Laikas kurti naują ekonomiką

Kilusi finansų krizė teikė vilties, kad pagaliau atėjo laikas įgyvendinti esmines permainas, kurios užtikrintų darnų pasaulio vystymąsi. Atrodė, jog pagaliau pasaulio lyderiai suprato, jog būtina iš esmės keisti ekonomikos modelį, kuriame recesija buvo užprogramuota. Tačiau užuot pasirinkę esminių permainų kelią, pasaulio lyderiai iš naujo pučia susprogusį burbulą, kuriame vėl yra programuojamas sprogimas.

Pastangos palaikyti destruktyvius procesus – pasmerktos iš anksto. Nuo ankstesnių ekonomikos nuosmukių šis skiriasi tuo, kad yra paskutinis – nuolatinio ekonomikos augimo, kurio tikimasi remiantis pasenusiu modeliu, daugiau nebebus. Taip yra todėl, kad šiandieninė ekonomikos sistema neatsižvelgia į gamtos dėsnius, ir natūralius išteklius naudoja greičiau nei jie spėja atsinaujinti. Vis didėjančiai socialinei atskirčiai ir gilėjančiam skurdui mažinti daugiausia ką šiandieninis kapitalizmas gali pasiūlyti  - labdara ir parama. Tai ne išeitis. Jerry Silberman, straipsnyje „Paskutinė recesija? Ar geriausia vilties teikianti galimybė?“ (ang. The Last Recession? Or Our Best Opportunity for Hope?) pataria gelbėti ne šią sistemą, o patiems gelbėtis nuo jos. Pastangos atgaivinti, tai kas sena, ir tai kas sukėlė krizę, turėtų būti nukreiptos kita linkme - kurti tai, kas nauja, ir tai, kas užtikrintų darnią pasaulio ateitį.

Kas yra „sena“? Tai tokios industrijos, kurios žaloja planetą, todėl neturi ateities. Tai iškastinio kuro, naftos, chemikalų pramonės. Tai intensyvi monokultūromis paremta žemdirbystė, kuri alina dirvožemį, teršia aplinką ir neatsakingai sunaudoja per daug vandens iš giluminių vandens telkinių, kurie nėra atsinaujinantys. Tai mokesčių sistema, kuri apmokestina gerus dalykus (t.y.darbą) ir mažai apmokesdina ar neapmokesdina blogus  - aplinkos teršimą, ribotų išteklių naudojimą. Tai nesąžininga pasaulio prekybos sistema, kuri skatina socialinę atskirtį, skurdą, aplinkos niokojimą ir neatsakingą vartojimą. Tai ir senas požiūris, kad ekonomikos augimas išreikštas BVP yra tolygus gyvenimo kokybės gerėjimui.

Kas yra „nauja“? Tai tokios industrijos, kurios padėtų atstatyti padarytą žalą aplinkai, neniokotų ir neterštų gamtos ir leistų užtikrinti stabilią ekonomikos sistemą. Tai atsinaujinančių energijos šaltinių pramonė, ekologinė žemdirbystė, atliekų mažinimas ir jų perdirbimas, švari gamyba.  Tai ir naujas požiūris į vystymąsi, įvertinant, kad iš tikro nėra gerai išsivysčiusių šalių, besivystančių šalių ir atsilikusių šalių – yra tik vienas blogai išvystytas pasaulis. Pažangą turėtume matuoti integraliais darnios gerovės rodikliais, kurie įvertina ne tik ekonomikos, bet ir natūralios aplinkos ir visuomenės būklę. Turėtume keisti požiūrį į vartojimą ir ieškoti naujų gyvenimo kokybės ir gerovės užtikrinimo būdų, nebūtinai komercinių.

Kodėl ši recesija paskutinė, ir tolimesnis atsigavimas ir nuolatinis augimas, remiantis „senojo“ kapitalizmo principais – rožinė iliuzija, kuria dar norime patikėti? Jerry Silberman jau minėtame straipsnyje aiškina, kad dabartinė kapitalistinė sistema remiasi prielaida, kad ekonomika auga ir ateityje bus didesnė ir produktyvesnė nei šiandien. Investuojama remiantis ateities lūkesčiais dėl tikėtinos grąžos. Mūsų ekonomika maitinama ribotais ištekliais.  Ligšiolinis augimas jau pasiekė piką. Neužauginsime daugiau javų iš vieno aro, nebeišgausime daugiau naftos, dujos senka,  nebegalime nuolat kirsti daugiau medžių nei jie spėja ataugti, žuvų populiacija yra kritiškai sumažėjusi. Mūsų dirvožemis jau nualintas intensyvios žemdirbystės metodų, vandens atsargos mažėja ir jų rezervai neatsinaujina. Tolimesnė naftos gavyba tiesiog nusikaltimas žmonijai, nekalbant, kad tai tik per milijonus metų atsinaujinantis išteklius, kurio naudojimas yra žalingas aplinkai ir sujaukia gyvybei palankias sąlygas žemėje.  Jei realus ekonomikos augimas nėra didesnis nei infliacija, nėra jokios motyvacijos investuoti. Jeigu ekonomika neauga, protingas kapitalistas nei skolina, nei investuoja, nei gamina, nes šių veiklų tikslas – didinti pinigų kiekį. Prekių ir paslaugų kūrimas yra priemonės, o ne tikslas. Jei mes norime pereiti į naują darnios ekonomikos etapą, prekių ir paslaugų kūrimas turėtų būti nukreiptas visuomenės gerovei užtikrinti, o ne nuolat didinti pinigų kiekį. Iš ekologiškai prižiūrimo aro mes galime gauti tik tam tikrą stabilų kiekį javų, kartais mažiau, kartais daugiau, tačiau neribotas augimas  - iliuzija. Naujoji ekonomika turi būti pagrįsta stabilumu, o ne nuolatiniu augimu. Tačiau stabili ekonomika nedomina kapitalistų  - jie negali investuoti ir tikėtis nuolat besikaupiančių palūkanų. Nenuostabu, kad ateis diena, kada mes atsisakysime palūkanų, kas kai kurių ekonomistų ir darnaus vystymosi specialistų yra vertinama esmine nedarnumo priežastimi. Jau yra pavyzdžių, kuomet finansų institucijos dirba be palūkanų, o tik iš administracinių mokesčių. Tokiu principu yra paremta JAK bankų Skandinavijoje veikla.

Kai ekonomikos sistema atsimuša į gamtos limitus, nebelieka jokios motyvacijos investuoti. Sistema „užlūžta“. Jau ne vieną dešimtmetį daugybė mokslininkų ir įvairių sričių specialistų bandė atkreipti pasaulio lyderių dėmesį į industrinės ekonomikos trūkumus ir siūlė imtis prevencinių priemonių ir pereiti į naują - stabilios ekonomikos - etapą. Sistemą apėmusios krizės laikotarpiu jų pasiūlymai yra kaip niekad aktualūs.

1972 metais Romos klubas pristatė knygą „Augimo ribos“ (ang. Limits to Growth), kurioje, remiantis atlikta populiacijos, užterštumo, industrinės gamybos, išteklių naudojimo ir maisto gamybos analize, prognozavo, jog eksponentinis ekonomikos augimas galiausiai prives prie ekonominio ir ekologinio žlugimo.  Tuo metu dauguma ekonomistų paniekino tokias prognozes, o politikai neatsižvelgė į pateiktas rekomendacijas. Graham Turner Australijos CRISO tyrimų centre atliko palyginamąja studiją:  knygos „Augimo ribos“prognozes palygino su realiais duomenimi ir patvirtino pradines išvadas. Ekonomistas Herman Daly, ekologinės ekonomikos pradininkas, jau prieš dešimtmečius pristatė stabilios ekonomikos sistemos (ang. The Steady-State Economy) koncepciją. 1999 metais Hawken et al pristatė knygą „Natūralus kapitalizmas“ (ang. Natural Capitalism), kurioje iškėlė būtinybę praplėsti kapitalo sąvoką įtraukiant gamtos išteklius ir žmones. Jonathon Porritt savo knygoje „Kapitalizmas, kuriam rūpi pasaulis“ (ang. Capitalism as if the world matters) dar pasiūlė įtraukti ir socialinį bei dvasinį elementą į kapitalizmo sąvoką. Jeremy Rifkins, ekonomistas, filosofas, profesorius ir 17 knygų autorius, savo knygoje „Darbo pabaiga“ (ang. End of Work) pasaulio lyderiams pataria kaip spręsti artėjančią masinę nedarbo krizę. Dėl technologinių inovacijų sparčiai mažėja darbo vietos ne tik gamybos, bet ir paslaugų sektoriuose. Išeitis – skatinti darbo jėgos persikvalifikavimą dirbti nevyriausybiniame sektoriuje, kuris kurtų nematerialų turtą vystant visuomenę. Naujos ekonomikos fondas Didžiojoje Britanijoje pristatė antikrizinę programą pavadinimu „Naujas žalias kursas“ (ang. New Green Deal).

Išvardinti autoriai – tik maža dalis vis didėjančios grupės permainų iniciatorių. Įdomu, ar mūsų politikai, kuriantys antikrizinę programą, atsižvelgia į šių ir kitų autorių pasiūlymus? Investuojama daug mokesčių mokėtojų pinigų į Lietuvos kaip šalies įvaizdžio kūrimą, tačiau jei nebus turinio, geras įvaizdis bus kaip tuščias muilo burbulas, kuriam lemta sprogti. Lietuvos Vyriausybė imasi tik paviršutiniškų priemonių. Taupymas ir lėšų optimizavimas nėra blogai, tačiau pastangos turėtų būti nukreiptos naujos „žalios“ ir darnios ekonomikos pamatų klojimui. Tai yra kompleksinis darbas, kuriame turėtų dalyvauti ir įmonės, ir vyriausybės ir visuomenės interesus atstovaujančios organizacijos. Nauji verslai ir naujos veiklos formos – kaip kūdikiai, kol jie sustiprėja ir atsistoja ant kojų, reikia tėvų palaikymo. Kaip pastebi Joseph E. Stiglitz, ekonomikos profesorius, buvęs Pasaulio Banko vyriausiasis ekonomistas, laisvos rinkos fundamentalizmo kritikas ir „trečio kelio“  ekonomikos filosofijos šalininkas, 2001 metais įvertintas Nobelio apdovanojimu  ekonomikos srityje, savo knygoje apie globalizaciją (ang. Making Globalization Work) praeito amžiaus devintąjame dešimtmetyje Pietų Azijos valstybių vyriausybės sumaniai valdė globalizacijos procesus savo šalyse ir investavo į strategiškai svarbius sektorius. Tai leido Pietų Azijos šalims atsistoti ant kojų ir išbristi iš skurdo. Priešingai Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) rekomendacijoms, Pietų Azijos šalių vyriausybės skatino taupymą, investavo į švietimą ir mokslą, saugojo vietinę gamybą ir žemdirbystę ir teikė visuomenei reikalingas paslaugas, kurių neteikė privačios firmos. Šį regioną krizė ištiko, kai buvo pasiduota TVF spaudimui atverti rinką spekuliaciniam kapitalui. Pradžioje pinigai įplaukdavo, tačiau pasikeitus nuotaikoms investuotojai paliko rinką – tai sukėlė krizę. Šis pavyzdys parodo koks svarbus yra vyriausybių vaidmuo kuriant ir palaikant palankias makroekonomines sąlygas. Priešingai nei teigia laisvos rinkos „advokatai“, vyriausybių vaidmuo yra svarbus, ir jei kritikuojame vyriausybes, tai prasmingiausia yra siekti ne mažesnės jų įtakos, o stengiantis pakreipti jų daromą įtaką teisingesne linkme.

„Naujo žalio kurso“ rekomendacijos D. Britanijos vyriausybei:

• Masinės investcijos į atsinaujinančių energijos šaltinių technologijas ir platesnė aplinkosauginė politika, kuri sukurtų tūkstančius naujų darbo vietų „žaliojoje“ ekonomikoje.
• Griežčiau kontroliuoti finansų sistemą, tačiau užtikrinti nebrangų kapitalą, finansuojant perėjimą į „žalią“ ekonomiką.
• Burti įvairių sričių   - aplinkosaugos, pramonės, žemės ūkio, profsąjungų   - specialistus, kad jie atstovautų realios ir stabilios ekonomikos sistemos, o ne nevaržomo ir neįsipareigojančio kapitalo interesams.

Indrė Kleinaitė, 2008 m. Atgimimas Nr. 43