Europos Greenpeace vadovas Jorgo Riss: “skalūnų dujos yra didelis burbulas”

Publikuojame Eglės Digrytės iš “15min” interviu santrauką su nevyriausybinės organizacijos “Greenpeace” Europos padalinio vadovu Jorgo Riss, kuriame jis kalba apie Europos energetikos iššūkius ir kokie sprendimai būtų geriausi visuomenei. Pasak jo, iškastinio kuro importas Europos Sąjungai kainuoja daugiau nei milijardą eurų per dieną, ir jis siūlo šiuos pinigus ne atiduoti Rusijai ir Artimiesiems Rytams, o investuoti į atsinaujinančių išteklių energetiką.

– Kam mums rūpintis aplinkosauga? Mokslininkai kalba apie klimato atšilimą, o va pavasaris į Lietuvą šiemet atėjo lėtai. Galų gale, net jei vandenyno lygis pakils, pasaulinio tvano turbūt nesulauksime.

– Manau, klaidina pavadinimas. Teisingiau sakyti klimato pokyčiai. Tai yra be galo chaotiškas procesas. Kai CO2 ir kitų klimatui įtakos turinčių dujų koncentracija atmosferoje viršija tam tikrą lygį, tai panašu į girtėjimą. Tarytum alkoholis kraujyje.

Kai kur pasaulyje tampa gerokai karščiau, kitur – drėgniau ar padaugėja stiprių audrų. Visa tai vyks dažniau ir bus sunkiau prognozuojama. Tai yra tikroji klimato pokyčių grėsmė. Daugelį šalių jau kamuoja ir sausros, ir potvyniai. Saulė svilina žemę, viską išdžiovina, o kai pradeda pliaupti lietus, jis neduoda jokios naudos, nes žemė negali sugerti vandens.

Europoje taip pat pastebimi pokyčiai. Viduržemio jūros regione padažnėjo sausros, kyla daugiau miškų gaisrų, per kuriuos žmonės praranda namus ir žūsta. Išdega dideli miškų ir derlingos žemės plotai. Klimatui vis labiau keičiantis ir atmosferai „girtėjant“, bus daugiau potvynių, sausrų ir kitų ekstremalių reiškinių.

– O ką gali padaryti paprasti žmonės?

– Visi esame paprasti žmonės, jei nepriklausome, spėju, kokiam 0,1 procento turtingųjų ir įtakingųjų. Turime reikalauti, kad tie, kurių rankose sutelkta ekonominė ir politinė galia, keltų aplinkosaugos stardartus. Kompanijoms pigiau teršti, o ne dirbti švariai, nes baudos už taršą yra mažesnės nei investicijos, kurių reikia švariai gamybai.

Kai kurios kompanijos toliau išgauna naftą pavojingiausiose vietose. Dabar jos nusižiūrėjo į Arktį. Prisiminkime avariją ir naftos nuotėkį BP gręžinyje Meksikos įlankoje. Jie nesugeba išgauti saugiai. Arktis – dar sudėtingesnė ir pavojingesnė. Jei kils techninių problemų, dėl klimato sąlygų – ledo ir vėjo – gelbėjimas bus neįmanomas.

Individualiai negalime sustabdyti „Shell“, vienos turtingiausių ir pelningiausių kompanijų, nuo projekto Arktikoje, net jei jūs ar aš nuspręsime nieko iš jos nepirkti. Tačiau jei teisės aktai neleis gręžti be saugumo planų, kaip jie elgtųsi nelaimės atveju, kurie būtų patikimi ir įvertinti nepriklausomai, tai pradėtų keisti situaciją.

Europoje reikia atnaujinti daugiau nei pusę pasenusios energetikos infrastruktūros. Politikai gali rinktis: elektrines pakeisti naujomis šiluminėmis ir dujų elektrinėmis arba kažkuo modernesniu – atsinaujinančios energetikos sistema. Europos Komisija atliko svarbią studiją – „Energetikos žemėlapį 2050“, kurioje paskaičiavo, kiek kas kainuotų.

Išvada tokia: kainuotų tiek pat. Politikai gali nuspręsti, kad Europai reikėtų judėti atsinaujinančios energetikos link. Jiems nereikia ieškoti papildomų pinigų. 

– Klimato kaitai sustabdyti keliami ambicingi tikslai – siekiama 80–95 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Kiek jie realūs ir kaip tai galima pasiekti?

– Šis skaičius paremtas skaičiavimu, kokį klimato pokytį žmonija gali pakelti ir kada jis taps pavojingas. Neprognozuojamos ekstremalios oro sąlygos kainuos itin daug, nes sugriaus žemės ūkį ir žmonių gyvenimą. 

Studijoje pasakyta, kad vidutinė temperature neturėtų kilti daugiau nei 2 laipsniais. Tam iki 2050 metų turime sumažinti šiltnamio dujų išmetimą iki 95 proc. Galime tai palyginti su alkoholio limitu vairuotojo kraujyje: 2 laipsniai yra tiek, kiek galime išgerti. Tai – rizikinga, bet vis dar galime važiuoti. Viršijus laukia avarija. Problema, kad dauguma ES ir valstybių narių politikų linkę ne imtis veiksmų, o žadėti veiksmus ateityje.

Nelengva pokytį išlaikyti mažesnį nei 2 laipsniai, ypač su dabartiniu politikų ir kai kurių didžiųjų naftos kompanijų požiūriu. Šios aktyviai finansuoja politikus ir institucijas, kad šie nesiimtų jokių veiksmų, – jos gerai uždirba iš status quo. Mažai kompanijų užsiima naujųjų technologijų lobizmu.

XIX a. pab., kai daugumoje miestų važinėjo tik arklių transportas, niekas neįsivaizdavo, kad po 40–50 metų gatvėse arklių nebeliks, bus tik mašinos ir autobusai. Galimybė dabar pereiti nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančios energijos yra panašus pokytis.

– Lietuva atsidūrė kryžkelėje: uždarę Ignalinos atominę elektrinę (AE), tapome priklausomi nuo rusiškų dujų. Gyventojai referendume pasakė tvirtą "ne" naujai branduolinei jėgainei, nors politikams norisi statyti. Ką patartumėte?

– Sveikinu Lietuvos žmones su sprendimu atsisakyti atominės energetikos, kuri yra pavojinga, brangi ir nepadeda užtikrinti energetinės nepriklausomybės. Išeitis yra modernesnė sistema.

Vokietijoje atsinaujinančių išteklių energetika sukūrė per 380 tūkst. naujų darbo vietų – daugiau nei branduolinė. Sukurta atsinaujinančių išteklių energetikos sistema veikia iš esmės nemokamai – naudodama vėjo, saulės, geoterminių vandenų energiją. Jai tereikia priežiūros – štai kaip kuriamos darbo vietos. 

– Bet ne visos šalys po nelaimės Fukušimoje suskubo uždaryti savas AE, kai kurios sėkmingai stato naujas.

– Ne tiek daug investuoja į branduolinę energetiką. Kur kas daugiau yra prieš arba nusprendė jos atsisakyti. Atkreipkite dėmesį į sąsają su kariniu branduolinių medžiagų panaudojimu.

Jungtinė Karalystė išlaiko atominę energetiką, nes tebeturi branduolinių povandeninių laivų. Kinija stato AE, nes nori likti branduoline jėga, Indija – taip pat. Branduolinius ginklus į savo gynybos planus įtraukiančios šalys visuomet norės turėti atomą, kad ir koks brangus ir rizikingas jis būtų, kad ir kiek gyventojų oponuotų.

– Dvi naujos AE kyla Lietuvos pašonėje – Kaliningrado srityje (jau po pokalbio buvo paskelbta, esą šios statybos įšaldomos – red. past.) ir Baltarusijoje. Ne vien aplinkosaugininkai, bet ir mūsų valdžia reiškia abejones dėl jų saugumo. Panašu, kad vis tiek gyvensime šalia pavojaus.

– Nauja AE Lietuvoje reikalus tik pablogins. Antra, turime pasistengti, kad Rusija ir Baltarusija jų nestatytų. Jei negalime sustabdyti, nes jos nepriklauso ES, gal galėtume neimportuoti šios nešvarios elektros ir taip pakirsti jų ekonominį interesą. Tiesa, Rusija turi ir karinį interesą išlaikyti branduolinę energetiką.

– Lietuvoje kunkuliuoja aistros dėl skalūnų dujų paieškos ir galimo vėlesnio išgavimo. Ar jos nebūtų geresnė alternatyva?

– Skalūnų dujos yra didelis burbulas, kaip interneto ar nekilnojamojo turto. JAV, vienintelėje šalyje, kur skalūnų dujos išgaunamos dideliais kiekiais, jų pardavimo kaina mažesnė už savikainą. Pradines prognozes, kad JAV turi didžiulius dujų rezervus, tarnybos sumažino. 

Gyventojai šių dujų gavybai priešinasi – didelės vandens sąnaudos ir chemikalai kelia aplinkosaugos problemų. Europoje situacija kitokia – visų pirma, žemės savininkams nepriklauso žemės gelmės. Laukia gręžimas, užterštumas ir didžiulis vandens sunaudojimas be tiesioginės naudos. Lietuvoje ir kitur reikia susitelkti į ekonominį augimą, kuris garantuotų darbo vietas 10, 20 ar 30, o ne porą metų.

Skaičiai yra beprotiški: vienam gręžiniui reikia 15 mln. litrų vandens ir 75 000 litrų chemikalų. Vienoje vietoje būna keli gręžiniai. Vanduo tampa itin brangus – kai kurios Artimųjų Rytų šalys ir Kinija perka žemės Afrikoje, Pietų Amerikoje, nes nebegali pagaminti pakankamai maisto savo žmonėms. Lietuva ir Šiaurės Europa turi pakankamai vandens. Ar lietuviai nori jį užteršti chemikalais dėl porą metų užtruksiančios naudos, kai gali imtis kitokios ekonomikos – žemės ūkio, turizmo ir pan.?

Visą interviu skaitykite čia.

Eglė Digrytė specialiai „15min“ iš Briuselio, 2013 m. birželio 8 d.