Pinigai kalba, bet ar jie klausosi?

Lietuvos ekonominis augimas yra prilyginamas šalies gerovei ir yra išreikštas pinigais. Didžiausias indėlis į „šalies gerovę“ ateina iš privataus sektoriaus. Nenuostabu, jog verslo interesams yra skiriama daug dėmesio. Kitaip tariant, pinigai kalba garsiai ir jų yra klausomasi. Įdomu, ar verslas yra pasiruošęs klausytis ir atsižvelgti į aplinkosauginius ir socialinius visuomenės interesus? Ar verslas pasiruošęs investuoti į savo sėkmės pamatų stiprinimą? Ir vis tik kas sudaro šalies gerovę?

Pastaruosius metus Lietuva giriasi augančia ekonomika ir labai tuo didžiuojasi. Vis tik, atidžiau pažvelgus į Lietuvos pagrindines privataus sektoriaus dalis remiantis darnaus vystymosi principais, neįmanoma nepastebėti, kad pačios  taip vadinamos patraukliausios industrijos ir yra labiausiai nedarnios, nepatvarios bei rizikingiausios aplinkosauginiu ir socialiniu atžvilgiais. Maisto, tekstilės ir naftos industrijos yra pačios reikšmingiausios ekonomikos atžvilgiu, nes įneša didžiausius indėlius į Bendrą Vidaus Produktą (BVP), tačiau būtent maisto, tekstilės ir naftos gamybiniuose procesuose slypi didžiausia žala dirvožemiui, klimatui, žmogaus sveikatai ir socialiniui stabilumui. Atsiedami aplinkosauginę ir socialinę informaciją nuo ekonominio vystymosi modelio, mes kertame šaką ant kurios sėdime. Kažkas yra pasakęs: „kai pasaulyje neliks nė vieno medžio, kai paskutinė upė bus užteršta, ir joje neliks nė vienos žuvies, tada žmogus supras, kad pinigai yra nevalgomi“.

Taigi, istoriškai nekreipęs dėmesio į natūralių išteklių tausojimą, aplinkos kokybę bei socialinę darną, šiuolaikinis verslas susirūpino šiomis problemos ir pradėjo klausytis signalų ateinančių iš nevyriausybinio sektoriaus. Šiame amžiuje, kai verslas įgavo tiek galios ir sutelkė didžiausius finansinius išteklius ir pajėgumus, niekam kitam neliko raitotis rankovių ir ieškoti sprendimo būdų iš susidariusios kritinės situacijos. Galiausiai, vyrauja nuomonė, jog atsakomybė dėl aplinkosauginės ir socialinės žalos tenka verslui, nes ekonominis augimas vyko natūralios aplinkos ir plačiosios visuomenės sąskaita. Istoriškai rinkos teorijoje aplinkosaugai vietos nėra, o į socialiniams netolygumams rinka yra nejautri.  Tad šios problemos būdavo priskiriamos valstybės aparatui. Politikai pamiršo, kad turėtų atstovauti visuomeniniams interesams bei koreguoti rinkos trūkumus. Galima stebėtis, kodėl gi valstybė silpnai vykdo savo istorinį vaidmenį, tačiau nuostaba išgaruoja, suvokus, kad politikai buvo užliūliuoti gražiai kalbančių pinigų.  Nenuostabu, kad valstybės politikai lengvai ignoruoja visuomeninius poreikius, nes aklai remiasi tokiu indikatoriumi kaip BVP, pagal kurį yra svarbu tik tai, kas greitai suka pinigus. Idealistiškai nusiteikęs šviežias politikas yra priverstas arba atsisakyti politiko karjeros, arba susidvejinti ir kalbėti viena, o daryti kitą, galbūt ištikro galvojant trečiaip.

Vis tik, nelaukiant kol politikai atsitokės, pažangesnis verslas verčia naują puslapį ir mokosi klausytis. Vakaruose nevyriausybinių organizacijų atstovai jau dalyvauja įmonių pasitarimuose ir į jų nuomonę yra atsižvelgiama. Verslas, nevyriausybinio sektoriaus pagalba, įvertinęs besikeičiantį globalizacijos kontekstą, naujai formuoja santykius su aplinka ir visuomene. Akivaizdu, jog aplinka ir verslas yra tampriai susiję, o verslo ilgalaikė sėkmė priklauso nuo to, kaip įmonės sugeba darniai integruotis į aplinką ir jausti visuomenės socialines nuotaikas. Istoriškai kreipęs dėmesį į pelno generavimą, šiuolaikinis verslas savanoriškai gręžiasi į aplinkos tausojimą bei atsižvelgia į platesnius visuomeninius interesus, nes suvokė, jog tai verslo sėkmės pamatai. Be darnios natūralios aplinkos ir gyvybingos visuomenės verslas tiesiog neturi ateities. Tai šakos, išlaikančios verslą.

Lietuvoje nevyriausybinio sektoriaus pasirengimas užmegzti lygiaverčius dialogus su verslo sektoriumi yra menkas lyginant su Vakarų Europos nevyriausybiniu sektoriumi. Tai sąlygoja finansų, informacijos ir pajėgumų stoka. Nevyriausybiniame sektoriuje trūksta kooperavimosi, informacijos ir žinių dalinimosi tarpusavyje ir efektyvaus koordinavimo. Nevyriausybinės organizacijas tarpusavyje skaldo dabartinė finansavimo sistema, kuri sukelia nemažai beprasmės  konkurencijos. Pastovių finansinių lėšų trūkumas užkerta kelius ugdyti profesionalumą, kuris yra būtinas norint užmegzti lygiaverčius dialogus su privačiu sektoriumi. Lietuvoje yra nemažai nevyriausybinių organizacijų, kurios veikia socialinėse arba aplinkosauginėse sferose, tačiau jų santykiai su privačiu sektoriumi geriausiu atveju yra grindžiami labdara ir filantropija. Europos Komisijos užsakymu Pasaulio Banko atlikta atsakingo verslo studija atskleidė, jog nė viena Lietuvos įmonė respondentė neįvardino pilietinės visuomenės organizacijų arba nevyriausybinio sektoriaus tarp pagrindinių savo interesų grupių su kuriomis vertėtų užmegzti dialogus diegiant atsakingo verslo principus įmonės strategijoje ir praktikoje. Toks faktas kelia gilų susirūpinimą.

Robertas Kenedis yra taikliai susumavęs Bendrą Vidaus Produkto (BVP) rodiklio esmę: „BVP apskaičiuoja viską, išskyrus tai, dėl ko verta gyventi. Iš BVP mes galime sužinoti viską apie šalį, išskyrus apie tai, dėl ko mes didžiuojamės“. Akivaizdu, jog kurti šalies gerovę nėra tas pats kas skatinti  popierinį ekonominį augimą. Šalies strategija, pagrįsta BVP augimu, yra strategija be vertybių. O strategija be vertybių yra strategija be ateities.

Gal todėl viešošios erdvės yra uzurpuojamos ir verčiamos komerciniais objektais visiškai ignoruojant visuomenės balsą? Gal todėl yra toleruojamas beatodairiškas miškų kirtimas? Gal todėl sveikatos apsauga, švietimas ir kultūra nėra prioritetinės šalies sritys? Gal todėl iškilus dilemoms pirmenybė yra skiriama investuotojų interesams, o ne šalies gyventojų poreikiams? Gal todėl šalį palieka vis daugiau jaunų žmonių? Juk pagal dabartinę logiką tik pinigai gali kalbėti ir tik jų interesų reikia klausytis. Prabilusi visuomenė yra nesuprantamas reiškinys. Lietuvoje garsiai bekalbantys pinigai dar nesimoko klausytis. O jau būtų pats laikas. Kitaip Lietuvos verslo horizonte – aklikelis.

Sutrikusiai politikai nesunku būtų skirti efektyvią terapiją. Jei politikams atlikti savo prasmingą pareigą trukdo BVP indikatorius, pagal kurį jų dėmesį nukonkuruoja „pinigų kalyklos“, peršasi mintis, kad protinga būtų atsisakyti BVP indikatoriaus ir pasirinkti alternatyvų indikatorių, kuriame atsirastų vietos ekologinei ir socialinei tikrovei.  Tai atspindėtų išsamesnį realybės vaizdą. Jei jau pažangus verslas pradėjo įtraukti aplinkosauginius ir socialinius aspektus į savo verslo formulę, tai protinga tą patį būtų padaryti ir makrolygyje. Lietuva turėtų įvertinti savo ekologinį pėdsaką ir/arba tvarios ekonominės plėtros indikatorių ir pagal tai formuoti šalies vystymosi politiką.

Tada bent turėtume kompasą, rodantį išeitį iš neišvengiamai artėjančio aklikelio.

Indrė Kleinaitė, 2005 m. Atgimimas Nr. 47