Duokime laisvę šokiui!

Piešta Almos Galinskaitės

Apie vidinio autentiškumo paieškas per šokį.

Dažnas iš mūsų mano, kad gal ir norėtų, bet nemoka šokti. Nemoka šokti taip kaip šoka balerinos ar Robbie Williams. Mokyklos baigimo proga šokant valsą užlipote partneriui ant kojos, o naktinių klubų šokių aikštelėse nerangiai patrypčiodavote, bet vistiek nepavykdavo pagauti ritmo ir sušokti kaip šoka go-go merginos, todėl dabar šokis tapo tiesiog tabu. Na nebent pasižiūrite per televizorių kaip šoka Eurovizijos atlikėjai ar tarpusavyje besivaržantys šokių dešimtuko dalyviai. Didžiuojatės šokių grupės „Žuvėdra“ tarptautiniais pasiekimais ir kartais nueinate pasižiūrėti kaip šoka Gytis Ivanauskas modernaus šokio spektaklyje.

Kartą, sėdint teatro kėdėje ir stebint modernaus šokio pasirodymą, mane apėmė pamišėliška mintis. Įsivaizdavau, kaip tose pačiose kėdėse pasyviai sėdintys ir pasirodymą stebintys žiūrovai nuo scenos sklindančių melodingų ritmų įkvėpti pakyla, užima sceną ir pradeda šokti kartu su šokėjais. Savaip. Be jokio išankstinio scenarijaus ir repeticijų. Tiesiog spontaniškai ir autentiškai. Tačiau žiūrovai mandagiai paplojo ir išsiskirstė tarpusavyje apkalbėdami pastebėjimus apie šokį. Vertindami. Kritikuodami. Analizuodami. Žavėdamiesi. Aptarinėdami. Visas veiksmas vyko jų galvose. Racionaliai, objektyviai ir žvelgiant iš šalies. Kūno reakcijos liko užgniaužtos ir cenzūruotos. Kaip ir būdinga mūsų „kalbančių galvų“ kultūrai. Anksčiau šokis atlikdavo kitokią funkciją, teigia šokio tyrinėtoja ir rašytoja Iris Steward. Šokis apjungdavo. Pasak rašytojos, šokis tai kalba, kuri apjungia kūną, protą ir sielą. Senovės šamanai judesiu gydydavo sielos ligas.

Iš esmės, yra dvi šokio filosofijos. Arba tu kopijuosi kažkieno judesius, arba tu šoki autentiškai. Mokytis kopijuojant kito žingsnelius nėra blogai, nes tai suteikia idėjų,  išmoko disciplinos ir padeda išmokti pajusti ritmus, bet tai yra gerai tik iki tam tikros ribos. Profesionaliems šokėjams gali būti labai sunku klausytis vidinių kūno impulsų, bet tai gali būti labai lengva tiems, kurie niekada nesimokė šokti. Tereikia tik tinkamos erdvės ir šiek tiek tinkamo paskatinimo. Štai kodėl mano mėgstamiausia šokio ir judesio srovė yra 5Ritmai™, subrandinti Gabrielle Roth iš JAV ir dabar plačiai praktikuojami ir Europoje. Čia nėra jokių konkrečių šokio žingsnelių, kiekvienas kuria savo judesius, čia pat vietoje sušoka ir tą pačią akimirką pamiršta. Tai pats tikriausias „čia ir dabar“ gyvenimo filosofijos pritaikymas praktiškai. Tu šoki nuolat kurdamas naujas judesio išraiškas. Ir tai veža. Labai. Ir labai natūraliai. Gal ne iš karto, bet per tam tikrą laiką nuolatinės praktikos, nes viskam, kas gera, reikia laiko. Kaip pavyzdžiui, meilei. Beabejo, kiekvienas gali „įkristi į ekstazę“ momentaliai, bet tam, kad išlaikyti tokią būseną, tikrai reikia nuolatinės praktikos.

Aš labai atidžiai stebėjau, kaip mano kūnas jautėsi per modernaus džiazo šokio pamokas. Mano kūnas jautėsi prievartaujamas, spraudžiamas į rėmus ir manyje didėjo nepilnavertiškumo pojūtis. Be abejonės, tai buvo gera fizinė treniruotė, ypač naudinga gražiai laikysenai ir kūno linijoms, aš išmokau keletą įdomių žingsnelių ir tikrai dėl viso to jaučiau kažkiek pasitenkinimo. Bet mano siela netirpo iš malonumo. Melodijos būdavo nuolat pertraukiamos, tam kad mokytojas pakoreguotų mūsų judesius, atskiros dainos varijavo labai skirtingais tarpusavyje nesiderinančiais ritmais, kartais mes labai skubėdavome atlikti sudėliotą choreografiją ir niekada nebaigdavome užsiėmimo kaip besileidžianti banga. Mano širdis likdavo hyperaktyvioje būsenoje, ir tai sukeldavo manyje baimę ir nerimą. Mane nuramindavo tik lėta miuziklo „Čikaga“ stiliaus choreografija. Matyt kažkiek atitiko mano vidinę būseną.

Mūsų modernioje kultūroje neliko pagarbos kūno šventumui. Dvasingumas yra atskirtas nuo kūniškumo ir nutransportuotas kažkur į kosmines mistines tolumas arba uždarytas nuošaliuose vienuolynuose. Toks požiūris atsispindi kiekviename mūsų kultūros lopinėlyje. Kai buvau maža, dvylikai metų buvau prirakinta prie mokyklos suolo, turėjau labai galvoti galva ir kūną galėjau pajudinti tik per fizinio lavinimo pamokas. Biuruose arba kitaip tariant intelektualaus darbo plantacijose mes esame prirakinti prie kompiuterių. Įstrigę automobilių kamščiuose mes taip pat negalime pajudėti. Ištisomis dienomis tenka sėdėti konferencijoje ir seminaruose be jokio judesio. Taip mes praradame savo natūralius žmogiškus instinktus. Niekam nepaslaptis, jog stovintis vanduo greičiau genda, o juk žmogaus orgnanizme yra daug, tikrai daug, vandens.  Jei mes judame, tai judame mechaniškai, tokia militaristine forma „koja, koja, viens, du, trys“. Bent aš taip pasijuntu per aerobikos užsiėmimus. Mūsų galvos nurodo kaip kūnas turi judėti, kaip yra gražu ir tinkama, ir tai neleidžia pasireikšti vidiniams impulsams. Aš taip daugiau nenoriu. Todėl aš šoku laisvai pasitelkdama 5Ritmų™ (5R) praktiką. Ir mokausi pripažinti kiekvieną savo kūno ląstelę kaip sąmoningą ir su atskiru energijos lauku, kurių virpesius gi reikia karts nuo karto suderinti tarpusavyje, kad virpėtų darniu unisonu ir leistų man jaustis gerai savo pačios „kailyje“. „Išjudink savo kūną, ir tavo siela pasveiks“-  sako 5R  judesio filosofijos pradininkė Gabrielle Roth, ir, per paskutinius šešis metus sudalyvavus įvairiose 5R sesijose Braitone, Londone ir Hamburge, įsitikinau, kad ji yra teisi. Aš išeidavau namo jausdamasi lengva it plunksnelė kojomis nejausdama žemės. Dar savaitę po to vis dar jausdavau tą gerą iš vidaus kylanti jausmą – gyvenimas atrodė ryškesnis, lengvesnis, be jokios priežasties galėjau pradėti kikenti ar šiaip šypsotis iki ausų. Mistika tai ar ne, bet mano siela vibravo kažkaip intensyviau. Jei paprastai, tiesiog geras jausmas ir tiek.

5R šokio praktikos užuomazgos siejamos su XX a. septintojo dešimtmečio kultūrinėmis permainomis. Pagrindinė Gabrielle Roth eksperimentinė laboratorija buvo Esalen Institutas Kalifornijoje (JAV). Institutas yra žinomas kaip alternatyvus humanistinio švietimo centras, skirtas tarpdisciplininėms studijoms, paprastai ignoruojamoms tradicinio mokslo. Centras veikia kaip naujų kultūrinių idėjų generavimo bazė, kaip koledžas, kaip transformuojančių praktikų eksperimentinė laboratorija ir kaip reakreacinis centras dėl natūralių karštųjų šaltinių. Centre dėstė tokie mokytojai kaip Abraham Maslow, Joseph Campbell, Carlos Castaneda, Amory Lovins, Frijof Capra, Bob Dylan ir daug kitų, o rašytojas Džekas Keruakas labai mėgo karštus Esalen šaltinius. Gabrielle Roth artimai bendradarbiavmo su Geštalto terapijos pradininku Fritz Perls, kuris pakvietė ją mokyti savo terapijos grupę judesio, nes įžvelgė, jog tai turi terapeutinį poveikį žmogaus psichikai. Per tris metus per jos judesio sesijas praėjo daugybė mielų, mandagių, neutralių, neurotiškų, įsitempusių, savimi nepasitikinčių žmonių. Per  ją perėjo ištisas paradas „trizofrenikų“. Tai psichologinis sutrikimas, kada galvoji vienaip, jautiesi kitaip, o elgiesi trečiaip. Tai sekina. Dėl jai nesuprantamų priežasčių judėjimas padėdavo tiems žmonėms surinkti save į vieningą visumą ir pasijausti geriau.

Dar tris metus ji mokėsi pas dvasios mokytoją iš Čilės Oscar Ichazo, po to vėl grįžo į Esalen Institutą mokyti judesio. Paraginta žymaus mokslininko ir mąstytojo Gregory Bateson, ji susistemino savo darbą ir pateikė unikalią 5R šokio ir judesio koncepciją. Ilgus metus praktikuodama judesio seminarus su įvairiais žmonėmis pastebėjo, jog energija juda bangomis. Banga užsimezga ramybėje, dinamiškai pakyla, chaotiškais purslais persilaužia, lyriškai krenta žemyn ir vėl pasiekia ramybės būseną, kurioje toliau brandina kitą bangą. Kiekvienoje bangoje ji pastebėjo penkis ritmus, kurie ir tapo jos „žemėlapiu“ mokant prasmingo judesio praktikos kitus žmones. Tie ritmai yra: fluidiškas, stacatto, chaotiškas, lyriškas ir ramus. Pasinaudodama natūralia šia ritmų tekme, ji moko žmones išlaisvinti savo kūną, išreikšti širdies emocijas, nuskaidrinti protą, išbudinti sielą ir įkūnyti dvasingumą. Gabrielle Roth per judesį padeda žmonėms atrasti, pajausti, suvokti ir pilnai išreikšti save. Jos seminarai yra vertinami kaip „elektriškai intensyvūs, apjungiantys šiuolaikines roko muzikos sroves, modernų teatrą, poeziją ir archaišką šamanizmo pulsavimą“. Ji yra žinoma kaip menininkė, knygų autorė, filosofė ir teatro režisierė, yra įkūrusi „Moving Center School“.

Daugiau informacijos: www.gabrielleroth.com 

Indrė Kleinaitė, Atgimimas, 2007 m.