Interviu su ekonomistu M. Anielski apie laimės ekonomiką
 |
„Kultūros barų“ žurnalisto Almanto Samalavičiaus pokalbio santrauka su kanadiečiu ekonomistu Mark Anielski apie jo knygą „Laimės ekonomika“. Ekonomistas yra žinomas kaip tikrojo turto (angl. genuine wealth) koncepcijos ir tikrosios pažangos indikatorių (angl. genuine progress indicators) kūrėjas. Jo veikalas „Laimės ekonomika“ (angl. The Economics of Happiness, 2007) tapo ryškiu mokslo įvykiu, smarkiai paveikusiu ekonominės darnos diskursą.
Jūsų knyga „Laimės ekonomika“ yra ne tik teorinis iššūkis pasaulyje dominuojančiai ekonomikos sampratai (ja remiasi ir Rytų Europa, kuri 1990 m. pasinėrė į laisvąją rinką, vildamasi, kad iš chroniško socialistinio nepritekliaus galės lengvai peršokti į gausos kultūrą). Kartu tai instrumentas, leidžiantis „išpreparuoti“ dabartinę sistemą, paremtą neribojamu ekonomikos augimu, ir parodyti, kad gerovė, suvokiama vien kaip vartojimo didinimas, yra kelias į niekur. Kas paskatino Jus ieškoti alternatyvaus požiūrio į ekonomiką, o gerovės sąvokai suteikti naują turinį?
Dabartinio ekonomikos modelio, grindžiamo vien ekonomikos augimu, trūkumus išdėsčiau knygoje „Laimės ekonomika: tikrojo turto kūrimas“ (www.genuinewealth.net). O kas paskatino į tai gilintis? Studijavau neoklasikinę ekonomiką, miškininkystę, finansų apskaitą, domėjausi teologija, ir visa ši įvairovė leido man iš skirtingų pusių pažvelgti į pasaulį.
Kai perpratau neoklasikinės ekonomikos klaidas ir prieštaravimus, pirmiausia kilo klausimas, ar visi individai siekia maksimalios naudos ir vien materialinio turto? Ar šis modelis nesubyra tada, kai žmonės veikia, vedami užuojautos ir altruizmo, kai, užuot be saiko vartoję, renkasi kuklesnį, paprastesnį gyvenimo būdą? Kas yra naudingumas? Kas yra nauda kaip laimės vienetas? Ar įmanoma išmatuoti ir monetarizuoti laimę?
Supratau, kad rinka niekada nebuvo tobula, neretai ignoravo ar tiesiog neįžvelgė tikrųjų vertybių, tokių kaip gamtinis kapitalas ar paslaugų ekosistema. Šalių ir korporacijų buhalterinė apskaita nesiremia jokiais natūralių dalykų vertės įkainiais, nepasveria rizikos, susijusios su agresyvia ekonomine veikla, nepaiso pramonės poveikio aplinkai. Tarsi verslo ar bendruomenės klestėjimui nedarytų jokios įtakos nei atsakomybės suvokimas, nei rizikos apskaičiavimas. Be to, išsiaiškinau, kad nė vienos pasaulio šalies valdžia nėra inventorizavusi savo žmogiškojo, socialinio, gamtinio ir sukurtojo turto, nekreipia dėmesio į pajamų santykį su išlaidomis.
Nustebau suvokęs, kad dauguma žmonių, tarp jų ir ekonomistai, neturi supratimo, kas yra pinigai, kaip jie kuriami ir kas juos kuria. Išsiaiškinau: pinigams nebūdinga originali vertė arba jie jos neturi todėl, kad yra kuriami iš oro, kitaip tariant, dekretu, kai viena ar kita vyriausybė išleidžia naują valiutą arba kai privatūs bankai suteikia paskolą, kurios gavėjai paverčiami mortgages (šis prancūziškas žodis reiškia „įkaitai iki mirties“).
Dauguma (98 proc.) šiuolaikinių pinigų yra sukuriami kaip privataus banko paskola, kuri niekaip nesusijusi su tikruoju bendruomenių ar tautų sukauptu turtu. Tai reiškia, kad pinigai YRA skola, o didinti tą skolą skatina palūkanų galia. Augantis totalios neapmokėtos paskolos kalnas galiausiai taps toks didelis, kad ekonomikos sistema katastrofiškai žlugs, nes neužteks pinigų padengti net paskolos palūkanoms. Palyginti su miškų ekosistema, globali ekonomika, įtikėjusi amžinu augimu ir nepaisanti jau dabar sunkiai pakeliamos skolų naštos, vis labiau primena vėžio ląstelę, kuri be atvangos graužia žmonijos kūną, protą ir sielą.
Tapo aišku: naivus tikėjimas amžinu ekonomikos augimu, kolektyvinis pinigų prigimties ir jų kūrimo neišmanymas yra globali aklavietė, į kurią slenka mūsų gerasis Titanikas, nepaisydamas rizikos, kad susidurs su ledkalniu. Pražūties grėsmė iškilusi tiek žmonijai, tiek gamtai, bet nė vienos šalies lyderiai to nepripažįsta ir nesiūlo jokių alternatyvų.
Šie nuogastavimai, asmeniški svarstymai padėjo man suprasti, kad savo įžvalgas privalau paversti knyga. Daugelis mano magistrantūros studentų irgi ragino, kad užrašyčiau viską, ką žinau apie ekonomiką, apie buhalterinę apskaitą, apie pinigus ir miškų mokslą. Tad 2006 m. sėdau rašyti. Knyga sukėlė didžiulį susidomėjimą. Daugiau nei 30 JAV radijo stočių ėmė iš manęs interviu apie laimę, nors iš tikrųjų aš rašau ne tiek apie ją, kiek stengiausi perspėti žmoniją, koks pavojingas yra nepadengtos skolos ledkalnis. Priminiau, kad svarbiausia yra atsikratyti vis labiau slegiančios skolos, nors tada dar niekas nekalbėjo apie krizę. 2008-aisiais Jungtines Amerikos Valstijas užgriuvus finansų krizei, daug kas ėmė šnekėti, esą buvau aiškiaregys, kuris visa tai numatė. Bet aš paprasčiausiai priminiau, kad tik laiko klausimas, kada JAV ir kitų pasaulio šalių ekonomiką sutraiškys skolų kalnas. Šiandien Europa yra įsukta į savosios skolų krizės verpetą ir neturi jokio sprendimo, kaip iš jo išbristi. JAV netrukus atsitiks tas pats. Jokia tauta, išskyrus galbūt Kiniją, neturi jėgų, kad atsilaikytų prieš kylantį finansinės skolos cunamį.
Kai skaičiau Jūsų knygą, viena mano bičiulė, pamačiusi jos pavadinimą, paklausė: filosofija? Ne, – atsakiau, – ekonomika. Prisimindamas šį spontanišką komentarą, manau, kad tai tipiška potencialių skaitytojų reakcija – filosofija esą pernelyg nutolusi nuo realybės, o tai, ką Jūs dėstote savo knygoje, galima pritaikyti praktiškai (ir asmeniniame gyvenime, ir verslo kompanijų, ir regionų, ir nacionalinio lygmens valdyme). Kita vertus, akivaizdu, kad esminių pokyčių ekonomikoje nebus, kol nepasikeis žmonių mąstymas. Kaip teigia Pietryčių Azijos mąstytojas Sulakas Sivaraksa, prieš keičiant pasaulį, reikia pertvarkyti savo sąmonę. Kas darytina, kad tie pokyčiai vyktų sparčiau? Kaip padėti žmonėms suvokti, kad ekonomika privalo užtikrinti jų laimę?
Ar atsikratysime dabartinės vartojimo psichozės, ar įveiksime materializmo virusą ir amžino ekonominio augimo mitą, iš dalies lems tai, ar didės žmonių sąmoningumas, ar jie bandys suvokti, kaip iš tikrųjų veikia ši matrica, kokia mąstymo sistema ji remiasi. Daugeliu atžvilgių visi esame kalti, nes šios sistemos gyvybingumą palaiko kolektyvinis mūsų neišmanymas. Be to, nekritiškai vertiname melą apie nepriteklių ir pernelyg žavimės pinigų mitu. Ekonominei sistemai labai palankus kolektyvinis neišmanymas apie pinigų prigimtį. Taigi esame kalti, nes palaikome sistemą, kuri pagrobė mūsų sielas ir uždarė materializmo kalėjime. Kai pagaliau suvoksime, kaip veikia ši matrica ir kaip kuriama pinigų iliuzija, galbūt atsibusime, kad įveiktume savo priklausomybę nuo pinigų ir susigrąžintume prigimtinę teisę į laimę.
Ekonominė sistema, paremta skolintais pinigais, ir augimo kultas reikalauja, kad liktume neišmanėliai ir toliau būtume svetimos skolos vergai. Kai suprasime pragaištingos sistemos esmę ir liausimės ją rėmę, savo energiją nukreipdami visai kitur, piramidė sugrius pati. Sąmoningumas kyla, kai atsiranda daugiau supratimo. Kai žmonės atsipeikės ir suabejos melu apie gresiantį nepriteklių, pagaliau supratę, kokia gausa slypi gamtoje, jie galės laisvai siekti tikrosios laimės, kurią išreiškia graikiškas laimės apibrėžimas: eudaimonia, išvertus paraidžiui – „dvasios gerovė“.
Savo knygos įvade rašote: „Ekonomika laiko žmoniją individualių, nepriklausomų, maksimalios naudos siekiančių būtybių sambūriu. Sėkmę apibūdina per gyvenimą įgytas materialinis ir finansinis turtas. Nuo gimimo išpažįstame laisvosios rinkos ideologiją, neabejodami moraliniais ar etiniais jos pagrindais.“ Ekonomiką vadinate net tam tikra religijos forma, o ekonomistus – jos šventikais. Dabartinės finansų institucijos ir aukštųjų mokyklų ekonomikos katedros aklai tarnauja neoklasikinės ekonomikos dogmoms, todėl nekreipia dėmesio į fundamentalią kritiką, raginančią keisti mąstymo kryptį. Ar yra vilčių, kad ekonomistų gildija pagaliau peržiūrės savo nuostatas? Ar pastebite kokių nors įskilimų profesinės ignorancijos sienoje?
Vilčių, kad ekonominė sąmonė keisis, esama. Niekada anksčiau nebūčiau drįsęs nė susapnuoti, kad Josephas Stiglitzas, prieš penketą metų buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas, vadovaus tarptautiniam pokalbiui apie alternatyvius ekonominės pažangos šaltinius. Arba kad JAV Federalinio rezervo vadovas Benas Bernanke savo pagrindinę metų kalbą JAV universitete pavadins „Laimės ekonomika“. Bet šie įtakingi neoklasikiniai ekonomistai renkasi naują kalbą, labiau susijusią su originalia graikiška ekonomikos prasme – oikonomika, reiškiančia namų ūkio tvarkymą. Vis daugiau ekonomikos studentų reikalauja prasmingo, nuo realios ekonomikos neatitrūkusio išsilavinimo, kuris padėtų užtikrinti ne tik namų ūkio, bet ir gamtos gerovę. Vis daugiau ekonomistų pripažįsta, kad BVP ir nacionalinių pajamų apskaičiavimo sistemos niekada nebuvo kuriamos tam, kad skatintų socialinę gerovę ar nustatytų socialinės rūpybos mastą. Dalis ekonomistų prisijungia prie gausėjančio būrio asmenų, kurie remia Butano pastangas įdiegti naują ekonomikos paradigmą, pagrįstą gerove ir laime. Viliuosi, kad „niūrus ekonomikos mokslas“ patirs renesansą ir gaus atpirkimą, grįždamas prie graikiškų savo šaknų.
Almantas Salamavičius, Kultūros barai, 2012 m. rugsėjo mėn.
Pilną interviu skaitykite leidinyje „Kultūros barai“ arba Delfi.lt