Indrė Kleinaitė: Kodėl kandidatuoju į Europos Parlamentą?

Iš asm. archyvo

Kai stojau į Stokholmo aukštąją ekonomikos mokyklą Rygoje 1997 m., pokalbio metu manęs paklausė, ar esu lyderė, ir paprašė papasakoti tikrą atvejį, kai pasielgiau kaip lyderė. Nebuvau iš anksto pasiruošus atsakymo į šį klausimą. Pasakiau, kad ne, nesu lyderė tradicine ta žodžio prasme, tačiau pateikinėdama konkretų pavyzdį nepajutau, kaip turėjau prisipažinti, kad vis tik pasielgiu lyderiškai, kai matau, kad aplink niekas kitas nesiima reikalingos iniciatyvos.

Panašiai jaučiuosi ir dabar sutikdama prisijungti prie Lietuvos žaliųjų partijos kandidatuoti į Europos Parlamentą. Kai prieš daugiau nei 10 metų pradėjau dirbti skleisdama darnaus vystymosi idėjas Lietuvoje, nuoširdžiai tikėjau, kad su laiku šios idėjos pasieks ir politikus. Lietuvoje ilgai nebuvo tikros žaliųjų partijos, bet aš maniau, kad galbūt ir nereikia tokios partijos, nes žalios idėjos yra universalios ir jos bus integruotos į visų kitų partijų programas. Juk į politiką eina daugiau ar mažiau protingi žmonės, o protingi žmonės tikrai yra pajėgūs suprasti, kad neribotas ekonomikos augimas naudojant ribotus gamtinius išteklius yra matematiškai nelogiškas ir biologiškai neįmanomas, kad gamta yra visų mūsų namai ir niekas nei nori, nei gali gyventi užterštoje aplinkoje.

Džiaugiausi, kai į rankas pakliuvo akademinis tyrimas, kuriame konservatorių partija, palyginti su kitomis partijomis, buvo geriausiai įvertinta pagal aplinkosauginių temų įtraukimą į rinkimų programą. Džiaugiausi bendradarbiaudama su Radvile Morkūnaite-Mikulėniene ir Vytautu Landsbergiu organizuojant meninį vaikų protestą “Gyva Baltija” prieš Nordstream planus tiesti dujų vamzdį Baltijos jūros dugnu, nes tai žeidžia trapią jūros ekosistemą. Girdėjau perspėjimus iš šalies, kad šiems politikams ekologija gali tebūti patogus fasadas, bet šiuos perspėjimus ignoravau. 

Mano politiniai autoritetai lyg kokie paskutiniai mohikanai krito nuo atominių strėlių, o galutinai buvo pribaigti skalūninių dujų projekto. Akcijos “Gyva Baltija” metu Vytautas Landsbergis viešai teigė: “Lietuva turėtų ieškoti būdų mažinti savo priklausomybę nuo rusiškų dujų plėtodama būstų renovacijos programą bei investuodama į vietinius atsinaujinančius energijos šaltinius”.

Ir staiga tas pats žmogus ne tik kryžiumi gula už atominę, kuri ekologiniu atžvilgiu yra daug pavojingesnis projektas nei dujų vamzdis, einantis jūros dugnu, bet ir vis dar manančius taip, kaip jis teigė akcijos “Gyva Baltija” metu, išvadina....rusų agentais?

Skalūnų dujų projekto priešininkai - žmonės, kuriems švarus požeminis geriamasis vanduo yra strateginės svarbos išteklius, dėl kurio negalima bereikalo rizikuoti - taip pat mūsų tautos patriarchui yra...rusų agentai?

Pilietiškai aktyvūs žmonės, kuriems kelia nerimą spekuliacijos Lietuvos žeme ir kuriuos politikai teikiasi išgirsti tik kai surenkama daugiau nei 300 tūkst. parašų, mūsų laisvės vedliui – tėra...šliužai, kurie manipuliuoja tauta? Tokie pasisakymai palaidotų bet kokį politiką, bet Vytautas Landsbergis nėra paprastas politikas. Jis tikrai Lietuvai davė daug ir dėl to jam galima atleisti ne vieną klaidą, tačiau kažkada ribos yra peržengiamos ir politiniai autoritetai miršta negrįžtamai.

Tada ir įvyksta lūžiniai apsisprendimai. Kai nebeturi už ką rinkimuose atiduoti savo balso, susimąstai  - ar ne laikas palaidoti savo iliuzijas, kad kažkas kitas darys tai, kas tau atrodo gyvybiškai svarbu, ir kur laikas yra kritinis faktorius?

Visuomenė dabar yra daug sąmoningesnė nei aukštuose postuose įsitaisę “lyderiai”, kurie veikia ne kaip darnių pokyčių katalizatoriai, bet kaip trukdžiai. Turbūt natūralu, kad ateina laikas, kai pradeti galvoti ne vien apie tai, ką nori daryti, bet ir ką dabar labiausiai reiktų daryti. Natūralu, kad su laiku ateina ir didelis pareigos jausmas.

Žinau, kad dauguma lietuvių iš principo nebalsuoja už jaunas partijas ir suprantu tokią logiką. Lietuvos žaliųjų partija nors ir palyginti jauna, bet žalios idėjos yra amžinos, universalios ir šiuo kritiniu laikmečiu – gyvybiškai svarbios. Europoje žaliųjų partija yra sisteminė ir turinti gilias tradicijas, o Lietuva iki šiol Europos Parlamente nėra turėjusi nė vieno atstovo, kuris prisijungtų prie Europos žaliųjų frakcijos. Latvija turėjo, Estija turėjo, o Lietuva – ne.

Dabar yra tas metas, kada Europoje spręsime kritinius klimato kaitos ir energetikos klausimus, ir kiekvienas europarlamentaro balsas gali būti tas lemiamas balsas. Dabar yra tas metas, kada turime įdėti visas pastangas sustiprinti progresyvias politines jėgas, kurios atstovauja visuomenės interesus, ir kurios gali pasipriešinti siauriems, nelogiškiems ir kaprizais paremtiems pramonės interesams.

Europos pramonė sudaro svarbią ekonominės gerovės dalį, tačiau dažnai nesant tinkamo visuomenės intereso atstovavimo, pramonės atstovai pasiklysta trumpalaikės naudos sau siekime, ignoruojant aplinkai daromą žalą. Yra dedama daugiau pastangų skleisti politinę korupciją siekiant sau naudingų įstatymų nei diegti darnias inovacijas. Užmirštama, kad esant reikiamam supratimui ir įdėjus bendras pastangas šių žalų galima išvengti ir sėkmingai kurti žaliąją ekonomiką, kurioje tvari ekonominė gerovė užtikrinama tausojant gamtos išteklius ir mažinant socialinę atskirtį. 

Pramonės atstovai, kurie nesupranta, kad su gamta nepasiderėsi, ir kad žmonių ekonomiką reikia derinti prie gamtos dėsnių, o ne atvirkščiai, yra neverti būti ateities aplinkai draugiškos pramonės dalimi, bet kol kas aukštame sprendimų priėmimo lygmenyje jėgos yra jų pusėje. Netolygų galios pasiskirstymą galima įtakoti dalyvaujant rinkimuose į Europos Parlamentą ir balsuojant už žaliąsias idėjas, kurios ne ignoruotų pramonės interesus, bet transformuotų ne tik pačią pramonę, bet ir visą žmonijos civilizaciją. Akmens amžius nesibaigė pasibaigus akmenims, tad ir gamtos teršimo amžius gali baigtis neišsisėmus visoms teršimo galimybėms.

Indrė Kleinaitė, 2014 m. vasario 6 d., GYVA.LT