Apie N. Sterno klimato kaitos studiją

Buvusio Pasaulio banko ekonomisto Nicholo Sterno studija apie pasaulinio klimato šiltėjimą buvo lūžis diskusijose apie klimato kaitos keliamas problemas, nes akivaizdžiai pademonstravo, jog nesiimant radikalių priemonių sumažinti anglies dvideginio ir kitų šiltnamio efektą keliančių dujų emisijas dabar, pasaulį ištiks ne tik finansinė krizė, bet ir žus milijonai žmonių visame pasaulyje.

Įdomu tai, kad alternatyvūs ekonomistai jau daugiau nei 10 metų stengėsi komunikuoti tokią žinią pasaulio įtakingiausiems politikams ir pramonės bei verslo magnatams, tačiau šios diskusijos įgavo visiškai kitokį svorį prabilus vienam iš hierarchiškai aukštai įsitaisiusių ekonomistų, kuris prieš metus beveik nieko nežinojo apie klimato kaitą. Atrodo, kad mūsų hierarchiškoje civilizacijoje nesvarbu pati žinia, jos moksliškumas ir pagrįstumas, svarbu kas ją komunikuoja. O jei ta žinia yra komunikuojama pasitelkus finansinius argumentus, tuomet tai dar labiau sustiprina jos poveikį ir galimybes, jog bus imamasi konkrečių veiksmų.

Turint omenyje klimato kaitos problemos opumą, nesvarbu, kokiomis priemonėmis yra pritraukiamas politikų ir verslo atstovų,  ankstesnių klimato kaitos skeptikų, dėmesys.  Svarbu, kad šis klausimas įgavo visiškai kitokį svorį, o dar svarbiau yra kokių priemonių bus imamasi spręsti šią problemą ir kaip greitai. Pramonė ir verslo atstovai jau suvokia klimato kaitą kaip didžiulę grėsmę ekonominiam augimui ir pradėjo spausti pasaulio vyriausybes imtis radikalių priemonių, galinčių padėti išvengti pačio blogiausio – ekonominio kracho, civilizacijos žlugimo ir visiškos ekologinės suirutės. Tai nėra iš piršto laužti gąsdinimai, o jau seniai mokslininkų įvertintos tendencijos. Visiškai nereikia būti mistinių galių turinčiu pranašu, kad įvertinti šias tendencijas, kurių komunikavimą ilgą laiką blokavo siaurų finansinių tikslų besiekiančios grupės.

Klimato kaita yra akivaizdžiausias įrodymas, kad rinkos ekonomikos teorija yra ydinga. Galima sakyti, jog šiuo metu jau galime atsisveikinti su įprastais rinkos ekonomikos vadovėliais, kurių turiniuose nėra atsižvelgiama į ekologinius ir socialinius ekonomikos vystymo aspektus, ir nėra diskutuojama apie radikalias permainas pramonėje ir vartojimo kultūroje. Kiekviena problema suteikia naujų galimybių, tik nereikia kaip stručiams įsikasti savo galvų į žemę ir ignoruoti pačią problemą, nes tuomet ignoruosime ir naujas beatsiveriančias galimybes. Klimato kaita – tai stimulas kūrybingai ir novatoriškai pažvelgti į dabartinį modernų gyvenimo būdą, įprastus verslo modelius ir vyriausybių darbą. Pasaulis išgyvena chaotiškus laikus, o būtent chaose ir gimsta kūrybingumas, intensyviausiai vyksta naujų galimybių paieškos ir įgaunama daugiausia gilios išminties apie gyvenimo trapumą ir prasmę. Tai metas, kuomet žmonija pereina į kitą savo vystymosi etapą – iš chaotiškos neatsakingos paauglystės, kuomet atrodė, kad esame pasaulio bambos ir elgėmės su žeme kaip kokie tironai,  žengiame į brandesnį etapą, kuris pasižymi atsakomybės už savo veiksmus prisiėmimu ir išmintingesniu požiūriu į save ir supančią aplinką.

Kas turi keistis, norint sumažinti neigiamus klimato kaitos padarinius ir vėl atstatyti padarytą žalą sau ir aplinkai? Visų pirma turime perkratyti nusistovėjusias vertybes ir keisti suvokimą apie žmogaus ir gamtos santykį. Žmogus yra suvokiamas kaip labiausiai išsivysčiusi ir protingiausia gyvybės forma šioje žemėje, tačiau Elisabet Sahtouris  - progresyvi biologė – mano kitaip. Pasak jos, žmogus yra pati jauniausia gyvybės forma šioje žemėje, todėl ji negali būti protingiausia ir labiausiai išsivysčiusi. Žmonija tik mokosi kaip reikia gyventi šioje ekosistemoje ir, aišku, neišvengia didelių klaidų. Ji atkreipia dėmesį į Rene Descartes – XVII a. filosofo – padiktuotą mąstymą, pagal kurį gamta yra suvokiama kaip mašina, kurią gali suprasti, valdyti, naudoti ir išnaudoti žmogus savo poreikiams. Toks mąstymas ir atsispindi mūsų šiuolaikinėje kultūroje, pagal tokį mąstymą mes susikūrėme dabartinę ekonomikos sistemą. Darvino suformuota mintis, jog gamtoje vyrauja kova už būvį ir konkurencija neatspindi visiškos tikrovės; Elisabet Sahtouris papildo teigdama, jog gamtoje vykstantys procesai yra pagrįsti kooperacija, tad jei žmogus sukūrė tokią ekonominę sistemą, kurioje vieno individo pelnas reiškia kito individo nuostolį, tai paprasčiausiai nesiderina su sveikos ekosistemos dėsniais. Donella Meadows yra akivaizdžiai atkleidusi prieštaravimus tarp gamtos dėsnių ir ekonomikos straipsnyje „Just So Much and No More“. Janine Benyus, Biomimikrijos mokslo pradininkė,  ragina mokytis iš gamtos ir pagal gamtoje vykstančius procesus kurti produktus, gamybos procesus ir naudojimo modelius. Pasak jos, šis mokslas - tai žingsnis į naują erą, kuri yra pagrįsta ne pagal tai, ką mes galime išgauti iš gamtos, o ką mes galime išmokti nepažeidžiant gyvybingumo ir tęstinumo.

Žmonijai netrūksta žinių, ką ir kaip reiktų keisti. Problema ta, kad nepaisant žinojimo, permainos vyksta lėtai. Inercija, beviltiškumo jausmas ir apatiškumas sukausto bet kokias radikalesnes iniciatyvas. Kodėl? Atsakymų vertėtų paieškoti žmogaus psichologijoje. Mes esame užprogramuoti manyti, jog aplinka tai ne mes, todėl ir nesirūpiname. Mes esame užprogramuoti mąstyti izoliuotai ir nesiejami tarpusavyje įvairių procesų. Mes esame užprogramuoti manyti, kad likimas rutuliojasi be mūsų pastangų. Mes esame užprogramuoti į viską žiūrėti iš šalies, objektyviai ir be lašelio žmogiškų emocijų.  Inertiškai skubame (ar esame skubinami?) ir nesustojame susimąstyti apie savo skubėjimo pasekmes. Todėl pats geriausias receptas, kurį kada esu girdėjusi kaip išgelbėti planetą nuo ekologinės krizės yra...gyventi lėčiau (Donella Meadows, „Not So Fast!”).

Yra ir konkretesnių pasiūlymų. Britų dienraštis „The Guardian“ spausdino George Monbiot straipsnį, kuriame jis pateikia 10 konkrečių žingsnių, kurių reikia imtis nelaukiant norint sumažinti itin neigiamas klimato kaitos pasekmes. Autorius remiasi mokslininkų pateiktomis išvadomis, todėl jo pasiūlymai yra griežtesni ir radikalesni nei tie, kurie buvo svarstomi britų vyriausybės po Nicholo Sterno klimato kaitos studijos pristatymo. Kaip yra teigiama pačioje studijoje, trūksta tik politinės valios imtis konkrečių veiksmų.

Tie pasiūlymai, gal ir drastiški, tačiau, kaip teigia George Monbiot, kažkas negerai su mūsų vertybėmis, jei mes pinigus iškeliame aukščiau žmonių.

Klimato kaitos neigiamų pasekmių sumažinimo priemonių planas*

1. Neužtenka sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas 60% iki 2050 – reikia daugiau;
2. Nustatyti galimą emisijų kiekį kiekvienai šaliai ir žmogui, ir sukurti tarpusavio prekybos sistemą;
3. Įdiegti naujus reikalavimus pastatams dėl energijos taupymo;
4. Uždrausti žalingas ir nereikalingas technologijas, naudojančias daug energijos;
5. Masiškai įdiegti atsinaujinančių energijos šaltinių technologijas;
6. Restruktūrizuoti viešąjį transportą ir skatinti jo naudojimą;
7. Sudaryti sąlygas elektra varomiems automobiliams, naudojant elektrą iš atsinaujinančių šaltinių;
8. Sustabdyti kelių plėtimą ir tam numatytą finansavimą panaudoti kovoti su klimato kaita;
9. Sustabdyti ir tuomet sumažinti oro uostų plėtrą; numatyti skraidymo apribojimus;
10.Parengti didelių prekybos centrų uždarymą ir pakeisti juos sandėlių ir distribucijos sistema dėl energijos naudojimo efektyvumo.  

*Šaltinis: „The Guardian“

Indrė Kleinaitė, 2006 m. Atgimimas Nr. 42