Pasaulio ateitis tavo lėkštėje
Ekologiškų produktų vartojimas yra ne kaprizingas saujelės įnoringų žmonių poreikis vartoti tik aukštos kokybės, sveikus ir saugius produktus; galimybė nusipirkti ekologiškai švaraus maisto yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė, kaip ir teisė į švarią neužterštą aplinką. Kaip atsitiko, kad ši teisė yra pažeidžiama? Kokias problemas tai kelia? Ir kaip vėl susigražinti galimybę nusipirkti ekologiškai švaraus maisto?
Intensyvios žemdirbystės ištakos
Kai 1836 metais Justus von Liebig susintetino pirmuosius chemikalus, tikėdamasis pagerinti dirvožemio kokybę, jo darbo vaisiais niekas per daug nesusižavėjo, nes tikėtini lūkesčiai nepasiteisino. Derlius pagerėdavo trumpam laikui, tačiau vėliau pasirodydavo, jog reikia vis daugiau chemikalų, norint palaikyti gerą derlių ir kovoti su piktžolėmis. Intensyvūs ūkiai ekonomiškai nepasiteisino – tokiame ūkyje reikia 20 energijos kalorijų, kad būtų galima gauti 12 kalorijų maisto, o ekologiniame ūkyje užtenka 1 kalorijos, norint gauti 12 kalorijų maisto. Mirdamas von Liebig sielojosi ne taip supratęs natūralios gamtos dėsnius ir meldė Dievo atleidimo dėl savo arogantiško požiūrio. Po jo mirties chemikalai po truputį prasiskynė kelią, ypač po Antrojo pasaulinio karo, kai reikėjo sugalvoti, kur dėti karo pramonės sukurtus chemikalus. Stipraus lobizmo pastangomis vyriausybės pradėjo mokėti ūkininkams iš mokesčių mokėtojų pinigų už kiekvieną pesticidų maišelį, ir taip pesticidai prasiskynė kelią į žemdirbystę.
Lėta savižudybė
Nuo to laiko pesticidų naudojimas padidėjo 30 kartų, ir JAV, intensyvios žemdirbystės pionierė, jau prarado 50 proc. savo geriausio dirvožemio. Cheminės trąšos neigiamai veikia žmonių sveikatą – KASDIEN nuo sąlyčio su pesticidais apsinuodija 71000 ir miršta 603 žmonių. Pesticidai, patekę į dirvožemį, galiausiai atsiduria motinos piene. Jau neabejojama, kad yra naudojama tokių cheminių trąšų, kurios sukelia vėžį, skatina mutacijas, žaloja embrioną, skatina nutukimą ir išbalansuoja hormonų pusiausvyrą. Nuo tada, kai buvo pradėtos naudoti cheminės trąšos, daržovėse aptinkama vis mažiau vitaminų ir mineralų, pavyzdžiui, špinatuose geležies sumažėjo 60 proc., brokoliai prarado 75 proc. kalcio, morkose nebėra 75 proc. magnio ir t.t. Cheminių priedų naudojimas maisto produktų gamyboje palengvina gamintojų darbą, bet vartotojai jau nebegauna visaverčio natūralaus produkto. Yra prarandami milžiniški dirvožemio plotai dėl didelio pesticidų naudojimo bei masiško miškų kirtimo. Iš viso apie 2000 mln. ha dirvožemio yra nuniokota dėl pramoninės veiklos. Mes prarandame energijos generavimo dirbtuvę – dirvožemį, kuriame prasideda visos gyvybės formos. Taip mes vykdome lėtą savižudybę.
Ekologinė žemdirbystė ilgai buvo apšaukiama progreso priešu Nr.1 dėl vienos vienintelės priežasties – tokio ūkininkavimo būdo negali monopolizuoti. Tarptautinės korporacijos, siekiančios monopolizuoti maisto tiekimo grandinę, nebegalėtų pelnytis iš pesticidų ir genetiškai modifikuotų sėklų prekybos, įtraukdamos ūkininkus į užburtą ratą, iš kurio labai sunku išlipti. Įprastinių maisto produktų pigumas buvo tik iliuzija, mat tikri kaštai buvo užslėpti ir sąskaitos mums atkeliaudavo kitais keliais. Soil Association skaičiavimais, už įprastinį maistą mokame tris kartus: vieną kartą tiesiogiai kasoje ir du kartus netiesiogiai mokesčių pavidalu per subsidijas intensyvios žemdirbystės ūkiams ir finansuojant taršos valymo projektus. Vartotojai pirmenybę teikė mažai produktų kainai, o ne kokybei ar intensyvios žemdirbystės poveikį aplinkai. Viso to pasekmes aiškiai matome dabar – užteršta aplinka, sunykusi bioįvairovė, blogesnė žmonių sveikata, nualintas dirvožemis ir suprastėjusi ekonominė kaimo žmonių padėtis. Tai kaina, kurią mokame už „pigius“ maisto produktus.
Ekojudėjimas
Pastebėjus neigiamus intensyvios žemdirbystės padarinius aplinkai bei žmonių sveikatai ir susivokus, jog išsivysčiusiose šalyje beveik niekur negalima buvo rasti nusipirkti be pesticidų išaugintų ir be cheminių priedų apdirbtų produktų, užsimezgė vadinamasis ekojudėjimas, apimantis ekologinius ūkius, gamybos įmones, gaminančias pagal ekologinius standartus, patvirtintus nepriklausomų trečiųjų tarnybų, ir specializuotas parduotuves – kad patenkintų augančią ekologiškų produktų paklausą. Ekologiškų produktų paklausa auga ne tik Europoje ir Šiaurės Amerikoje, bet ir daugelyje ekonomiškai besivystančių šalių. Vis daugiau šalių vyriausybių imasi proteguoti ekologinę žemdirbystę įgyvendindamos darnaus vystymosi strategiją.
Ekologiškų produktų pranašumu neabejojama, daugybė tyrimų patvirtina, kad tai yra sveikesnis ir saugesnis maistas, nes ekologiniai standartai draudžia cheminių trąšų, GMO, dirbtinių maisto priedų, hormonų ir antibiotikų vartojimą. Tačiau aukštesnė ekologinių produktų kaina atbaido ne vieną potencialų pirkėją. Kainos yra aukštesnės, nes pasauliniu mastu paklausa yra didesnė už pasiūlą ir ūkininkams yra labai sunkus pereinamasis laikotarpis, kai reikia panaikinti dirvožemio priklausomybę nuo cheminių trąšų, todėl natūralu, kad yra tikimasi, jog vartotojai atsilygins žemdirbiams už tai, kad jie rūpinasi aplinka ir žmonių sveikata. Nors rinka auga dinamiškai, dar nėra pasiektas aukštas ekonomijos lygis. Tačiau ekonominė recesija diktuoja naujas taisykles – dabar maisto produktai turi būti ne tik ekologiški ir natūralūs, bet ir už prieinamą kainą. Ekologiškumas nėra ta prabanga, kurią galima atidėti geresniems ekonominiams laikams; tai yra būtinybė, kuri padės mums išbristi iš krizės, kurią sukėlė neteisingas žemės išteklių naudojimas. Investicija į savo sveikatą ir aplinkos tausojimą yra pati geriausia investicija, kuri negali neatsipirkti net per pačias giliausias krizes.
Kiekvienas žmogus gali lengvai rasti vaidmenį šiuo transformacijos periodu, kai ekologinių principų supratimas ir pritaikymas yra ne šiaip sau mados klyksmas, o būtinybė siekiant užtikrinti kokybišką gyvenimą dabar ir ateityje. Vyriausybės turėtų nustoti subsidijuoti intensyvią žemdirbystę ir padėti ūkininkams pereiti prie ekologinio ūkininkavimo, gamybos įmonės turėtų atkreipti dėmesį į šią perspektyvią rinką, o vartotojai turėtų suprasti, kad, rinkdamiesi ekologiškus, natūralius ir aplinkai draugiškus produktus, jie skatina vis daugiau kompanijų persiorientuoti dirbti nauja, ekologiška linkme. Ekologiškas maistas turi tapti norma, nes sveikai maitintis yra prigimtinė žmogaus teisė, o ne laikina mada ar prabanga.
Indrė Kleinaitė, 2009 m. Žurnalas „Sveikas žmogus“ Nr. 3