Kritika – aukštojo mokslo varomoji jėga

Posovietinės šalys edukaciniais gyventojų laimėjimais neretai lenkia išsivysčiusias Europos šalis, tačiau tuo pat metu yra įvardijamos kaip labiausiai uždaros inovacijoms. Kodėl taip yra svarsto Nora Mžavanadzė, Vidurio Europos Universiteto doktorantė.

Šiais laikais natūralius išteklius galima įsivežti iš kur nori, kapitalą galima skolintis, technologijas importuoti. Tai – globalizacijos privalumai. Tačiau trūksta žmonių, kurie sugalvotų, ką su visu tuo daryti. Dažnai jaučiu, kad politikai, kalbantys apie žinių visuomenę ir inovacijas, nelabai supranta, kas tai yra. Inovacijų pagrindas – kūrybingas ir laisvas žmogus. Tad esminis klausimas – kaip ugdome laisvą ir kūrybingą žmogų, nes Lietuva akivaizdžiai dar nėra „importuojanti protus“ šalis. Greičiau atvirkščiai. Netylančios kalbos apie švietimo reformą leidžia suprasti, kad nėra viskas gerai.

Didžiausia Lietuvos švietimo problema ta, kad mokymasis yra suprantamas kaip datų ir faktų kaupimo ir atminties praplėtimo procesas. Šitoks požiūris žmogų paverčia kažkuo panašiu į kompiuterio kietąjį diską, kuris yra nesiejamas su žmogiškosiomis emocijomis, pomėgiais, interesais. Kitaip tariant, šie dalykai per mokymosi procesą nesusiejami. Taigi ir rezultatai atitinkami – žmogus nuo jaunų dienų nevysto savo interesų, o tai susiję su prastu žinių pritaikymu ar noru jas pritaikyti tolesnėje profesinėje veikloje.

Turiu keletą pavyzdžių ir iš savo asmeninės patirties. Kartą dėstytojas nuvertino mano egzamino atsakymą dėl to, kad į atsakymą stengiausi integruoti ir kitų disciplinų žinias. Kitą kartą gavau neigiamą rašinėlio įvertinimą, nes savo jėgomis, savo supratimu rengiau atsakymą remdamasi kitais šaltiniais. Dešimtukais buvo įvertinti parsisiuntusieji rašinius iš interneto. Šitas pamokas išmokau greitai – plagijuok, nurašyk, iškalk. Kartais net universitetai mūsų nemoko kritiško mąstymo, analizės, integravimo, vertinimo, sintezės ir kitų būtinų įgūdžių.

Pamenu, pirmojoje savo darbovietėje mano išlikimo strategija buvo „tylėk, sėdėk ramiai ir daryk, kas liepta“. Šiais laikais „daryti tai, kas tau liepta“, nebėra labai vertingas darbuotojo įgūdis, tačiau griežta, nedemokratiška edukacinė sistema būtent ir „kepa“ tokius specialistus.

Posovietinės šalys edukaciniais gyventojų laimėjimais neretai lenkia išsivysčiusias Europos šalis, tačiau tuo pat metu yra įvardijamos kaip labiausiai uždaros inovacijoms. Kodėl susiklostė tokia padėtis?

Posovietiniame regione aukštojo mokslo diplomas turi visai kitokią reikšmę. Pirmiausia jis siejamas su statusu visuomenėje. Šiandien bakalauro diplomas jau nieko nebereiškia, visi jį gali gauti. Tas pats dabar vyksta su magistro diplomu. Dėl to diplomas tiesiog „nuvertėjo“. Dažnai jaunam žmogui sakoma: „Kad ir ką išmokai universitete, darbe teks pradėti mokytis iš naujo.“ Kodėl tada žmonės studijuoja? Kad pasijustų gerbiami šios išpūstos visuomenės nariai? Ar pagarba užsitarnaujama popierėliu?

Turiu daug draugų, kurie sako esą nepatenkinti savo darbu. Jie aiškina, kad darbe tiesiog „užmušinėja laiką“ už pinigus. Aštuonios valandos per dieną ir penkios dienos per savaitę – ar tai nėra per daug gyvenimo „užmušto laiko“? Daugelis žmonių yra įsitikinę, kad kitaip ir būti negali, tačiau aš matau didelį potencialą ir labai jaudinamą žinutę. Prieš kelerius metus pačiai teko atremti piktus tėvų argumentus, nes buvau įsitikinusi, kad dirbsiu mėgstamą darbą. Jie mane laikė arogantiška ir išpaikusia, nes atsisakiau galimybės maksimizuoti savo pajamas.

Įsivaizduokime vietą, kurioje visi darbuotojai mėgsta savo darbą. Kokia tai vieta? Galiu užtikrinti, kad tai – ne utopija. Aš pati tokią regėjau. Kaip sukurti dinamišką, inovatyvią, šiltą, energingą aplinką?
Manau, kad reikia laužyti stereotipus ir nuostatas. Kad iš jų išsilaisvintume, reikia kitaip suvokti kritikos, tolerancijos esmę ir tikėti, kad vienas individas gali pakeisti kažką į gera.

Kritika mūsų visuomenėje yra suprantama iškreiptai dėl „viena partija, viena ideologija, viena tiesa“ liekanų mūsų sąmonėje. Kritika vis dar neretai klaidingai suprantama kaip įžeidimas, abejojimas kieno nors kompetencija, o galia mūsų visuomenėje dažnai sutapatinama su tiesa. Tačiau kritika yra vertybė per se, nes ji atstovauja oponuojančiai debatų daliai, o debatų buvimas – demokratijos vertybė ir esmė. Mūsų visuomenei trūksta debatų dėl daugelio priežasčių, bet labiausiai – dėl iškreipto kritikos suvokimo.
Konstruktyvi kritika gali tapti varomąja vystymosi ir tobulėjimo jėga, bet pirmiausia jai reikia „sugriauti netolerancijos sieną“. Kartais atrodo, kad, jei darai kitaip, tiesiog darai blogai. Pavyzdžiui, jei esi vegetaras, tavo namiškiai padarys viską, kad tave perkalbėtų į „teisingą kelią“. Net mūsų artimiausiems žmonėms kartais trūksta tolerancijos suprasti mūsų keistus pasirinkimus.

Galiausiai demokratijos suvokimas mūsų šalyje vis dar yra labai ribotas. Demokratiją daugelis sutapatina su rinkimais. Kitaip tariant, demokratija – kartą per ketverius metus. Paskui ta rinkėjų ir išrinktųjų jungtis baigiasi. Kieno tai kaltė? Ir tų, kurie išrinkti greitai užsimiršta, kas juos rinko, ir tų, kurie nemano, kad gali ką nors pakeisti. Užburtas ratas! Kaip kursime skaidrią, mažiau korumpuotą ir inovatyvią visuomenę ir ekonomiką su tokiais giliai įsišaknijusiais negatyviais požiūriais? „Didžiausia pilietinė negalia, kliudanti plėtoti pilietines iniciatyvas Lietuvoje, yra vyraujantis netikėjimas, kad kolektyviniai piliečių veiksmai gali ką nors pakeisti ar pasiekti kokių nors reikšmingų rezultatų“, – rašoma studijoje „Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis“.

Pasidairykime į Šiaurės kaimynes – ten yra daug gerų pavyzdžių. Suomija garsėja gera švietimo sistema, kurioje kritinis mąstymas jau diegiamas pradinėse mokyklose. Tokios įmonės kaip „Nokia“ galėjo atsirasti tik dinamiškoje ir inovatyvioje darbo aplinkoje.

Todėl apie švietimo reformą reikia pradėti galvoti kaip apie vieną kertinių akmenų gerovės kūrimui. Reforma turėtų ne tik atkreipti dėmesį į kiekybinius rodiklius, pvz., suma pinigų, skirta paruošti vieną ar kitą specialistą, tačiau taip pat turėtume ir kokybiškai pažvelgti į jauno žmogaus ugdymą. Kokias vertybes, normas, požiūrius jam įdiegiame? Ar ruošiame žmogų, priklausomą nuo valstybės, ar žmogų, kuris spręs aktyviai savo ir kitų problemas pats? Ir tai jokiu būdu neturi būti apribota tik verslo studentų ugdymu – inovacijų verkiant reikia ir viešajame sektroriuje. Verslas ir viešasis sektorius turi plėtotis koja kojon – kitaip vienas arba kitas temps žemyn.

Nora Mžavanadzė, Atgimimas, 2008 m. Autorė  yra Vidurio Europos universiteto doktorantė