Apie ūkininkų turgus

Šeštadienio rytas. Po rytinės kavos puodelio Londone gyvenantis australas Richard išskuba į ūkininkų turgų. Besisnekučiuodamas su ūkininkais apie orą, derlių bei ekologiško ūkininkavimo ypatumus,  jis nusiperka ekologiškai išaugintų daržovių, vaisių, išsirenka vištienos sekmadienio pietums, susiranda naminio sūrio bei retesnės rūšies vyno, ką tik iškeptos duonos bei dar spėja paskanauti visokiausių skanėstų. Kiekvienas ūkininkas išdidžiai kalba apie savo rankomis užaugintą ir pagamintą produkciją bei ragina pirkėjus ragauti. Pasidėjęs pilnus krepšius, Richard išgeria arbatos bei pasišnekučiuoja apie kulinarines plonybes su taip pat į turgų atskubėjusiu kolega.

Anksčiau Richard buvo užkietėjęs supermarketų lankytojas. Kiekvieną vakarą po darbo jis prisipirkdavo pusfabrikačių bei pasišildydavo mikrobanginėje. Jis nei žavėjosi, nei bodėjosi sterilia supermarketų aplinka, nuo monotoniško darbo pavargusiomis pardavėjomis, didelėmis kainomis bei įkyria reklama. Tuomet jis tiesiog nežinojo, jog gali būti kitaip. Kol jo kolega prancūzas neįtikino vieną šeštadienį palaikyti jam draugijos apsilankyti ūkininkų turguje. Richard buvo sužavėtas ir nuo tol kiekvieną šeštadienį lankosi turguje.  Kaip jis pats sako: „mano suvokimas apie maistą labai prasiplėtė“.

Richard nėra vienintelis atradęs ūkininkų turgų. Anglijoje bei visoje vakarų Europoje atgyja ir klesti tiesioginiai ūkininkų turgūs, kurie yra puiki alternatyva supermarketams. Kate de Selincourt savo knygoje apie globalią maisto sistemą  teigia, jog prekybos tinklai turi daug užslėptų aplinkosauginių ir socialinių  sąnaudų.

Prekybos tinklai, reikalaudami iš tiekėjų vienodos išvaizdos, ilgo galiojimo laiko, pigių, patraukliai supakuotų produktų iš viso pasaulio kampelių, skatina intensyvią monokultūromis pagrįstą žemdirbystę, sintetinių konservantų naudojimą, aplinkai žalingų pakuočių gamybą bei transportavimą. Visi šie veiksniai įtakoja pačių opiausių aplinkosauginių problemų didėjimą: prastėjanti dirvožemio kokybė, nykstanti bioįvairovė, prastėjanti žmonių sveikata dėl nepilnavertės mitybos, augantis gamtoje neyrančių atliekų skaičius, užterštumas ir klimato kaita.

Socialinę žalą įvertinti yra sudėtingiau, tačiau Kate de Selincourt atkreipia dėmesį į tai, jog konsoliduodami rinką, prekybos tinklai iš verslo išstumia smulkius ūkininkus, gamintojus ir mažas parduotuvėles, kurios tenkina nišinius rinkos poreikius. Taip yra žalojamas individualus verslumas bei kūrybiškumas. Vis didėjančios prekybos tinklų galios reiškia, kad ūkininkai – žaliavos tiekėjai -  gauna vis mažesnė dalį to, ką vartotojai išleidžia apsipirkdami supermarketuose. Taip yra skatinama regioninė nelygybė.

Kaip atsvara prekyboms tinklams bei jų daromai žalai yra tiesioginiai ūkininkų turgūs. Tokių turgų sėkmingumą rodo skaičiai. Pavyzdžiui, Anglijoje 1996 metais tokių turgų išviso nebuvo. Dabar yra skaičiuojama daugiau nei 420 ir pardavimai siekia 166mln svarų sterlingų. Kasmet 15 mln žmonių apsilanko ūkininkų turguose.

Pirkėjus vilioja ne tik mažesnės kainos, bet ir vertybės, kuriomis vadovaujantis yra organizuojami šie turgūs. Tai ne tas pats mūsiškis Kalvarijų turgus, kuriame dominuoja importuotų produktų perpardavinėtojai, o pavieniai ūkininkai yra nustumti į šoną ir ignoruojami. Tiesioginių turgų esmė yra ta, jog juose prekiauti gali tik ūkininkai ar smulkūs gamintojai, pirmenybė teikiama sezoniškumą atitinkančiai vietinei produkcijai. Taip yra išvengiama ilgų ‘maisto mylių’ ir dėl to didėjančio užterštumo. Tokia sistema neskatina kuo didesnio gamtoje neyrančių pakuočių bei cheminių konservantų naudojimo. Kol supermarketai išleidžia milijonines sumas stengdamiesi privilioti pirkėjus, tiesioginiai turgūs remiasi tik siūlomų produktų kokybe, todėl kainos yra mažesnės.

Tiesioginiai turgūs yra stiprus postūmis vietinei ekonomikai stiprinti. Pirkėjas nepermoka už produktus, o ūkininkams atitenka didesnė dalis kainos. Pinigai išleisti tokiuose turguose  pasilieka toje aplinkoje, skatina vietinius verslus, ir tai yra itin svarbus faktorius gaivinant kaimo gyventojų ekonominę gerovę. Taigi, siekiant spręsti aplinkosaugines ir socialines problemas, tiesioginiai turgūs yra puiki alternatyva dabartinei sistemai, kuri yra padiktuota stambiųjų prekybos tinklų. Akivaizdi nauda ne tik aplinkai, bet ir vartotojams bei vietinei ekonomikai.

Valstybės pajėgumai, nukreipti taisyti prekybos tinklų padiktuotos sistemos padarytai aplinkosauginei ir socialinei žalai, galėtų būti nukreipti skatinant tiesioginių ūkininkų turgų mezgimąsi ir plėtrą Lietuvoje. Centralizuotą prekybos tinklų įtaką nėra neįmanoma decentralizuoti ir užtikrinti darnesnę regioninę plėtrą. Populiarėjant darnaus vystymosi koncepcijai, prekybos tinklai turės iš esmės transformuotis norėdami išlikti ilgalaikėje perspektyvoje ir bent dalinai vadovautis atsakingo verslo principais. Vargu ar vartotojai, labiau informuoti apie aplinkosauginę ir socialinę prekybos tinklų žalą, liks ištikimi, ypač kai turės realią alternatyvą prekybos tinklams – tiesioginius ūkininkų turgus.

Indrė Kleinaitė, 2005 m. Atgimimas Nr. 45