Vilkų gynėjas iš Labanoro. Interviu su gamtosaugininku Andriumi Gaidamavičiumi
 |
Andrius Gaidamavičius. Nuotr. iš asm. archyvo |
Jei manote, kad šiais laikais nebėra idealistų, klystate. Gamtininkas, įvairių aplinkosauginių organizacijų steigėjas, vilkų gynėjas ir vienas iš aktyviausių GMO priešininkų Andrius Gaidamavičius yra ne tik Gamtos advokatas iš didžiosios raidės, bet, galima sakyti, pats yra ...Gamta. Gal tai skamba neįprastai, bet gindamas vilkus Andrius su vilkais bendrauja... kaukdamas vilku. Taip, jis susitapatina su jais, nubraukdamas ribas, skiriančias žmogų ir Gamtą. Šiuo metu jis dirba EP nario B. Ropės padėjėju.
Ar galėtumėte trumpai atskleisti savo ekologinio kelio istoriją bei papasakoti, kada ir kodėl įvyko vidinis lūžis nulėmęs pasirinkimą savo dėmesį ir laiką skirti gamtosauginei veiklai?
Yra tokia istorija, kuri jau virto legenda. Kuomet mano būsimas tėtis ėjo per Labanoro girią pas mano būsimą mamą į šokius, jam kelią perbėgo 7 vilkai. O po 9 mėnesių gimiau aš. Tame kaime, kur tėtis sutiko vilkus. Trumpai tariant – nebuvo jokio lūžio. Aš gimiau toks ir esu gyvas įrodymas, kad yra gamtosaugininko genas. Man niekada žmonės nebuvo įdomūs su savo amžinomis problemomis. Visas vaikystės dienas leisdavau Labanoro girioje, o grįžęs savo įspūdžius užrašinėdavau dienoraščiuose, kurie dabar vos telpa į spintas… Nebuvo jokių svarstymų, kuo būsiu ateityje. Ir dabar jaučiu, kad laimingas būsiu tik tada, kai grįšiu į savo gimtąjį kraštą – rūpintis juo ir iš tikrųjų gyventi.
Ar galėtumėte apibūdinti savo įprastinę dieną?
Norėjau praleisti šį klausimą, nes šiuo metu mano įprastinė diena tokia pat nuobodi, kaip ir daugumos miestiečių. Bet kai savaitgaliais ir per atostogas grįžtu į savo kaimą, mano diena prasideda nuo žiūronų. „Ir vėl išeini pas savo paukščius“, - atsidūsta mama, dar nespėjusi paruošti pusryčių, bet žinodama, kad aš negaliu laukti, neprieštarauja. Nuo 1998 metų turiu savo 3 kilometrų maršrutą aplink kaimą, kuriame kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą suskaičiuodavau visus pamatytus ir išgirstus paukščius. Dar lovoje pradedu skaičiuoti. Prabundu brėkštant, Vilko valandą (valanda prieš aušrą) ir jau girdžiu už lango liepsnelę, po pusvalandžio - karietaitę, dar po pusvalandžio - juodąjį strazdą… Visus juos stengiuosi įsiminti ir atsikėlęs užsirašyti. O tada dingstu dar dviem-trim valandom miške. Ir nors iš anksto žinau, ant kurio medžio ir ant kokios šakos kokį paukštį pamatysiu, vis tiek būna ir netikėtų susitikimų. Gamta nebūna vienoda, kiekvieną dieną ji kuo nors nustebina. O kol turi gebėjimą stebėtis, tol turi pačią didžiausią aistrą – aistrą gyventi. Dieną padedu mamai prie ūkio darbų, o vakare tas pats ritualas. Ir nesvarbu, koks oras. Jei lyja ar pūga – dar įdomiau: galiu palyginti, kaip nuo oro sąlygų keičiasi paukščių aktyvumas. Norėčiau, kad sugrįžtų šios dienos, nors ir žinau, kad paukščių labai sumažėję, o tokie vaikystės sparnuočiai kaip spalvingieji žalvarniai, gal ir visai nesugrįš. Aš dažnai labai nepatogiai jaučiuosi mėgaudamasis Gamta, žinodamas, kad dėl jos apsaugos padariau ne viską, ką galėjau.
Ekologiniai principai – kodėl jie Jums svarbūs?
Mano pagrindinis ekologinis principas yra vadinamo „ekologinio pėdsako“ mažinimas. Ne visada man pavyksta vadovautis juo, bet kai yra galimybė rinktis – stengiuosi mažinti savo neigiamą poveikį gamtai - rinktis, kokį maistą vartoti, kaip keliauti, kiek sunaudoti energijos ir pan. Svarbu būti pavyzdžiu, tuomet nejučia pasaulis ima keistis pats.
Ką laikote savo didžiausiu pasiekimu?
Nors iš visos mano gamtosauginės veiklos kova prieš GMO buvo sėkmingiausia, man brangiausias yra tik vienas pasiekimas. Tai nuo kirtimo išsaugotas ir prie gamtinio rezervato prijungtas senas eglynas Labanoro girioje. Miškininkai tą mišką savo taksoraščiuose taip ir pasižymėjo – „Gaidamavičiaus biržė“. Kai einu pro šiuos senmedžius, glostau jų kamienus ir žinau, kad jie niekada nebus nukirsti... Nėra nuostabesnio jausmo.
Taip pat esu svariai prisidėjęs prie vilkų išsaugojimo, buvau jų apsaugos pradininkas Lietuvoje. Įsteigiau Gamtos apsaugos asociaciją „Baltijos vilkas“, kuri šiuo metu yra viena aktyviausių nevyriausybinių organizacijų ir pagrindinė laukinių žinduolių advokatė šalyje.
Kokia Jūsų ateities vizija?
Ori ir kultūringa visuomenė, išprotėjusi dėl Gamtos apsaugos.
Kaip Jūsų manymu galima padidinti visuomenės sąmoningumą?
Gamtosauginiu švietimu užsiimu jau 15 metų ir iš patirties galiu pasakyti, kad suaugę žmonės yra beviltiški. Suaugę žmonės puikiai supranta, ką jiems sakai, bet tik palinksi galva ir užsisukę vėl daro tą patį, kaip yra įpratę, kaip yra patogiau. Jų pareigos jausmas yra jau per mažas, lyginant su noru gyventi patogiai ir nerūpestingai. Jų idealizmas ir svajonės buvo užmušami dar vaikystėje ir jų svajones bei idealizmą užmušė kiti suaugę. Ir visai nepiktybiškai, o skatindami mąstyti „racionaliai“, kad gyvenime „viskas apsimokėtų“, kol galų gale galėtų gyventi taip kaip jie – patogiai ir nerūpestingai, bet be svajonių ir idealizmo, kas daugumos suaugusiųjų visai nebelaikoma vertybe. Todėl šviesti suaugusį žmogų yra tas pats, kas persodinti suaugusį medį. Aš nebevargstu su jais. Suaugusiųjų gamtosauginiame švietime pokytis yra per mažas, o praradimai Gamtoje yra per dideli ir vyksta per daug sparčiai, kad gaiščiau laiką su dėdėm ir tetom. Man žymiai įdomesni vaikų darželiai ir pradinės mokyklos, nes vaikams du kartus to paties sakyti nereikia – pasakei ir atsimins visam gyvenimui. Tik pasakyti reikia įdomiai. Ne tik pasakyti, bet ir parodyti, kūrybiškai prieiti prie jauno žmogaus širdies ir proto. Todėl tik vaikų gamtosauginis švietimas, manau, turi prasmę, nes jie ir yra ta karta, apie kurią kalbėjo poetas Justinas Marcinkevičius, sakydamas, kad „Ateityje žmogus galės vadintis žmogumi tik būdamas gamtosaugininku“.
Ką darytumėte kitaip, jei galėtumėte grįžti į praeitį?
Pagalvoju aš kartais apie tai. Bet pasilieku tai sau, niekam nepasakoju. Nes jaudintis verta tik dėl to, ką vis dar galima pakeisti.
Kas yra Jūsų įkvėpimo šaltinis?
Labanoro giria.
Kokiomis asmenybėmis žavitės ir kodėl?
Esu vienas iš tų laimingųjų, kuris artimai pažinojo rašytoją, gamtininką ir žurnalistą Leonardą Grudzinską. Mūsų bičiulystė neturėjo pradžios. Nes mus, net nemačiusius vienas kito, jungė meilė Gamtos šventumui. Nei aš, nei Leonardas, nesigėdydavome šito žodžio – Gamta – rašyti iš didžiosios raidės.
Esu iš tos jaunųjų gamtininkų kartos, kuri užaugo skaitydama Leonardo laiškus. „Laiškai ant beržo tošies“, „Laiškai iš bebrų upelio“, „Laiškai iš elnių miško“ ir jau po jo mirties išleista „Laiškai iš žemuogių pievelės“ - tai knygos, kurių neįmanoma neįsimylėti ir tuo pačiu neįsimylėti pačios Gamtos jas skaitant.
Kokia yra didžiausia aplinkai draugiškesnio gyvenimo būdo nauda Jums?
Rami sąžinė.
Ar turite kokių neįprastų hobių?
Antikvarinių knygų apie gamtą rinkimas. Man jos svarbios ne kolekcionavimui, o kaip galimybė ištirti, koks žmonių požiūris į Gamtą buvo prieš 100 ir daugiau metų. Kol kas skaitant peršasi tik viena išvada – požiūris buvo toks pats vartotojiškas ir nieko nepasikeitė. Pradedu įtarti, kad pasakojimai apie senovės lietuvius, kurie garbino šventas giraites – tik graži pasaka...
Ką padarytumėte, jei taptumėte Lietuvos Ministru Pirmininku?
Pirmiausia pasirūpinčiau, kad ministrai būtų parenkami pagal kompetencijas, o ne pagal partinę liniją. Antra, kitaip sudėliočiau valstybės prioritetus. Gamta, sveikata ir kultūra būtų pagrindiniai valstybės ramsčiai, nuo kurių šakotųsi visi kiti. Trečia, siekčiau kuo didesnio integralumo ir bendradarbiavimo tarp ministerijų, nes tik glaudžiau bendradarbiaujant galima realiai spręsti opias problemas.
Pasaulis būtų geresnė vieta, jei…
Jei žmonija negyventų taip, tarsi būtų paskutinė karta Žemėje.
Norėčiau, kad mane prisimintų už…
Už nesitaikstymą ir mėginimą per šį gyvenimą eiti švariai. Visada paguodžiu save, jei kas nepasiseka: liks nors mano straipsnis ir galbūt kada nors, po 50 ar 100 metų, suras jį bibliotekų archyvuose, kai ieškos atsakymo, kodėl ištiko kokia nors ekologinė nelaimė ir sakys „o, XXI amžiuje buvo ir kitaip mąstančių!“.
Daugiau informacijos apie Andriaus Gaidamavičiaus veiklą:
GYVA.LT, 2015 m. kovo 15 d.
Interviu yra dalis GYVA.LT projekto "Susipažink su EkoŽmogumi", kuriuo siekiama supažindinti Lietuvos visuomenę su aplinkosaugos ir darnaus vystymosi srityje veikiančiais žmonėmis.