Ekožingsniu
Interviu su Indre Kleinaite žurnale "Moteris"
Nepriklausoma atsakingo verslo ekspertė, Tarptautinės darnaus vystymosi specialistų asociacijos (Didžioji Britanija) narė Indrė Kleinaitė pavasarines gėles pamerkia į stiklainį. Jos namuose neaptiksi nereikalingo daikto, ji išsiverčia be automobilio, televizoriaus, mikrobangų krosnelės. Maisto produktai, asmens higienos priemonės ir buitinė chemija – ekologiški, dauguma atliekų – rūšiuojamos. Aktyvi ekologiškesnio gyvenimo būdo propaguotoja, kiekvienu savo kasdienybės žingsniu stengiasi įkūnyti skleidžiamas idėjas.
Prie Jūsų buto durų stovi dviratis. Ar šia transporto priemone važinėjate į darbą? Ar mindama Vilniaus gatvėmis jaučiatės saugi?
Į darbą važinėju troleibusu arba einu pėsčiomis, o dviračiu kartais minu apsipirkti. Vilniuje tikrai nesijaučiu saugi – jis nėra labai patogus dviratininkams, per mažai ir pėsčiųjų zonų. Centre, senamiestyje ir parkuose vaikščioti malonu, tačiau labai norėtųsi, kad miesto savivaldybė pagalvotų ir apie kitų zonų estetiškumą. Kai aplinka nekokia, natūralu, kad žmonės nori lįsti į savo mašinas ir lėkti nepastebėdami nepatrauklaus vaizdo už lango. Beje, šis dviratis – simboliškas Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje prizas už mano rašinį „Gyva Lietuva“, pateiktą laikraščio „Atgimimas“ konkursui „Padovanok Lietuvai viziją“, kaip ekologiškiausią Lietuvos viziją.
Kodėl reikia ekologinių permainų?
Klimato kaita, mažėjantys ariamų dirvų plotai, senkantys natūralūs ištekliai, užterštumas, įvairios socialinės problemos – viskas yra susiję ir tai liudija, kad dabartinė ekonominė sistema ydinga. Pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) ekonomika auga, o mūsų gyvenimo kokybė prastėja. Nežinomas Amerikos indėnas yra sakęs: „Kai pasaulyje neliks nė vieno medžio, kai paskutinė upė bus užteršta ir joje neliks nė vienos žuvies, tada žmogus supras, kad pinigai nevalgomi“. Savo elgesiu kertame šaką ant kurios sėdime. Dabartinio ekonomikos modelio kūrėjai neturi žalio supratimo apie gyvąją gamtą, o jų sprendimai veikia aplinką ir plačiąją visuomenę, todėl verslo atsakomybė didėja.
Ar Jūsų aprašytas ekologiškos ateities scenarijus bent kiek realus?
Pažodžiui – ne. Patinka frazė: „Ateitis nėra prognozuojama, ji yra kuriama“. Tikiu, kad esame pajėgūs sukurti ekologiškesnę ateitį. Logiškai pagalvojus, kitokia tiesiog neįmanoma - dabartinė civilizacija ateities neturi. Vizija reali ir dėl to, kad teigiamos permainos jau mezgasi. Sąmoninga visuomenės dalis (ją sudaro gal 10 proc. žmonių) aktyviai ieško sprendimų. Itin svarbiu laikau ekologinės žemdirbystės judėjimą. Ant šaldytuvo esu pasikabinus tokius žodžius: „Jei šioje žemėje kažkas pasikeis, tai permainos prasidės nuo to, kaip mes auginame, gaminame ir vartojame maistą, permainos prasidės nuo to, kaip mes mąstome ir ką mes valgome“. Jie – iš žurnalo „Adbusters“.
Kodėl maistas toks svarbus?
Maistas - daugiau nei kalorijų šaltinis, tai mūsų kultūros pagrindas. Esame gyvi, nes valgome. Valgyti yra malonu, valgymo ritualais palaikome socialinius ryšius. Tai, kaip auginame ir gaminame, veikia mūsų aplinką, formuoja kultūrą ir visuomenę. Gurmanams kulinarija - aukščiausios rūšies menas.
Kuo skiriasi natūralus ir ekologiškas maistas?
Ekologiški produktai yra sertifikuoti, trečių nepriklausomų tarnybų griežtai patikrinti, o dėl natūralių būčiau atsargi. Pavyzdžiui, jei kosmetikos gaminyje yra bent vienas procentas natūralių sudedamųjų dalių, įstatymai leidžia ant etiketės rašyti „natūralus“, nors visos kitos dalys - sintetinės. Vartotojus tai klaidina. Geriau, kad produktas būtų iš vietos regiono, nes jį gabenant neigiamai veikiama aplinka. Bet yra atlikti įdomūs tyrimai: pavyzdžiui, nustatyta, kad, Naujojoje Zelandijoje išaugintus ekologiškus produktus gabenant į Angliją lėktuvu, neigiamas poveikis aplinkai padaromas mažesnis, nei jie būtų intensyviai auginami Anglijoje ir čia parduodami. Šiuo metu gyventi visiškai ekologiškai neįmanoma - tam reikia rimtų sisteminių permainų, tačiau galima pradėti nuo mažų dalykų ar bent jau būti sąmoningu vartotoju: žinoti ką valgai, kaip vieni ar kiti produktai veikia sveikatą ir aplinką. Pagal ekopsichologiją mes ir esame toji aplinka. Rūpintis aplinka yra tas pats, kas rūpintis savimi.
Į ką turėtume atkreipti dėmesį pirkdami maisto produktus? Kas pavojingiausia?
Jei nėra galimybės vartoti ekologišus, vietinius produktus, reikėtų rinktis kuo mažiau apdorotus ir tokius, kuriuose yra kuo mažiau cheminių priedų. Vengiu produktų, kuriuose yra sintetinių konservantų, dažiklių, stabilizatorių, kvapo ir skonio stipriklių ir t.t. Ypač reikia atkreipti dėmesį į maisto priedus, žymimus raide E, nemažai jų - žalingi. Itin svarbu nemaitinti nemaitinti kūdikių ir mažų vaikų sintetinėmis medžiagomis užterštu maistu. Beje, vaikai prie skonio ir kvapo stipriklių pripranta tarsi prie narkotikų. Šie priedai skatina apetitą, žmogus tampa priklausomas nuo tam tikrų produktų. Pavalgęs paprasto maisto, greitai pajunti, kad pasisotinai, o paragavęs tokio, kuriame yra cheminių priedų, nebejauti saiko. Tai pasakytina ir apie troškulį keliančius keliančius vaisvandenius: geri ir neatsigeri. Cheminiai maisto priedai bei oro užterštumas gali sutrikdyti hormonų pusiausvyrą. Žmonėms peršamos dietos, skatinama sportuoti, bet tai nevisada padeda. Anglijoje atliktas tyrimas rodo, kad pramonės zonose, kur oras ir maistas užteršti, gyvena daugiau nutukusių žmonių. Gali prakaituoti kiek nori, nevalgyti, vis tiek svoris nekrenta. Diskusijos, kokie maisto produktai yra sveikiausi ir kokia dieta yra geriausia, netenka prasmės dėl suprastėjusios visų maisto produktų kokybės.
Kuo pavojingi genetiškai modifikuoti maisto produktai?
Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) pirmiausia kelia grėsmę ekologinei žemdirbystei, trukdo vystytis ekologiškų ir natūralių produktų rinkai. Taip auginamų rugių lauką lengva užteršti GMO, tačiau atvirkštinis procesas nėra įmanomas. GMO plūsta į Lietuvą įvairiai: importuojami maisto produktus, kurių genetiškai modifikuotos sudedamosios dalys, tokiais pašarais šeriami gyvuliai, tačiau and produktų pakuočių tai nenurodoma, todėl niekas nežino, kokia mėsa parduodama prekybos tinkluose, turgavietėse, siūloma viešojo maitinimo įstaigose. Padėtis idiotiškai absurdiška: dauguma Lietuvos gyventojų nepritaria GM maistui, tačiau patys to nežinodami vartoja, nes žymėti privaloma tik tokiu atveju, jei modifikuotų sudedamųjų dalių yra daugiau nei 0,9 proc. Manau, didieji prekybos tinklai turėtų laikytis anti-GMO politikos – tai jų socialinė atsakomybė. Tie, kurie padarys tai pirmieji, pelnys didžiulį vartotojų pasitikėjimą.
Ar galima apsieiti be mėsos?
Yra tokia teorija. Tikiu, kad galima, bet... Buvau vegetarė, tačiau dabar retkarčiais mėsos suvalgau, kartais - ir hormonais bei antibiotikais užterštos vištienos, spalvotų žuvų, nes Lietuvoje nėra pasirinkimo. Baltymų reikia, nuolat pupelėmis nepasisotinsi. Bet valstybė turėtų reikalauti, kad gamintojai tiksliai nurodytų gamybos metodus, iš kokio ūkio mėsa atkeliavo, kad žmonės galėtų atsirinkti. Ypač daug problemos dėl jautienos. Raguočių fermose prisikaupia daug mėšlo, srutų, jos išskiria metaną ir labiau nei anglies dvideginis skatina klimato kaitą. Masinis karvių auginimas yra daug žalingesnis aplinkai nei automobilių sukeliama tarša. Neskatinu žmonių tapti vegetarais ir atsisakyti mėsos, bet jos vartoti būtina radikaliai mažiau.
Gal mėsą atstotų sojos?
Skeptiškai vertinu sojas. Senovėje jos augintos siekiant atkurti dirvožemyje azotą. Azijoje pradėtos naudoti tik atradus fermentacijos procesą, mat tik fermentuotos yra tinkamos vartoti. Taip atsidaro vertingi produktai: miso, sojos padažas, natto ir tempeh. O sojos pienas ir mėsa gaminami iš nefermentuotų sojų, jose yra baltymų ir mineralus pasisavinti trukdančios bei hormonų pusiausvyrą sujaukti galinčios fitino rūgšties. Nuo kelių puodelių sojos pieno man sutrikdavo virškinimas.
O kaip dėl uogų, vaisių?
Kiekvieną vasarą prisiperku mėlynių ir užsišaldau. Žiemą lieka atšildyti ir pasigaminti mėlynių kokteilio. Anot amerikiečių mitybos specialisto dr. Josepho Mercolos, laukinės uogos itin vertingos, jose ypač gausu antioksidantų; apskritai vertinga visa, kas išauginta kuo laukiniškiau: žvėriena, žuvys, jūrų žolės, vietinės šakninės daržovės, žalumynai ir miško uogos. Uogų galima prisirinkti per atostogas, užšaldyti ir žiemą nebūti priklausomam nuo tropinių vaisių. Jų kartais nusiperku, tačiau dažniausiai nusiviliu sintetiniu skoniu.
Masiškai brukamas į plastikinius butelius supilstytas vanduo. Juk galėtume atsigerti ir iš čiaupo...
Anksčiau bijodavau gerti iš čiaupo, maniau, kad labai negerai. Įsistačiau filtrą. Ne tyras kalnų vanduo, bet parduotuvėse vandens nebeperku. Dabar nebijočiau gerti vandens iš čiaupo, nes sužinojau, kad Vilniuje jis gan švarus: vandens įrenginiai modernizuoti, atsisakyta agresyvių cheminių dezinfekavimo priemonių. Girdėjau, kad tik senamiestyje dar likę seni vamzdžiai.
Esate pirmoji šalyje socialiai atsakingo verslo ir ekologinės ekonomikos magistrė. Kaip užtikote šią Lietuvoje mažai žinomą naują mokslo sritį?
Nuvedė intuicija ir sapnas. O jei rimtai, esu baigus ekonomikos ir verslo administravimo bakalauro studijas Rygos aukštojoje ekonomikos mokykloje. Sveikas gyvenimo būdas tapo mano hobiu 1995-96 metais, kai pagal Rotary jaunimo mainų programą studijavau JAV. Nors sportavau, priaugau 10 kg. Teko pasidomėti sveika mityba. Gal po studijų būčiau plaukusi pasroviui ir dirbus vadybininke, vykdžiusi nurodymus vien dėl to, kad man gerai moka, jei ne viena knyga apie intuiciją. Supratau, kad nenoriu būti profesinė prostitutė, man įdomi sveika gyvensena, noriu dirbti širdžiai mielą ir prasmingą darbą. Taip atsidūriau Braitone, Anglijoje. Padėjau organizuoti holistinės sveikatos festivalį, o ši veikla atvėrė man duris į ekologiją ir pamažu atvedė mane iki magistro studijų „Atsakomybė ir verslo praktika“ Bath universitete. Apie jas sužinojau skaitydama Anitos Roddick, kompanijos „The Body Shop International“ įkūrėjos, knygą „Kitoks verslas“. Tiesa, prieš tai tėvai spaudė mane ieškotis verslo magistro studijų. Labai spardžiausi, bet į vieną universitetų buvau įstojusi. Kartą naktį susapnavau, kad persikraustau į Avon. Pabudusi paklausiau draugus australus, ar jie žino tokį miestą. Niekas nieko negalėjo atsakyti. Tą patį rytą atsisėdau prie kompiuterio internete paieškoti informacijos apie tas studijas. Radau anketą, žiūriu į adresą ir matau ten žodelį „Avon“. Nustėrau. Paskambinau studijų vadovei, pasakiau, kad esu priimta į kitą universitetą, bet norėčiau patekti pas juos. Profesorė tarė: „Žinių įgysi ir mokydamasi pagal kitas verslo magistro programas, ir jei turi savo vertybių, žinias panaudosi gerais tikslais, tačiau įprastos verslo studijos ir toliau moko studentus prievartauti šią planetą.“ Studijos pranoko bet kokius mano lūkesčius - naujas buvo ne tik turinys, bet ir pats mokymosi procesas. Tikrių tikriausia išminties šventykla.
Išstudijavusi atsakingo verslo principus, įgijote tada neįprastą profesiją. Kaip įsivaizdavote, ką veiksite grįžusi į Lietuvą?
Supratau, kad darbų man ant lėkštutės niekas neatneš. Pradėjau bendradarbiauti su Velso princo įsteigtu Tarptautiniu Verslo Lyderių Forumu. Kadangi studijos pritaikytos dirbantiems (į universitetą reikėjo atvykti kas tris mėnesius), galėjau gyventi ir dirbti Lietuvoje. Labai svarbūs buvo praktiniai eksperimentai. Jie padėjo pasikloti profesinius pamatus. Megziau ryšius. Iš pradžių, kad pragyvenčiau dirbau britų ekologiškų produktų įmonėje, vėliau - norvegų biofarmacinėje bendrovėje. Darbas nesikirto su mano vertybėmis, bet ateity ne tai norėjau veikti. Pradėjau bendradarbiauti su Jungtinių Tautų vystymo programa Lietuvoje, 2007-aisiais buvau pakviesta įgyvendinti Europos Komisijos finansuojamą regioninį įmonių socialinės atsakomybės projektą, čia dirbu iki šiol.
Gležna mergaičiukė, stipriai besiirianti prieš srovę... Ar iš pradžių nesijautėte kam nors nepatogi dėl savo idėjų?
Gal pažiūrėti ir gležna, bet su ekologija susijusios idėjos iš esmės stiprios. Be to, šiame darbe fizinės jėgos nereikia – reikia žinių ir sugebėjimo veikti netradiciškai. Svarbus ir entuaziasmas, nuolatinis kryptingas darbas. Pagyvenus Braitone ir Londone, suvokiau, kad suderinti hobį su savo išsilavinimu įmanoma. Žinoma, grįžusi iš Anglijos buvau nusiteikus itin optimistiškai, visiems neužsičiaupdama pasakojau, kaip ten yra. Mačiau skeptiškus žvilgsnius. Dabar suprantu: nėra ko strakalioti, reikia dirbti darbus. Apatiškumą skatino nežinojimas, kad galima norėti ko nors geresnio. Neliūdėdavau, jei ne visos mano idėjos būdavo palaikomos. Netrukus padėtis pradėjo sparčiai keistis. Dabar ekologija yra itin aktuali tema, apie tai daug rašoma, diskutuojama, nuveikta ir konkrečių darbų.
Pastebėjau, kad domitės senąja pasaulėžiūra. Kodėl?
Archajiška pasaulėžiūra - stiprus dvasinis moderniosios ekologijos pamatas, nes ji visuminė, padeda atkurti vidinę vienovę, o C.G. Jungas yra pasakęs: „Kaip viduje, taip ir išorėje“. Žemė pagal moderniąją Gajos teoriją - gyvas organizmas. Viskas yra gyva, net - stalas. Tokia neįtikėtiną mintį mums piršo Stephanas Hardingas Schumacher koledže Anglijoje. Todėl manau, senąją baltų pasaulėžiūrą propaguojančius Joną ir Iniją Trinkūnus reiktų įtraukti į nacionalinių vertybių sąrašą. Archajiška pasaulėžiūra reiškiasi itin moderniomis formomis, viena iš jų - biomimikrijos mokslas, kuris remiasi gamtoje esamų procesų stebėjimu ir pritaikymu kuriant darnius procesus ir produktus. Iki šiol prievartavome žemę, manydami, kad Dievas sukūrė ją žmogui, ir kad žmogus yra labiausiai išsivysčiusi ir protingiausia būtybė. Tačiau progresyvi biologė Elisabet Sahtouris teigia, kad žmogus negali būti protingiausia būtybė, nes yra jauniausia ir labiausiai neprisitaikiusi gyventi Žemėje.
Aktyviai dalyvavote kalėdinėje akcijoje, kurios metu raginta nepirkti. Esate sakiusi, kad geriausia dovana – nedovanoti nieko. Ar tikrai dovanas vyniojate į laikraštį?
Jau kelerius metus taip darau. O mano draugė vynioja į reklaminius lankstinukus. Atliekų būtų mažiau, jei racionaliai naudotume viską, ką turime. Štai apklijavau butelį paprastu popierium - išėjo įdomi vaza. Mano mėgstamiausi auskarai (juos padovanojo draugė) - iš kavos pupelių. Esu sąmoningo ir apgalvoto pirkimo šalininkė, ekologiškiau gyventi man yra malonu. Tačiau darau išimtis ir kartais nusižengiu savo pačios taisyklėms dėl įvairovės – leidžiu sau mažas to vertas nuodėmes. Man įdomu apsipirkti specializuotose ekologiškų ir natūralių produktų parduotuvėse, o apsipirkimas supermarketuose mane vargina. Nueini maisto, o prieš akis padangų sukrauta. Arba kiniškų prekių, o jos skleidžia specifinį nuodingų dažų kvapą. Ir tas dydis. Lietuvoje trūksta mažų parduotuvėlių, kur būtų galima pasikalbėti. Anksčiau prekyba buvo ir bendravimo dalis.
O gal klimato kaita – mitas? Gal gyvename saulės aktyvumo periodu?
Norėčiau, kad taip būtų, bet... Apie tai diskutavome su jau minėtu Stephanu Hardingu. Jis paaiškino, kad, nors ir saulė būdavo aktyvesnė, Žemėje išlikdavo gyvybei tinkamos sąlygos. Suveikdavo savireguliacijos procesai. Temperatūra svyruodavo tam tikrais periodais, tačiau vidutinė temperatūra - tokia pati daugybę milijonų metų. Per pastaruosius 50 metų ji šoktelėjo 0,6 laipsnio. Ekspertai prognozuoja – jei niekas nepasikeis, gali pakilti 6 laipsniais. Prieš 250 mln. metų planetoje vyko panašus reiškinys: dėl staigių ir stiprių vulkanų proveržių į atmosferą pateko daug anglies dvideginio, dėl to klimatas atšilo. Pradėjus tirpti ledynams, išsiskyrė metano dujos, šios daug stipriau nei anglies dvideginis lėmė klimato kaitą. Vidutinė temperatūra pakilo 6 laipsniais, ir apie 90 proc. gyvybės formų Žemėje nustojo egzistuoti. Bioįvairovė planetoje buvo atkurta maždaug per 150 mln. metų. Dabar dėl pramoninės veiklos vyksta toks pat procesas.
Ką mėgstate veikti, kai nedirbate?
Labiausiai vertinu pokalbius akis į akį prie taurės vyno. Per paskutinius 5-erius metus itin pamėgau 5 ritmų šokius (tai jogos, fitneso, šokio, teatro ir archaijiško šamanizmo derinys, kurį subrandino Gabrielle Roth iš JAV). Vasarą patinka po kalnus laipioti, tada pasisemiu energijos, be to, kalnai yra geriausi mokytojai: neįkopsi į viršūnę, jei nekreipsi dėmesio į kiekvieną mažą žingsnelį ir kvėpuosi ne taip, kaip reikia. Patinka maistą gaminti. Pastaruoju metu draugus suši vaišinu. Mėgstu skaityti, tik šiuo metu man sunku rasti gerą knygą. Dar labai patinka neveikti nieko. Tada pradeda vykti keisti dalykai: nebe aš gyvenimą savo gyvenu, o gyvenimas mane gyvena - arbata mane išgeria, knyga nusiperka, ir aš netikėtai sutinku reikiamus žmones reikiamu metu. Viskas dėliojasi taip, kaip reikia, be didelių mano pastangų.
Virginija Majorovienė, žurnalas „Moteris“, 2008 m. birželis