365 melagių dienos

Arba kaip kasdien meluojame sau apie vis gerėjantį gyvenimą?

Rytoj yra melagių diena, kada mes oficialiai leidžiame vieni kitiems meluoti, apgaudinėti ir pokštauti. Taukšti nesąmones ir nesukti dėl to sau galvos. Iškraipyti faktus ir pasaldinti karčią tiesą. Arba nutylėti svarbius dalykus. Vieną dieną galima. Bėda yra tame, kad mes toleruojame įvairias fantazijas 365 dienas per metus. Fantazijas, kad daugumai pasaulio gyventojų gyvenimas gerėja, kad globalizacija yra vienareikšmiškai naudinga ir kad ekonomikos augimas atneša gerovę. Fantazuoja ekonomistai, politikai ir  žiniasklaidos atstovai. Nejučia fantazijų virusui pasiduoda ir kiti. Juk taip patogiau ir psichologiškai ramiau. Niekas nenori liūdinti savęs vaizdais su badaujančiais Afrikos vaikais ar masiškai kertamais Amazonės miškais, kai akiai yra mieliau pavartyti blizgančios reklamos gausius žurnalus ar pasidžiaugti dar viena technologine naujove mobiliųjų telefonų dizaine. Ir patikėti, kad gyvenimas gerėja.

Galbūt prasmingiau būtų apversti viską aukštyn kojom ir įprastą melagių dieną paskelbti „Ne-Melagių diena“, arba „Nepasaldintos tiesos“ diena, ir tą dieną išlipti iš iliuzijų burbulo apsidairyti, kas iš tikro dedasi pasaulyje. Ir gerai perkratyti prielaidas, kuriomis remiasi dabartinė mūsų pasaulėžiūra ir industrinė kultūra. Galbūt tai neatneš tiek psichologinio komforto kaip apsilankymas visko pertekusiame Akropolyje arba holivudinio filmo peržiūrėjimas, tačiau nuobodu tikrai nebus.

Pradėkime iš eilės. Nuo reliatyvios pradžios. Nuo Adamo Smito ir jo laisvos rinkos teorijos, kuria daugiau ar mažiau yra grindžiamas dabartinis ekonomikos vystymas ir globalizacijos raida. Adamas Smitas parašė savo laisvos rinkos teoriją prieš keletą šimtmečių, kuomet natūralūs ištekliai atrodė neišsenkantys, o verslas ir prekyba vyko vietiniame kontekste. Dabar yra kitaip. Jo teorija buvo tuometinės realybės supaprastintas atspindys, o mes vis dar laikomės įsikibę pasenusio modelio. Beje, tuo metu ekonomika nebuvo sausai racionalus mokslas ir savo analizėse ekonomistai įtraukdavo etiką, literatūrą ir filosofiją. O ekologija tuo metu nebuvo opi problema. Dabar ekonomikos mokslas yra grindžiamas socialinės tikrovės neatitinkančiu moksliniu konstruktu homo economicus, ignoruoja ekologinius ir socialinius ekonominio vystymosi kaštus ir garsiai skelbia, kad nepaisant tam tikrų problemų, gyvenimas tikrai gerėja. Ir kaip įrodymą pateikia augančius šalių Bendrus Vidaus Produktus (BVP). Yra toks taiklus posakis, kad „žemėlapis nėra teritorija“. Teorija tėra tik supaprastintas realybės modelis paprastumo dėlei pagrįstas daugybe tikrovės neatitinkančių prielaidų, todėl aklas tokių modelių taikymas chaotiškoje ir kompleksiškoje realybėje gali turėti pavojingų pasekmių. Kaip kad yra dabar. Nepasaldinta tiesa yra ta, kad dabar mes susiduriame su beprecedentinėmis ekologinėmis ir socialinėmis problemos, kurios yra tiesioginė besiplečiančios industrinės globalizacijos pasekmė. Industrinės globalizacijos, kuri remiasi pasenusia ekonomikos paradigma. Problemų nutylėjimas problemų nepanaikina, tik dar labiau jas pagilina. Tad geriau jas kelti į dienos šviesą. Ir vienaip ar kitaip imtis spręsti. Nes visada yra išeičių iš pačių kebliausių padėčių. 

Neįtikinau? Pabandysiu kitaip. Ar pamenate savo pirmąsias ekonomikos paskaitas, kuriose buvo išdėstytos prielaidos palaikančios tobulą laisvą rinką? Pavyzdžiui, viena prielaida teigia, kad visi rinkos dalyviai turi tobulą informaciją apie ateitį. Argi tai tiesa? Naivi akademinė prielaida ir tiek. Kita prielaida sako, kad egzistuoja tobula konkurencija. Kad kainos atspindi tikruosius kaštus ir nėra jokių neįskaičiuotų kaštų, kuriuos turėtų mokėti visuomenė. Kad nėra transakcijos kaštų. Nėra subsidijų, reguliacijų, mokesčių ir jokių trikdžių įeinant į rinką. Ir kad visi yra suinteresuoti didinti savo turtą ir pajamas. Racionaliai ir be jokių sentimentų. Žmogiškam iracionalumui, estetikai ir gamtai vietos rinkos teorijoje nėra.

Gerai išmokę konvencinės ekonomikos pamokas, laisvos rinkos advokatai pasisako už ekonominio augimo skatinimą bet kokiomis priemonėmis, net jei tai turi neigiamų ekologinių ir socialinių pasekmių.  Laisvos rinkos teorija tapo kone religija, kuri galbūt realybėje nėra tobulai taikoma dėl politinių sumetimų, tačiau ja remiantis yra kuriama šalių vystymosi politika ir priimami tarptautiniai prekybos nutarimai. Vėlgi, jei tai yra naudinga įtakingoms, galią turinčioms finansinėms ir komercinėms interesų grupėms.  

Kokius konkrečius sprendimus padiktuoja toks mąstymo modelis? Siekimas mažinti reguliacijas sudarė palankias sąlygas į rinką patekti daugybei aplinkai ir sveikatai pavojingų produktų. Tūkstančiai gerai nepatikrintų chemikalų pateko į rinką, teigiamai paveikė šios ir kitų susijusių industrijų finansinius rodiklius, tačiau poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai liko ignoruotas ir tikrai neįskaičiuotas į chemikalų rinkos kainas. Dabar jau yra įrodyta, kad patekę į aplinką toksiški sintetiniai chemikalai patenka į mitybos grandinę ir radę kelią į žmogaus organizmą sukelia įvairias vėžio formas. Juk ši liga išplito epidemiškai ir kasmet nusineša daugybę gyvybių. Ar pirkdami sintetinius pesticidus ir herbicidus ūkininkai buvo pilnai informuoti apie tokias ateities pasekmes? Argi pirkdami Fairy indų ploviklį mes gerai žinome šio produkto poveikį aplinkai? Nieko panašaus. Mus užliūliuoja pagražinta reklama, pigi kaina ir produkto naudojimo patogumas. Iracionaliai pasiduodame manipuliacijai ir atsiribojame nuo karčiai skambančios pilnesnės informacijos. Juk neįmanoma domėtis viskuo ir būti pilnai informuotiems apie tai, kas vyksta aplink. Žmogus nėra robotas, į kurį galima sutalpinti neribotą kiekį informacijos, kuria jis racionaliai naudosis.

Kokią kainą mokame už ekonominį augimą? Ar ta kaina nėra per aukšta? Ar šiuolaikinis ekonominis modelis neveda mūsų prie bankroto, kuomet kaštai viršyja gaunamą naudą ir yra nuniokojami vystymosi pamatai? Ekonomistas Robertas Costanza teigia, jog jei žemė būtų įmonė, tai jos balansas atrodytų taip prastai, kad reiktų iš pareigų atleisti įmonės vadovą ir radikaliai pakeisti įmonės vystymosi strategiją.

Ekonomistai jau skaičiuoja aviacijos, intensyvios žemdirbystės, maisto transportavimo, automobilių ir pramonės sukeltus ekologinius kaštus, kurie neatsispindi konvencinėje ekonomikos apskaitoje. Klimato kaita, nykstantis dirvožemis, mažėjantys geriamo vandens ištekliai, nykstanti bioįvairovė, pavojingas visos ekosistemos užterštumas yra menkai atskleidžiamos temos, tačiau dėl to jos netampa nesvarbiomis ir jų pasekmes mes jaučiame kasdien. Vis gilėjanti socialinė nelygybė, gilus skurdas ir badas, daugėjantis skaičius su modernia gyvensena susijusių ligų taip pat kelia dideles problemas, kurių sprendimo būdus nebūtinai galima nupirkti už pinigus. Nežinomas Amerikos indėnas yra pasakęs, kad „kai pasaulyje neliks nė vieno medžio, kai paskutinė upė bus užteršta, ir joje neliks nė vienos žuvies, tada žmogus supras, kad pinigai yra nevalgomi“. Susumavus ekologines problemas, buvo išvestas visos žemės ekologinis pėdsakas, kuris parodė, kad mes gerokai viršyjame žemės galimybes palaikyti mūsų industrinį gyvenimą būdą. Neribotas ekonominis augimas, pagrįstas ribotais natūraliais ištekliais (nafta yra ribotas išteklius ir yra šiuolaikinės civilizacijos kraujas) yra matematiškai nelogiškas ir biologiškai neįmanomas. Laikas keisti nusistovėjusias žaidimo taisykles.

Gerėjantis gyvenimas, globalizacijos teikiama nauda ir ekonominio augimo sukurta pasaulinė gerovė galbūt skamba gražiai ir psichologiškai patogiai, ypač kai mūsų mikroskopiškame gyvenime nesimato neigiamų pavyzdžių arba nesugebame susieti jų kitais aplink vykstančiais procesais, tačiau pravartu yra pasidomėti kas slypi už šių abstrakčių teiginių fasadų. Ne viskas auksas, kas auksu žiba, o deimantai gali voliotis nepastebimi po storu pelenų sluoksniu. Jei pažiūrėjus už gražių fasadų nepatiks, ką ten pamatysime, nebūtina ilgai tuo stebėtis. Supratus, kad tai yra iliuziškai spindintis auksas, vietoj energijos eikvojimo pasyviam dūsavimui, patologiškam liūdesiui ir paralyžuojančiai depresijai, galima aktyviai imtis ieškoti tikrų deimantų. Ateitis nėra prognozuojama, ji yra kuriama, yra pasakęs Peter Drucker. Pasaulyje gausėja ekonomistų perkratančių konvencinę ekonomikos teoriją ir siūlančių ją koreguoti pagal dabartinę realybę. Ekologinių ir socialinių kaštų įtraukimas (ang. true cost economics) ir alternatyvūs gerovės rodikliai tokie kaip ekologinis pėdsakas arba darnios ekonominės gerovės indeksas yra tie deimantai, nuo kurių yra šluostomi pelenai siekiant darnios pasaulio raidos, kuriame ekonominis augimas nekeltų grėsmės aplinkai ir žmonijai. Iš 365 melagių dienų turėti likti viena – tradicinė balandžio 1-oji. Taip bus tuomet, kada įtakingiausi melagiai neteks savo įprastos masinės auditorijos.

Indrė Kleinaitė, 2006 m. Atgimimas Nr. 13