "Šiek tiek laiko lieka ir visuomeninei veiklai, - 'Dialogui' sako Indrė. - Tačiau savęs per daug nešvaistau, tausoju, ir kai galiu - egoistiškai ilsiuoti ir maloniai leidžiu laiką. Juk labai svarbu vidinė būsena".
Išsilaisvinti ar išsilavinti?
Neseniai Indrė baigė verslo magistro studijas Bath universitete (Didžioji Britanija). "Tai novatoriška programa, nagrinėjanti aplinkosauginius, socialinius ir etinius verslo aspektus, - sako I.Kleinaitė. - Ji remiasi ir nauja edukacine metodologija, praplečiančia įprastinių studijų ribas". Pasak Indrės, studentai skatinami susidaryti individualią mokymosi programą ir yra vertinami pagal dalyvavimo praktiniuose užsiėmimuose aktyvumą bei savo patirties analizę. Taip pat daug dėmesio yra skirta mokymuisi vieniems iš kitų, klausimais ir paskatinimais nuolat plečiamos suvokimo ribos. Net akademiniuose darbuose studentams suteikta teisė būti subjektyviems ir asmeniškiems. Remdamasi savo mokymosi ir studijų patirtimi, Indrė tvirtina, jog švietimo, edukologijos samprata labai deformavosi. "Lotyniškas žodis educare (nuo kurio kilęs ir edukologija) reiškia atskleisti žmogaus vidinį talentą, o ne prigrūsti jam žinių iš išorės, - svarsto Indrė. - Galvojant lietuviškai, galima spėti, kad išsilaisvinimas (vidinio talento, kūrybinės kibirkštėlės, gilaus žmogiškumo, gyvenimo prasmės suvokimo ir pan.) buvo kažkada iškreiptas iki išsilavinimo. Todėl mokymo programos susiaurėjo iki jaunosios kartos lavinimo perimti senas tiesas ir paklusti esamai padėčiai".
Albertas Einšteinas yra atkreipęs mūsų dėmesį į tai, kad neįmanoma išspręsti problemų remiantis tuo pačiu mąstymu, kuriuo tos problemos buvo sukurtos. Todėl švietimo sistema, skatinanti tokį patį mąstymą, ne tik kad nepadeda spręsti opių žmonijos problemų, bet ir prisideda prie jų gilimo. Laikas permąstyti vertybes, kurios įtakoja mūsų elgesį, ir tai turėtų būti kiekvieno švietimo darbuotojo atsakomybė.
Vytautas Strazdas, 2006 m. Žurnalas „Dialogas"