Interviu su ekonomistu J. Robertson apie pinigų ateitį
 |
„Kultūros barų“ žurnalisto Almanto Samalavičiaus pokalbio santrauka su britų ekonomistu James Robertson apie naujausią jo knygą „Pinigų ateitis: žlugimas ar proveržis?“.
Vienoje iš ankstyviausių savo knygų „Nauda ar žmonės: naujas socialinis pinigų vaidmuo“ rašėte: „Institucijos ima gyventi savarankišką gyvenimą. Šiandien jos primena nekontroliuojamą okeano lainerį, kuris nekeičia kurso, ryžtingai plaukdamas neteisinga kryptimi.“ Taigi beveik prieš keturiasdešimt metų taikliai išpranašavote tai, kas vyksta dabar, užsitęsusios finansų ir ekonomikos krizės laikais! Naujausioje savo knygoje kalbate apie „kazino stiliaus bankininkystę“, tapusią globaliu reiškiniu. Tad šią „apklausą“ norėčiau pradėti teiraudamasis, kiek dar krizių reikės išgyventi, kol suvoksime mus užgriuvusių problemų gylį ir mastą? Ar pastebite kokių nors ženklų, rodančių, kad šalių vyriausybės pagaliau ima suprasti neišvengiamą būtinybę iš esmės reformuoti monetarinę sistemą ir finansus?
Daugiau finansinių kolapsų tikrai nereikia. Turime užkirsti jiems kelią, nes krizių padariniai dar labiau paspartins žmonių ir kitų gyvybės rūšių nykimą. Kad to išvengtume, turime priversti valdžią imtis reformų, kurias ir siūlau knygoje „Pinigų ateitis“. Jos prisidės prie to, kad būtų sukurta visiškai nauja – sąžininga ir efektyvi – pinigų sistema, atliepianti žmonių ir kitų gyvybės rūšių poreikius. Antraip žmonija neįstengs išgyventi net šio amžiaus.
Tokių reformų poveikis numatomas dvejopas: trumpesnėje perspektyvoje jos palengvins tą sunkią naštą, kurią daugumai žmonių užkrovė 2007–2008 m. prasidėjusi ir tebesitęsianti pasaulinė krizė, o ilgalaikėje perspektyvoje sumažins naujų finansinių krizių riziką.
Anglijos centrinio banko valdytojas Mervynas Kingas tvirtina, kad 2007–2008 m. prasidėjusi globali finansų krizė tęsis dar mažiausiai ketverius metus. Baimė, kad teks taip ilgai tempti šią naštą su visomis iš to išplaukiančiomis viešosios tvarkos ir politinėmis pasekmėmis, galbūt privers finansininkus keisti pinigų sistemą radikaliau, negu jie patys dabar įsivaizduoja.
O nesugebėjimas suvaldyti euro zonos finansų krizės galbūt privers pertvarkyti europinę pinigų sistemą taip, kaip nė nesisapnavo standartiškai mąstantiems politikams, jų finansų ekspertams ir patarėjams.
Knygoje „Pinigų ateitis“ teigiate: „Šiandieninis profesionalų supratimas apie tai, kaip veikia pinigai, kol kas labai primityvus.“ Vadinasi, didžiųjų šalių ir tarptautinių organizacijų finansų politika grindžiama klaidingomis prielaidomis? Gal taip yra todėl, kad į ekonomikos sritį alternatyvos skinasi kelią ypač lėtai ir nedaro rimtesnės įtakos finansų sluoksniams? Tad kaip išsiveržti iš užburto rato?
Daugumos profesionalų, akademikų ir politinių bendruomenių bendra yda laikyčiau „grupinį mąstymą“. Jį lemia finansiniai interesai ir karjerizmas. Dabartinė pinigų sistema yra finansiškai naudinga daugeliui įtakingų žmonių beveik kiekvienoje šalyje. Jų tapatumui, savo vertės ir svarbos pojūčiui šis status quo labai palankus. Akademikai, kurie ilgus metus dėstė remdamiesi standartiniais įsitikinimais, veja šalin net mintį, kad galbūt mąstė klaidingai. Juk tai reikštų, kad jų gyvenimas iššvaistytas vėjais, o dėstymas netgi padarė žalą kitiems…Detaliau tą aptariu baigiamojoje „Pinigų ateities“ dalyje.
Aptardamas ateities galimybes, apgailestaujate, kad pastaraisiais metais beveik nediskutuota apie tai, koks turėtų būti pinigų ir vertybių arba pinigų ir etikos santykis. Vis dėlto viename iš savo naujienlaiškių teigiate, esą jau galima įžvelgti šiokių tokių mentalinių pokyčių, vis dažniau kalbama apie etikos svarbą verslui ir finansams. Ar tai nėra atsitiktiniai pavyzdžiai? Ar realu tikėtis, kad etiniai principai bus perkelti ir į monetarinę sferą?
„Pinigų ateities“ antras skyrius skirtas pinigams ir etikai. Prognozuoju neabejotinai greitą laikotarpio, per kurį standartinis ekonominis mąstymas padarė viską, kad ekonomiką atskirtų nuo etikos ir paverstų ją tiksliuoju mokslu, pabaigą. Pagaliau žmonės ima suprasti, kad mūsų rūšies ateitis priklausys nuo to, kiek protingesni tapsime šiuo atžvilgiu. Turime priversti pinigų sistemą dirbti taip, kad visi taptų pajėgūs ir tausojantys, – tik tada gyvybė Žemėje išliks. Šiam supratimui įdiegti būtina Koperniko masto revoliucija, kuri atskleistų, koks primityvus mūsų požiūris į tai, kaip veikia pinigai ir kaip reikėtų šią nuostatą keisti.
Jūsų palyginimas, kad dabartinis monetarinės sistemos suvokimas primena įsivaizdavimus apie saulės sistemą iki Koperniko, labai taiklus. Pateikiate ir savo koncepciją, kaip veikia pinigai. Tačiau, perfrazavus Benjamino Barberio, beje, ekonomisto, žodžius, kad sukurti demokratijai, kaip ir parašyti gerai knygai, reikia laiko, kyla klausimas, kiek jo prireiks, kad naujos idėjos ne tik subręstų, bet ir rastų atgarsį? Ekonomika pernelyg ilgai buvo atskirta nuo ekologijos. Kaip paspartinti naujojo sąmoningumo proveržį?
Lengvo atsakymo į šį klausimą nėra. Ar būtinoji monetarinės sistemos reforma vyks be pertrūkių ir bus sėkminga, priklausys nuo to, kokį spaudimą darys išsilavinę, aktyvūs viso pasaulio piliečiai, kuriems žmonijos ateitis svarbesnė negu dabartinis status quo. Mums reikia įsukti kaitos mechanizmą, tada ir kiti žmonės, tą pastebėję, supras, kad privalo prisijungti.
1989-aisiais baigėsi Šaltasis karas, komunizmo imperija žlugo. Tačiau Vidurio Rytų Europa sunkiai žengia laisvės keliu, jos ekonomika, finansų politika labai prieštaringa. Pirmiausia todėl, kad šios šalys nekritiškai perėmė kai kurias absurdiškas idėjas, dogmatiškai skelbtas Miltono Friedmano ir vadinamosios Čikagos mokyklos. Būriai profesionalių ekonomistų iki šiol aiškina, esą laisvajai rinkai nereikalingas joks valstybės kišimasis ir reguliavimas, nors ekonomikos istorikas Karlas Polanyi’s jau 5-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įrodė, kad, pavyzdžiui, Anglija laisvąją rinką sukūrė parlamento įsakais. Ko, Jūsų nuomone, turėtų imtis Vidurio Rytų Europa, kad jos ekonomika pradėtų remtis sveika nuovoka, o ne žalingomis koncepcijomis? Veikiausiai prireiks ne vienos kartos, kol universitetai pertvarkys savo programas, kad įstengtų suteikti ekonominį išsilavinimą, paremtą etika ir tausojimu?
Pasaulio mastu šiandien dominuoja globalizuota pinigų sistema. Tokia padėtis susiklostė per pastaruosius du šimtmečius, ankstesniais amžiais atskiros šalys turėjo savo valiutą.
Pavyzdžiui, XIII a. į Italiją iš Kinijos sugrįžęs Marcas Polas žavėjosi neįprasta monetarine kinų sistema, iš kurios europiečių pirkliai galėtų daug ko pasimokyti. Tačiau jis nė neįsivaizdavo, kad būsimoji pasaulinė prekyba galėtų baigtis tokia valiutų keitimo sistema, kuri pasidarys labiau nei būtina, kad prekiauti būtų naudinga. Tik naujaisiais laikais visų svarbiausia rinka tapo valiutų pirkimas ir pardavimas. Tai, kas šuniui neabejotinai praverčia, – uodega, kurią jis gali vizginti, šiandien jau nėra priedėlis. Pinigų sistema dabar tapo uodega, vizginančia šunį. Tai galima laikyti tam tikra dramblialigės – kūną siaubingai sudarkančios ligos – forma. Nuo jos kenčia visa žmonija. Iškilo pavojus mūsų visų ateičiai.
Kai kam tokia mintis gal pasirodys ekstremistinė, tačiau noriu pasakyti, kad Rytų Europos nereikėtų laikyti išskirtiniu atveju. Jei politikai, finansininkai, palaikomi konvencionaliai mąstančių akademikų, ir toliau stengsis, kad dabartinė pinigų sistema išliktų nereformuota, tai galiausiai sugriaus visos žmonijos ateitį.
Tad jūsų pateiktą klausimą apie ekonominį išsilavinimą, pagrįstą sveika nuovoka, ir poreikį pertvarkyti Rytų Europos universitetų programas svarstyčiau platesniame kontekste – sąlygos visur kuriamos tokios pačios.
Regis, teigiate, kad susidėvėjo, susikompromitavo tiek socializmas, tiek ir kapitalizmas. Kokio pobūdžio ekonomika galėtų rastis ateityje, kokiomis idėjomis ji bus pagrįsta, jei, žinoma, kaip rašote knygoje, dar ne per vėlu ką nors keisti?
Kapitalizmas ir socializmas tapo abstrakčiomis sąvokomis be konkretaus turinio. Ką reikėtų daryti? Ko turėtume griebtis? Štai klausimas, į kurį teks atsakyti. Ginčytis dėl kapitalizmo ir socializmo, vietoj jų peršant kokią nors kitą abstrakčią sąvoką, yra beprasmiškas laiko ir energijos švaistymas.
Almantas Salamavičius, Kultūros barai, 2012 m. rugsėjo mėn.
Kitos J. Robertson knygos:
- Nauda ar žmonės, 1974
- Sveikas protas kaip alternatyva, 1978
- Ateities darbas, 1985
- Ateities turtas: naujoji XXI amžiaus ekonomika, 1990
- Kitapus priklausomybės kultūros, 1997
- Naujoji darnaus vystymosi ekonomika, 1997
- Naujų pinigų kūrimas, 2000
- Monetarinė reforma, 2004
Pilną interviu skaitykite leidinyje „Kultūros barai“ arba Delfi.lt