Senųjų baltiškų vertybių atgimimas

Jono Jauniaus Trinkūno - senojo baltų tikėjimo vyriausiojo krivio - gyvenimas galėtų būti apibūdintas kaip kruopštus deimantų ieškojimas tarp istorijos pelenų. Dabar ji - etninio baltų judėjimo "Romuva" vadovas, 1997 metais už vertingą indėlį į Lietuvos etninę kultūrą apdovanotas Valstybine Jono Basanavičiaus premija. Vis dėlto jo neįkainojamas darbas nėra plačiai pripažįstamas šalyje, kurioje aštuoniasdešimt nuošimčių žmonių save laiko Romos katalikais. Nors Lietuvoje ir trūksta tolerancijos, J. Trinkūnas džiaugiasi galintis jaustis pasaulinio judėjimo už tradicinius judėjimus ir darnią ateitį dalimi ir toliau tęsia savo darbą, lydydamas archajiškas ir modernias vertybes šiuolaikinėje Lietuvoje. 

Judėjimo „Romuva“ pradžia

J. Trinkūno veikla užsimezgė studijuojant lietuvių filologiją Vilniaus Universitete 1960-1965 metais. „Romuva“ buvo įkurta 1967 metų vasarą, per Rasos šventę. Autentiškų tradicijų paieška apėmė visą Lietuvą ir klestėjo tiek, kiek leido tuometinės sovietinio režimo sąlygos, kurios N. Chruščiovo valdymo metais tapo šiek tiek švelnesnės. Romuva  reiškia „vidinė ramybė“; senovės baltų kraštuose taip buvo vadinamos ir šventyklos.

Išmintis tarp paprastų žmonių

J. Trinkūnas su bendražygiais pradėjo kraštotyros keliones po Lietuvą. Vietinės kultūros apraiškų ir tradicijų tyrinėjimai jam paliko šviesiausius prisiminimus, nes tai buvo pats turiningiausias metas, atskleidęs daugybę archajiškojo tikėjimo paslapčių. Pasak jo, senasis baltų tikėjimas atsispindėjo kasdieniniame žmonių gyvenime. Nors žmonės nebūtinai save laikė pagonimis, giliai pasąmonėje užgniaužtos vertybės prasiverždavo įvairiausiomis formomis.

Represinių struktūrų įsikišimas

Baltų judėjimas išpopuliarėjo visoje Lietuvoje ir smarkiai prisidėjo prie patriotinės savimonės formavimo. Dainos, šokiai, archajiški menai, ritualai ir pasakos vienijo žmones ir budino jų savimonę. KGB tai pasirodė pavojinga, ir 1971 metais romuviečių judėjimas buvo uždraustas. Keletas žmonių buvo areštuoti, J. Trinkūnas buvo pašalintas iš universiteto, kur jis tuo metu rašė disertaciją apie senąjį baltų tikėjimą. KGB negalėjo pakęsti jokios nepriklausomos žmonių iniciatyvos ir puikiai suprato, kad autentiškų tradicijų tyrinėjimas stiprins patriotines nuotaikas ir galiausiai sukels pasibjaurėjimą dirbtinai primestais surogatais.

Kultūrinės įvairovės praradimas  - globalinė problema

Subyrėjus geležinei uždangai, juosusiai Sovietų Sąjungą, buvo sužinota apie daugybę panašių JAV, Anglijoje, Norvegijoje, Danijoje, Indijoje ir kitose šalyse užsimezgusių judėjimų, kovojančių  už etninių kultūrų išsaugojimą. Pasirodė, kad kultūrinės įvairovės nykymas yra pasaulinė problema. J. Trinkūnas ypač tai pajuto lankydamasis Indijoje. Ten susipažino su daugybe žmonių, kurie iš širdies stengėsi išsaugoti savo šalių kultūrinį palikimą. „Romuva“ užmezgė ryšius su kitais panašiais judėjimais, kurių tikslas buvo išsaugoti kultūrinę įvairovę ir sergėti tradicines religijas.

Valstybinės politikos svarba išsaugant etninę kultūrą

Dėl KGB priklijuotos etiketės „pavojingas“ 15 metų negalėjęs dirbti valstybinėse institucijose, atkūrus Nepriklausomybę, J. Trinkūnas pradėjo dirbti Kultūros ministerijoje Etninės kultūros skyriuje. „Nebuvo taip paprasta, kaip tikėjausi“ – dalijasi prisiminimais J. Trinkūnas. Etninės kultūros skyriaus darbas buvo paralyžuojamas. J. Trinkūno manymu, taip buvo todėl, kad Lietuva daugiau dėmesio skyrė propaguoti globalinei (mono)kultūrai. „Labai gaila, nes įmanoma suderinti abi kryptis be didelių kompromisų“ – sako krivis. Pastaraisiais metais jis buvo Etninės kultūros globos tarybos narys.

Kultūros įtaka ekonomikos vystymuisi

Darnaus vystymo strategija, patvirtinta Lietuvos Vyriausybės 2003 metų rugsėjo 11 d., įteisina autentiškos kultūros saugojimą kaip integruoto ekonominio, aplinkosauginio ir socialinio vystymosi dalį. Galbūt remiantis šia strategija etninė kultūra sulauks daugiau dėmesio? Juk galiausiai stiprios šaknys maitina bendrą visos Lietuvos vystymąsi. Netgi ekonomistai ėmė pripažinti kultūros įvairovės vertę. Pasak M. Starkevičiūtės, turtinga kultūra skatina žmonių kūrybingumą, kuris yra itin vertingas plėtojant žinių ekonomiką. Kūrybingumas skatina verslo inovatoriškumą suteikdamas naujų idėjų, itin būtinų augančios konkurencijos eroje. Nebūtina skaičiais išreikšti kultūros vertę - tai galima suvokti remiantis paprasčiausiu sveiku protu.

Universalių garsų paieška

„Universalūs principai atsispindi vietiniuose kontekstuose ir žmogus, gerbdamas vietinę kultūrą, gali būti labai globalus“ – teigia J. Trinkūnas. Ansamblis „Kūlgindra“ atstovauja folkloro srovei, atkuriančiai archajiškus garsus ir transformuojančiai juos į itin progresyvią nekomercinę muzikos rūšį. „Mes ieškome pačių archajiškiausių garsų, nes jie yra universalūs ir padeda susigražinti vidinę vienovę ir ryšį su visata“ – aiškina krivis. - Dainos yra vidinės laisvės išraiška, ir nė vienas tradicinės bendruomenės narys nebūdavo atskirtas nuo dainavimo“. Turbūt dėl to KGB negalėjo pakęsti archajiškų liaudies dainų. Kita kontrole pagrįsta institucija  - Bažnyčia –lietuvių liaudies dainas apibūdina kaip pagoniškas, todėl primityvias. Viena iš tokio nuvertinimo priežasčių gali būti krikščioniškas požiūris, kad iki krikščionybės nebuvo tikros civilizacijos. „Netikslu teigti, kad senovės Lietuvoje nebuvo civilizacijos, tai buvo kitokia civilizacija, pagrįsta visiškai skirtinga pasaulėžiūra“ – aiškina J. Trinkūnas, baltų kultūros specialistas. - Dainos ir pasakos buvo perteikiamos iš kartos į kartą žodžiu, ir žmonės turėjo fenomenalią atmintį.

Kai tik dainas imta užrašinėti, žmonės ėmė jas pamiršti“. Pasak J. Trinkūno, raštas buvo išrastas laikotarpiu, kai buvo nuožmiai kariaujama, kai kildavo grėsmė natūraliai perduoti paveldą. Dabar atkurti archajiškus garsus yra itin svarbu ieškant autentiškumo ir formuojant identitetą, kai aplink tiek daug žmogaus prigimčiai svetimų reiškinių.

Archajiškų vertybių atgimimas

Pasak S. Hardingo, Schumacherio koledžo Anglijoje ekologo, šiuolaikinę ekologinę krizę sukėlė tai, kad buvo užgniaužta Anima Mundi  - mūsų senoji pasaulėžiūra, pagal kurią viskas aplink yra gyva ir todėl savaime vertinga. Anima Mundi – tai Žemės, kaip vientiso gyvo organizmo, siela. Žmonės, esantys neatskiriama šio gyvo organizmo dalis, Anima Mundi turi savyje. Netgi modernus mokslas pripažįsta, kad Žemė yra gyvas organizmas, racionaliai įrodomas per Gajos teoriją. Anima Mundi buvo šiek tiek nuslopinta monoteistinių religijų, mokslininkai, tokie kaip Baconas, Galilėjus, Descartes‘as ir Newtonas, smarkiai pakirto Žemės sielą, galiausiai protestantizmas, nutiesdamas kelią pramoninei revoliucijai, visiškai ją užgniaužė ir suformavo mechanistinę pasaulėžiūrą, kuri įteisino Žemės išnaudojimą. Sutrikdydami natūralią Žemės ekosistemos pusiausvyrą, žmonės griauna gyvybės Žemėje pagrindus. „Mes negalime išspręsti problemų su tokiu mąstymu, su kokiu mes tas problems sukūrėme“ – sakė A. Einšteinas. Todėl ekologinės krizės sprendimai slypi mūsų prigimtinėje pasaulėžiūroje, pagal kurią yra gerbiama gamta ir išpažįstama žmonių vienovė su Žeme.

J. Trinkūnas mano, kad šiuolaikinis ekologinis judėjimas yra konceptualiai artimas senovės baltų kultūrai, kai žmonės gyveno darnoje su gamta. Senovinių laikų baimė turbūt yra pagrįsta manymu, kad tuomet buvo tamsūs laikai ir nebuvo civilizacijos. Kaip jau minėta, archajiška civilizacija buvo pagrįsta visiškai skirtinga pasaulėžiūra. Mokymasis iš gamtos buvo vienas pagrindinių principų. Senovinė baltų civilizacija buvo ekologiška, be gausių materialių atliekų. Priešingai, mūsų dabartinė civilizacija yra „šiukšlių civilizacija“ sukurianti daugybę problemų, kurias spręsti yra itin brangu. Ironiška, bet tokia civilizacija paliks galybę radinių ateities archeologams. Pasirodo, jog pati pažangiausia mokslo šaka yra ne genų inžinerija, kuri manipuliuoja genais, o biomimikrija (ang. biomimicry) – atidus mokymasis iš gamtos kuriant produktus ir gamybos procesus pagal joje pastebėtus procesus. Jei mes nebūtume praradę gebėjimo stebėti gamtą ir mokytis iš jos, galbūt dabar gyventume ir patogiai, ir ekologiškai, ir darniai.

Autentiškos vertybės gali rasti terpę šiuolaikinėje visuomenėje. Šalia kultūrinio ir dvasinio praturtinimo jos gali padėti atgaivinti holistinę pasaulėžiūrą, kuri padėtų rasti sprendimus  ekologinės krizės sąlygomis.

„Romuvos“ svarba

„Romuvos“ judėjimas Lietuvai svarbus kultūriniu ir dvasiniu aspektu. Kultūriškai judėjimas siekia atgaivinti ir stiprinti etninį identiškumą, saugoti vietines tradicijas, skatinti etninį orumą ir praturtinti žmones. Organizuojami įvairūs renginiai (stovyklos, festivaliai ir šventės), kur žmonės gali patirti gamtos natūralumą, dainavimo galią ir šokių džiaugsmą, tuo pat metu praturtindami savo supratimą apie etnines tradicijas.

Dvasiniu aspektu siekiama atgaivinti vienovę su  kosmosu. Tai buvo pagrindinė senovės baltų religijos idėja. Nuo 2002 m., kai J. Trinkūnas buvo inauguruotas baltų religinės bendrijos kriviu, „Romuva“ siekia įteisinti baltų religiją kaip tradicinę (šalia kitų Lietuvoje įteisintų religijų). Šiais metais sueis 100 metų nuo baltų religijos atgimimo. Būtent 1905 m. buvo paskelbtas pirmas oficialus pareiškimas, reikalaujantis pripažinti senąjį tikėjimą.  Ta proga šių metų spalio 22 d. bus surengta tarptautinė konferencija „Senojo baltų tikėjimo atgimimo šimtmetis“ J. Trinkūnas toliau  tęsia savo kultūrinę ir dvasinę odisėją  ir mielai dalijasi rastais deimantais su visais besidominčiais tradicine baltų kultūra.

Daugiau apie Romuvą: www.romuva.lt

Indrė Kleinaitė, Šiaurės Atėnai Nr. 27 (757), 2005 m.