Pasaulio aplinkosaugos apžvalga: kertame šaką ant kurios sėdime

Nora Mžavanadzė apžvelgia planetos ekologinę būklę ir kelia klausimus, kokios varomosios jėgos verčia negrįžtamai keisti planetos ekosistemų funkcionavimą? Kokios jėgos ir tendencijos grasina sustabdyti tokių būtinų gamtos dovanų teikimą žmonijai kaip švarus oras, švarus vanduo, stabilus klimatas? Ar kelių dešimtmečių senumo aplinkosaugos politikos pastangos yra pakankamos? Kokia mūsų planetos ateitis?

Šie klausimai kyla daugeliui Lietuvoje ir visame pasaulyje, bet ne kiekvienas žino (net ir aplinkosaugos specialistai), kur tokių atsakymų ieškoti. O tuo labiau autoritetingų, mokslu pagrįstų atsakymų. O viešojoje erdvėje šia tema yra daug spekuliacijų.

Jungtinių Tautų Aplinkosaugos programa (angl. United Nations Environment Programme) šiemet švenčia savo 40-metį. Birželio 20–22 dienomis Rio de Žaneire, Brazilijoje, vykstantis pasaulio vyriausybių viršūnių suvažiavimas jau ketvirtas per žmonijos istoriją, kuriame sprendžiami pasaulio šalių vystymosi ir aplinkosaugos klausimai. Jungtinių Tautų Aplinkosaugos programa yra įpareigota vykdyti pasaulio aplinkos kokybės monitoringą ir reguliariai teikti mokslines ataskaitas bei informaciją pasaulio vyriausybėms apie susidariusią aplinkosaugos situaciją. Jau penkta tokia ataskaita bus pateikta vyriausybių vadovams svarstyti Rio +20 (nes 1992 metais šis suvažiavimas taip pat vyko Rio de Žaneire) viršūnių susitikime. Pasaulio aplinkosaugos apžvalga (angl. Global Environment Outlook), leidžiama Jungtinių Tautų Aplinkosaugos programos, yra vienintelė mokslu grįsta ir vyriausybių įgaliota bei patvirtinta pasaulio aplinkosaugos būklės ataskaita.    

Nuo aplinkosauginės politikos ištakų 1960 –1970-aisiais, atrodo iš esmės daug padaryta: Aplinkos apsaugos ministerijos ar kitos įgaliotos agentūros egzistuoja beveik kiekvienoje pasaulio šalyje, dirba tūkstančiai profesionalių aplinkosaugininkų, pasirašyta ir ratifikuota šimtai tarptautinių aplinkosauginių konvencijų, tarptautinių bendradarbiavimo sutarčių, parengta tūkstančiai aplinkosaugos teisės aktų ir, atrodo, akys raibsta nuo visokiausių aplinkosauginių iniciatyvų. Tačiau ar šitos pastangos pakankamos? Ar per tuos keturis dešimtmečius sugebėta radikaliai pakeisti žmonijos vystymosi kryptį į darnią, nekeliančią pavojaus ateities kartoms?

Pasaulio aplinkosaugos būklės ataskaita skelbia, kad iš 90 iškeltų svarbiausių aplinkosauginių tikslų tik keturi yra pilnai įvykdyti; jų tarpe ozono sluoksnį ardančių junginių atsisakymas pramonėje, švino pašalinimas iš benzino (liko tik kelios valstybės, naudojančios švininį benziną), švaraus geriamojo vandens tiekimas bei mokslinių tyrimų skatinimas jūrinių ekosistemų taršai mažinti. Dar 40-yje sričių užfiksuotas progresas ir būklės gerėjimas, kaip kad saugomų teritorijų plėtra ir kova su besaikiu miškų naikinimu ir kirtimu. Mažai pažangos buvo rasta 24-iose srityse, tokiose kaip klimato kaita, dykumėjimas, ir žuvų išteklių apsauga. Situacija pablogėjo 8-iose srityse, pavyzdžiui, koralų ekosistemų išsaugojimas, ir dar 14-ai įvertinti trūko duomenų. Ataskaitos autoriai perspėja, kad jei dabartinės ekonominės, socialinės ir aplinkosauginės tendencijos nesikeis, žmonija gali negrįžtamai sužaloti gyvybę palaikančias ekosistemas šitoje planetoje. Trumpai ir aiškiai: jau senokai kertame šaką, ant kurios patys sėdime. Antros planetos gyventi neturime.

Paklaustas, kodėl pasaulio bendruomenė nesugebėjo išspręsti šių problemų, Achimas Steineris, Jungtinių Tautų Aplinkosaugos programos vadovas, sakė, kad tikrai nenorėjo šioms išvadomis paskatinti baksnojimo pirštais, kas ką darė ir ko nepadarė ir visiškai nenustebtų, jei šios ataskaitos išvados sukeltų pyktį, nusivylimą, šoką ar nuostabą.

Kaip pagrindinę problemą jis iškėlė tai, kad mes nesugebėjome darnaus vystymosi iškelti ir pateikti kaip pagrindinės idėją gyvenimo būdui, verslui ir valstybės valdymui. Taip pat pridūrė, kad šalių vyriausybės nepakankamai skiria dėmesio aplinkosaugos ir su tuo susijusioms socialinėms bei ekonominėms problemoms spręsti. Jo nuomone, ši ataskaita turi būti suprasta kaip įpareigojimas veikti visiems ir dabar: vyriausybėms, verslui, visuomenei, individui.

Tačiau šios ataskaitos žinutė nėra vien pesimistinė. Yra daug pavyzdžių visame pasaulyje, kur aplinkosaugos politika yra sėkminga, pasiekia savo tikslus ir prisideda prie gerovės kūrimo. Dabar labiau nei bet kada reikia šiuos pavyzdžius viešinti, juos analizuoti ir siūlyti platesniam pritaikymui.

Tarp gerųjų pavyzdžių, paminėtų šioje ataskaitoje, yra integruotas upių baseinų valdymas Senegale, Kinijoje, JAV, Kanadoje, Europos regionuose; Etiopijos darnios žemėtvarkos programa; mangrovių miškų apsauga ir atkūrimas Mauricijuje ir Kamerūne; Pietų Afrikos respublikos bazinių vandens poreikių užtikrinimo programa; subsidijų iškastiniam kurui panaikinimas Indijoje, Kinijoje ir Indonezijoje; ekosistemų veikimu grįstų adaptacinių priemonių taikymas Maldyvuose apsisaugant nuo jūros lygio kilimo ateityje; Vietnamo mokėjimų už ekosistemų teikiamas paslaugas sistema; Europos Sąjungos šiltnamio dujų išmetimų leidimų prekybos sistema, kuro bei transporto priemonių standartai, mažos emisijos zonos Europos miestuose, Natura 2000 saugomų teritorijų tinklas, cheminių medžiagų apskaitos, naudojimo ir gamybos direktyva; azoto apskaitos sistema Danijos žemės ūkyje, atsinaujinančios energetikos supirkimo tarifai Vokietijoje, Kanadoje ir JAV; inovatyvios susisiekimo paslaugų sistemos Brazilijos ir Kolumbijos miestuose; taip vadinamieji žalių finansų fondai padedantys spręsti vandens infrastruktūros problemas Peru, Ekvadore ir Kolumbijoje; ekologinė žemdirbystė Lotynų Amerikoje; anglies mokestis Kanadoje; Saudo Arabijos žemės ūkio modernizavimas ir vandens sąnaudų mažinimas, jūrinių ekosistemų apsaugos sistemų kūrimas Afrikos ir Arabijos pusiasalio pakrantėse ir daugelis kitų, kurių čia išvardyti nebūtų įmanoma. Galime apibendrinti pavyzdžius – skaidri, veiksminga ir atskaitinga viešoji politika yra esminis progreso variklis.

Tačiau ar dabar laikas skirti pinigus aplinkosaugai, kai griūva bankai ir šalys, maištauja Arabų pavasario protestuotojai? Tai vienas iš tipinių skeptiko klausimų. Deja, nebegalime ignoruoti šitų mokslininkų perspėjimų. Per kelis dešimtmečius mokslas atsakė į daugelį klausimų kaip funkcionuoja biosfera ir aplinkosaugininkų nuogąstavimų jau nebėra pagrindo ignoruoti. Visose srityse dirbantys aplinkosaugininkai (jūrinių ekosistemų, klimato kaitos, dykumėjimo, ir t. t.) sutinka, kad esminis politinis-ekonominis-socialinis posūkis, užtikrinantis žmonijos gerovę ir tęstinumą šitoje planetoje turi įvykti per ateinančius dešimtmečius. „Žiūrint iš ekonominės-politinės perspektyvos, dabar yra blogas laikas ką nors keisti, žiūrint iš istorinės perspektyvos – tinkamas momentas“, – kalbėjo A. Steineris. Juk ne veltui sakoma, kad krizė yra inovacijų šaltinis ir metas permąstyti kas iki šiol buvo ne taip. 1992 metais Rio de Žaneire besivystančios šalys pasižymėjo skeptišku požiūriu į aplinkosaugos ir darnaus vystymosi idėjas, o šiandien būtent iš išsivysčiusių šalių girdimi skepticizmo aidai po truputį užleidžia lyderystę tokioms šalims kaip Kinija, Brazilija, Pietų Korėja, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kenija, Čilė, Pietų Afrika. 

Kviečiu visus susidomėjusius sekti Rio de Žaneiro viršūnių suvažiavimo eigą ir rezultatus, pavartyti ir paskaityti pasaulio aplinkosaugos apžvalgą ir remtis jos išvadomis savo asmeniniame ir profesiniame gyvenime. Nebūsiu banali kartodama, kad aplinkosauginis švietimas užaugins naują kartą ir išspręs visas mūsų problemas. Ne, neturime tos prabangos laukti, kada užaugs ta atsakinga karta, tuo pat metu matydama dviveidę realybę. Šių idėjų pritaikymą savo darbinėje veikloje labai norėdamas gali rasti kiekvienas: pradedant menininku, mokytoju, ūkininku, baigiant įmonių vadovais, politikais ir žurnalistais. Lietuva maža šalis, bet nėra izoliuota aplinkosauginių, socialinių, ekonominių problemų kontekste.

Visi esame viename erdvėlaivyje – Žemėje. Aplinkosauga turi tapti neatskiriama mūsų vertybių sistemos dalimi.

Nora Mžavanadzė, Bernardinai.lt, 2012 m. birželio 21 d.

Autorė yra Vidurio Europos universiteto doktorantė, Jungtinių Tautų Aplinkosaugos programos bendradarbė, Pasaulio aplinkosaugos apžvalgos (angl. Global Environment Outlook 5) bendraautorė