TKKK - žvilgsnis iš vidaus
2008 m. balandžio mėn. Budapešte vyko keli Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (TKKK) posėdžiai. Norai Mžavanadzei, Vidurio Europos Universiteto (Vengrija) doktorantei, teko juose dalyvauti ir šiame straipsnyje ji dalinasi savo įspūdžiais.
Priminsiu du esminius dalykus. Pirma, organizacija nevykdo jokių naujų tyrimų. Jos tikslas – objektyviai ir skaidriai įvertinti visą mokslinę literatūrą, susijusią su antropogenine klimato kaita ir pateikti ją visoms suinteresuotoms grupėms. Antra, praėjusiais metais šiai organizacijai kartu su Alu Gore’u buvo įteikta Nobelio taikos premija. Tai, be abejo, yra labai svarus organizacijos veiklos įvertinimas ir svarbi žinia pasaulinei bendruomenei.
Per dvidešimt veiklos metų su šia organizacija bendradarbiavo šimtai mokslininkų, nors nuolatinių darbuotojų joje tėra tik trys dešimtys. Mano kolegos juokauja, kad tokiu būdu akademinėje bendruomenėje beveik kiekvienas pažįsta bent po vieną Nobelio premijos laureatą. Galimybė bent akies krašteliu stebėti šios organizacijos darbą man išryškina jos sėkmės receptą. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaitos yra labai gerai vertinamos tiek akademinėje bendruomenėje, tiek politikos formuotojų. Rezultatų patikimumas yra užtikrinamas unikaliai atviru, skaidriu ir ilgu konsultacijų procesu. Ataskaitos išleidimas trunka kelerius metus, autorių skaičius perlipa šimtą, recenzentų – kelis šimtus, o mokslinė ataskaitos bazė remiasi dar šimtų mokslininkų darbais.
Komisijai dirba ir su ja bendradarbiauja įvairiausių sričių ekspertai, pradedant gamtos ir inžineriniais mokslais, baigiant ekonomikos ir politikos formavimo specialistais. Juodraščių recenzentai nesislepia nei po anonimiškumo, nei po nekvestionuojamo autoriteto kaukėmis. Artimas bendradarbiavimas su atskirų valstybių politikos formuotojais visose komisijos veiklos srityse – rengiant ataskaitas bei recenzijas, renkant informaciją apie klimato kaitą ir ją viešinant – taip pat yra tarp esminių sėkmės elementų. Komisija taip ne tik „sugromuliuoja“ ir išverčia sudėtingą mokslinę informaciją į suprantamą žargoną politikos formuotojams – ji ugdo tarpusavio pasitikėjimą, kad ataskaitų rekomendacijos daug lengviau pasiektų stalus tų, kurie priima sprendimus.
Šios organizacijos stiprybė, – kad visada pasiekiamas konsensusas. Susitarimo siekimas dėl konkrečių ataskaitų turinio ar formuluočių yra ilgas ir alinamas procesas. Pamenu, vienas iš plenarinės sesijos dalyvių, vienos iš Afrikos valstybių delegacijos atstovas, akcentavo, kad šios organizacijos pabaigos pradžia bus tada, kai konsensuso siekimas bus pakeistas paprasčiausiu daugumos balsavimu.
Teko girdėti, kad kartais vieno sakinio formuluotės tikslinimas trunka kelias valandas ar net iki paryčių, ypač jei tai susiję su tokiomis jautriomis temomis, kaip atominė energetika arba kuri menkai ištirta ar netiksliai apibrėžiama mokslo sritis. Jau vien „mokslinės abejonės“ (angl. scientific uncertainty) terminologijai, apibrėžimams ir klasifikacijai skirtos marios laiko ir klimato kaitos mokslas, jau laikomas atskira mokslo šaka, yra to tiesiog persismelktas. Tačiau Tarpvyriausybinei klimato kaitos komisijai nėra laiko „miegoti ant laurų” – būtent dabar žmonijai labiausiai reikia jos patarimų. Komisijai būtina ir toliau tęsti sėkmingą darbą, pagrįstą kruopštumu, griežtumu, aiškumu, atvirumu, sutarimu ir tęstinumo užtikrinimu.
Esminis konfliktas tarp mokslininkų ir politikos formuotojų ir toliau tęsis dėl subtilios klimato kaitos mokslo ypatybės – nuolatinio mokslinio neapibrėžtumo. Globalios ekosistemos procesai yra tokie sudėtingi ir persipynę, kad mane asmeniškai tai verčia abejoti, ar žmogiškoji būtybė kada nors suvoks juos iki galo, nes mokslas vienu metu gali tiksliai įsgilinti ir apčiuopti tik mažą jų dalį. Todėl mokslininkai ir toliau ragins politikus būti pasirengusius ir atvirus visokiems klimato kaitos scenarijams, o politikai iš mokslininkų nuolat reikalaus tikrumo ir apibrėžtumo dėl netolimos ateities (apibrėžtos jų kadencijos trukme ir jų skaičiumi). Išeitis viena – mokslininkams reikia toliau sėkmingai tęsti klimato kaitos tyrimus mažinant mokslinį neapibrėžtumą, o politikams – labiau integruoti prevencijos principo taikymą į politikos formavimą ir sprendimų priėmimo procesus.
Nora Mžavanadzė, lrt. lt, 2008 m. balandžio 14 d. Autorė yra Vidurio Europos Universiteto doktorantė.