Nepirk Nieko diena
Arba kodėl lapkričio 26-ąją reikėtų nieko nepirkti?
Visur aplink gausu raginimų „pirk, pirk, pirk“. Pirk, nes pigiau. Pirk, nes geriau. Dirbk, pirk ir mirk. Visi norėtų, kad mes daugiau pirktume. Ką – nesvarbu, kad tik ekonomika augtų. Yra gerai, kai ekonomika auga. Nes taip mes einame į „pažangą™“. Šalys giriasi savo augančia ekonomika ir lenktyniauja tarpusavyje kieno metinis bendro vidaus produkto (BVP) augimas bus didesnis. Lenktyniauja ir vis skatina savo gyventojus pirkti daugiau. Visi šalies pajėgumai ir ištekliai nukreipti taip, kad tik šalies gyventojai daugiau pirktų. Daugiau. Dar daugiau. Ir dar daugiau. Iki begalybės daugiau. „Daugiau, daugiau, daugiau, oi dar daugiau“ – rypuoja šalies politikai ir verslininkai. Pramoninkai gamina, prekybininkai parduoda, vartotojai vartoja, statistikos departamentas suskaičiuoja kiek suvartota ir iškilmingai pateikia šalies Vyriausybei galutinį skaičiuką. Politikai pasveikina šalies verslininkus ir pažada kitais metais palengvinti jų sunkų, bet tokį prasmingą darbą – skatinti vartojimą. Užsienio šalims giriasi: „pernai mūsų žmonės suvartojo daugiau nei užpernai“. Ir tai jiems atrodo gerai, ir jie paploja sau per petį.
Bet štai iš kažkur atsiranda saujelė išsišokėlių, kurie pradeda skleisti kažkokius keistus, normaliems vartotojams nesuprantamus signalus. „Nepirk nieko“ – šaukia jie. „Duokite Žemei atsikvėpti!”. “Kuo daugiau vartoji, tuo mažiau gyveni“. „Ar tu kartais ne pirkoholikas?“. Tai ragina tave susimąstyti. Vieniems, itin solidiems dėdėms ir tetoms tokie šūksniai visiškai neranda atgarsio jų egzistencinių vibracijų dažnyje. Kiti, smalsesni, galbūt ir susidomi. Taigi, kodėl kartais geriau susilaikyti nepirkus?
Paprastai tariant, politikai ir verslininkai dėl kažkokių neištirtų priežasčių neatskleidžia mums pilnos tiesos. Jie mums nepasako, jog savo moderniu vartojimu mes aliname Žemę. Jie nepasako mums, kad begalinis ekonomikos augimas pagrįstas naftos ir kitų natūralių ribotų išteklių (iš)naudojimu ir išreikštas BVP yra matematiškai nelogiškas ir biologiškai neįmanomas. Jie nepasako mums, jog didelė dalis vartojimo neprisideda prie šalies gerovės. Ir nepasako, jog yra galybė teigiamų dalykų, kurie yra neįskaičiuoti į BVP. Ekonomistai tiesiog pamiršo, jog yra toks minuso ženklas. Jie pamiršo atimti užterštumą, sergamumą, nykstantį dirvožemį, klimato kaitą. Jie pamiršo pridėti moterų darbą namų virtuvėse ir savų ekologiškų daržovių auginimą. Taigi, BVP mums rodo iškreiptą vaizdą ir mes negalime pasikliauti šiuo rodikliu. Vis tik, politikai negali sau ploti per petį.
Ir štai todėl ta saujelė išsišokėlių ragina mane nepirkti. Koks įžūlumas! Bet man reikia valgyti, reikia apsirengti, norisi pakeliauti ir šiltai bei patogiai gyventi. Juk turiu kažkaip palaikyti savo egzistenciją. Nemoku aš auginti daržovių ir siūtis iš savo užaugintos ožkos kailio batų. Nebeturiu aš tokių sugebėjimų. Juk niekas manęs nemokė. Tad stengiuosi kaip išmanydama atsirinkinėti aplinkai palankesnius ir socialiai sąžiningesnius pirkinius, neskraidau bereikalo lėktuvais, kai kojinė suplyšta pabandau ją susisiūti. Kuo dažniau stengiuosi gaminti valgį namuose. Bet atsimušu į sistemos rėmus.
Ir tada supykstu. Kodėl aš turiu jaustis kalta, jog pasaulio įtakingiausieji neprisiima atsakomybės ir nenukreipia savo sukrautų turtų pakeisti produktų gamybos procesų taip, kad jie nedarytų žalos aplinkai? Kodėl nevysto atsinaujinančios energijos technologijų? Kodėl toliau remia naftos ir chemikalų pramones? Kodėl leidžia medvilnę purkšti pesticidais? Kodėl, kodėl, kodėl? Juk jei iškepsim nuo sparčiai kylančios temperatūros, tai iškepsim visi. Negaliu suprasti, kodėl taip sunku suvokti tokią paprastą tiesą.
Bet lapkričio 26 d. aš pasistengsiu nieko nepirkti. Nes bent vieną dieną reikia duoti Žemei atsikvėpti. Nesvarbu ta ekonomika nors trumpam. Ir duoti šiek tiek laiko pasaulio įtakingiausiesiems atsikvošėti. Gal vistik...?
Indrė Kleinaitė, 2005 m. Atgimimas Nr. 44