I.Kleinaitė. Ko Vilnius gali pasimokyti iš Kuritibos?

Indrė Kleinaitė (Agnės Gintalaitės nuotrauka)

Pietų Brazilijoje įsikūręs miestas Kuritiba jau ne vieną dešimtmetį stebina pasaulį savo aplinkosauginiais pasiekimais, kurie ne tik nepareikalavo didesnių investicijų, bet ir finansiškai praturtino miesto gyventojus. Kodėl Vilniui dabar kaip niekad vertėtų atkreipti dėmesį į šį Pietų Brazilijos miestą ir ko mes galime iš jo pasimokyti?

Viena priežasčių, dėl ko Vilniuje kasdien darosi nepatogiau gyventi, yra vis didėjantys automobilių srautai. Tą rodo ir mano subjektyvi patirtis, ir Europos Sąjungos statistika. Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos šalimis, labai daug kelionių atliekama automobiliais, o kitose ES šalyse populiaresnis yra viešasis transportas, dviračiai ir keliavimas pėsčiomis. Kol radikaliai nepakeisime savo suvokimo apie miesto planavimą, mobilumą ir viešąsias paslaugas, kol nepradėsime į miestą žiūrėti sistemiškai, problemos tik gilės.

Kaip keitėsi mano požiūris į miesto kūrimą? Pamenu, kai Vilniaus centre buvo statoma požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, aš mokiausi Anglijoje ir pasigyriau londoniečiui – BBC radijo laidų kūrėjui Malcolm Billings – kaip mano miestas modernizuojamas ir kaip Lietuvoje viskas gerėja. Manote, jis priėmė mano pasigyrimą už „gryną pinigą“? Nieko panašaus. Jis tik nusišypsojo ir patarė nedaryti mums tokių klaidų, kurias padarė Vakarų Europos miestai, stengdamiesi į miestus sutalpinti kuo daugiau automobilių. Nustebau ir nesupratau, kodėl neteisinga stengtis išspręsti parkavimo problemas?

Buvau jauna, mažai mačius pasaulio ir skaičius palyginti mažai knygų. Kaip ir dauguma tuometinių miesto politikų, kuriems buvo patikėtas Vilniaus valdymas ir kurie aklai kopijavo Vakarų miesto modelį, maniau, kad tai yra pažanga. Galima kaltinti tuometinius politikus, bet tai, kas vyko Vilniuje, buvo tipiška bet kokiai pereinamąjai ekonomikai. Miesto plėtrai skirtas investicijas švaistėme neatsižvelgdami į jokius darnaus vystymosi aspektus. Mes leidome pinigams valdyti miestą manydami, kad nematoma rinkos ranka stebuklingai viską sureguliuos taip, kaip geriausia visiems, o jei kas pasakydavo ką nors nepatogaus, ne tik nurašydavome juos į nereikšmingų balsų paraštes, bet ir užsikišdavome ausis.

Studijuojant Anglijoje į rankas pakliuvo Paul Hawken knyga „Natural Capitalism: The Next Industrial Revolution“ (liet. Natūralus kapitalizmas: kita industrinė revoliucija). Šioje knygoje buvo aprašytas Pietų Brazilijos miesto Kuritibos pavyzdys. Pagal Siemens žaliųjų miestų indeksą (angl. Green City Index) šis miestas iki šiol vertinamas kaip vienas geriausių miestų. Skaitydama apie Kuritibą supratau, ką londonietis M. Billings norėjo pasakyti apie Vakarų miestų klaidas, stengiantis pirmenybę suteikti automobiliams, o ne žmonėms, ir ką reiškia sisteminis požiūris į miesto planavimą ir kūrimą.

Apie Kuritibos darnaus vystymosi pasiekimus galima parašyti akademinę studiją. Čia paminėsiu kelis jų pasiekimus. 1971 m. miesto meru tapo 33 m. architektas, inžinierius, miesto planuotojas ir humanistas Jaime Lerner. Miesto meru jis dar buvo ne vieną kadenciją, o kiti po jo sekę merai laikėsi jo filosofijos ir pradėtų darbų linijos. Miestas buvo neturtingas, todėl buvo didelė pagunda sekti tuo metu sparčiai augančių kitų miestų pavyzdžiais. Bet Jaime Lerner nepasidavė šiai pagundai. Kaip dainuoja F. Sinatra, Kuritibos meras ėjo savo keliu ir į miesto kūrimą žiūrėjo sistemiškai ir kūrybiškai. Vietoje to, kad sudaryti kuo palankesnes sąlygas automobiliams, 1972 m. mero iniciatyva Kuritiboje per 48 val. buvo įrengta pirmoji pėsčiųjų zona. Vėliau tokių zonų buvo įrengta dar daugiau.

Sprendžiant susisiekimo problemas, pirmiausia Kuritibos miestas siekė mažinti poreikį keliauti dar miesto planavimo stadijoje. Priemiesčio rajonuose buvo pastatytos mokyklos, klinikos, dienos užimtumo centrai, įrengti parkai, prekybos, kultūros ir sporto centrai. Tai sumažino poreikį mieste keliauti tolimus nuotolius ir sustiprino nutolusius nuo miesto centro gyvenamuosius rajonus. Nors gyventojų skaičius sparčiai augo (1950 m. mieste gyveno 300 tūkst. gyventojų, o 1990 m. jau viršijo 2 milijonus), miestas neišlaidavo brangiai metro sistemai, o pasirinko ekonomiškai efektyvesnį greitaeigių modernaus dizaino autobusų, piko metu važiuojančių kas minutę ir galinčių valdyti šviesoforus, modelį, kuris ne tik pateisino lūkesčius, bet ir sulaukė įvertinimų kaip geriausia viešojo transporto sistema pasaulyje. Lyginant su metro, Kuritibos autobusų sistema per valandą perveža tiek pat keleivių, tačiau kaštai – 100 kartų mažesni (ir 10 kartų mažesni nei eksploatuojant antžeminius traukiniusi). Kuritiba turi apie pusę milijono automobilių (vieną automobilį 2,6 žmonėms), tačiau dėl geros viešojo transporto sistemos pasižymi mažiausiu automobilių naudojimu ir švariausiu miesto oru Brazilijoje. Mieste taip pat yra apie 160 km gerai įrengtų, nuo eismo atskirtų dviračių takų.

Žalios erdvės miestui nėra vien malonesnė aplinka, bet reiškia ir didesnį biudžetą. Kodėl? Todėl, kad įrengtas parkas padidina šalia esančio nekilnojamo turto vertę, ir tuo pačiu sumokamus mokesčius. Mieste negalima be leidimo nukirsti medį net privačioje teritorijoje, o nukirtus vieną privaloma pasodinti du. Statant naujus pastatus Kuritiboje privaloma įrengti erdves sodams ir žaliosioms zonoms.

Kuritiba sukūrė vieną geriausių pasaulyje atliekų surinkimo ir rūšiavimo sistemų, į kurią integruotos įvairios socialinės programos. Ekspertai teigia, kad, jei miesto gyventojų skaičius viršija 1 milijoną, reikia ne tik brangaus metro, bet ir brangios mechaninės atliekų rūšiavimo jėgainės. Abiem atvejais Kuritiba pasirinko alternatyvius kelius. 1989 m. pradėta atliekų tvarkymo programa pasiekė, kad 70 proc. namų ūkių rūšiavo atliekas, kurias surinkdavo privati konkursą laimėjusi įmonė, o miestas, pardavęs išrūšiuotas atliekas, padengdavo apie pusę išlaidų. Skurdžiuose rajonuose atliekos buvo keičiamos į maistą, kurį miestas supirkdavo iš aplinkinių ūkininkų, turinčių derliaus perteklių. Tai buvo abipusė nauda.

Beveik per tris dešimtmečius miestas pasiekė aukštą švietimo, sveikatos apsaugos, žmonių gerovės, visuomenės saugumo, aplinkos apsaugos ir demokratinio bendruomeniškumo lygį ir aplenkė daugybę miestų ne tik Brazilijoje, bet net ir JAV. Tai buvo pasiekta ne įsteigiant kelis stambius ekonominius megaprojektus, o diegiant šimtus daugiatikslių, pigių, greitų, paprastų iniciatyvų, orientuotų į žmones pritaikant rinkos mechanizmus, sveiką protą ir vietinius įgūdžius. Manau, kad didžiausias įvertinimas miestui, yra tas, kad 99 proc. miestiečių teigia, jog nenorėtų gyventi jokiame kitame mieste.

Kuritibos pavyzdys yra įkvepiantis. Ir nors ne viskas, kas tinka Kuritibai, gali tikti ir Vilniui, vis tik yra ko pasimokyti. Jei ne konkrečių sprendimų, tai sisteminio, kūrybiško ir į miesto žmones orientuoto požiūrio, supratimo, kas yra „pažanga“, o kas ne, ir drąsos eiti savo keliu. Kuritibos meras Jaime Lerner tikėjo ekologo Rene Dubos mintimi, kad tendencija dar nereiškia likimo (angl. Trend is not destiny), ir, pritaikęs praktikoje alternatyvų sisteminį mąstymą, tai įrodė.

Indrė Kleinaitė, ekonomistė, darnaus vystymosi ekspertė, Lietuvos žaliųjų partijos kandidatė į Vilniaus meres 

GYVA.LT, 2014 m. vasario 3 d.