Pažanga ar pabaigos pradžia?
Pirmą kartą per visą civilizacijų istoriją žmogus gali imtis Dievo darbo – kurti naujas augalų ir gyvūnų rūšis. Genų inžinerija arba biotechnologija – tai fantastiškas mokslas ir su tuo sutinka tiek jį atstovaujantys mokslininkai, tiek jo priešininkai. Noros Mžavandzės straipsnis spausdintas 2005 m. "Žaliojoje Lietuvoje".
Šios mokslo šakos pasiekimais žavimasi tiek pat, kiek ir bijoma jo pasekmių. Šio mokslo pagalba žmogus gali sužinoti bet kokio gyvo organizmo tikslų genetinį kodą, susidedantį iš keliasdešimties tūkstančių genų. Biotechnologijų galybė ir pavojus slypi tame, kad žmonija dabar jau gali perrašyti šį kodą, įterpdamas vieną vienintelį geną. Nesutarimai tarp mokslininkų kyla iš to, kad vieni sako, jog tai - tik vienas vienintelis genas iš daugybės, kiti tuo tarpu pabrėžia, kad kiekvienas iš tos daugybės yra svarbus.
Šią temą gvildena kiekviena šalis. Kelios Europos šalys jau uždraudė tam tikrų genetiškai modifikuotų produktų (GMO) importą iš JAV (JAV, ko gero, yra svarbiausias žaidėjas šioje istorijoje). Buvo bandoma priimti vieningą sprendimą visos Europos Sąjungos mastu dėl šių produktų. Europos vartotojai yra labai skeptiškai nusiteikę dėl GMO produktų ir norėjo pasiekti GMO uždraudimą visose 25 ES valstybėse.
Deja, vieningo sprendimo pasiekti nepavyko, nes matyt GMO lobistai ir biotechnologijų verslas čia kyštelėjo koją. Atsakomybė priimti sprendimą palikta valstybėms-narėms: kiekviena šalis pati spręs, ar riboti ir kaip riboti GMO. Vengrija šiuo metu labai skrupulingai svarsto šį klausimą ir taip pat įvertina visus šios pramonės privalumus: tapdama JAV partnere GMO srityje, Vengrija gautų daug finansinės paramos moksliniams tyrimams vykdyti, naujai sukurtų GMO produktų rinką garantuotų JAV ir pagaliau biotechnologijos vystymas turėtų didelį indėlį į modernių technologijų vystymąsi, kurios, kaip žinia, yra ekonomikos augimo variklis.
Tačiau būtų gerai, kad viskas būtų taip teigiama ir paprasta. Genų inžinerijos problema – abejonės, ar šio mokslo sudėtingumas ir nežinomas poveikis aplinkai yra priimtinas visuomenei. Genų inžinerijos mokslo atstovai dažnai pabrėžia, kad žmogus jau daug amžių keičia aplinką, išveda naujas augalų ir gyvulių rūšis.
Šiaip ar taip laiko tėkmėje vyksta evoliucija, genų mutacijos ir atsiranda naujos gyvybės formos. Pabrėžiama, kad, ko gero, kur nors tropiniuose Amazonės miškuose genų mutacijos vyksta turbūt daug greičiau, nei įsivaizduojama ir tai nesukelia jokių pavojaus ženklų visuomenei.
Kita vertus, natūraliomis sąlygomis genų mutacijos vyksta tarp panašių ir giminingų rūšių atstovų, o biotechnologijos pagalba galimas genų perkėlimas iš bakterijos augalui ar gyvūnui. Natūraliomis sąlygomis tai nevyksta. Kitas, vertas pamąstymo, faktas – mutacijų greitis. Gyvybės formų evoliucija yra labai lėtas ir sudėtingas procesas, apimantis milijonus metų. Genų inžinerija pagreitina šį procesą taip, kad genų mutacijos įvyksta akimirksniu. Kitas genų inžinerijos atstovų argumentas – GMO produktai gali sumažinti pesticidų ir mineralinių trąšų vartojimą žemės ūkyje.
Tenka pripažinti, kad tai stiprus aplinkosauginis argumentas. Industrializuota žemdirbystė kelia daug aplinkosauginių problemų. Pesticidų vartojimas dažnai būna perdėtas ir nuo to nukenčia gruntiniai vandenys, žemės ūkio produktų kokybė, paukščiai ir kitos žemės ūkio ekosistemų rūšys, o galų gale ir žmogaus sveikata, vartojant užterštus chemikalais produktus.
Pesticidų poveikis neapsiriboja lokaliu poveikiu: per mitybos grandinę jie plinta globaliai, pvz., Antarkties pingvinų kūno audiniuose rasta DDT pėdsakų. Genų inžinerija siūlo išeitį - modifikuojant genus, suteikti naujiems GMO atsparumą kenkėjams ir išvis atsisakyti pesticidų vartojimo. Skamba patraukliai, bet turint omeny, kad naujame GMO daržovės sudėtyje yra kelis tūkstančius kartų daugiau to toksino, nei purškiant pesticidais, tai sukelia šiokį tokį nerimą.
Mano mama visada perka truputį pakirmijusius obuolius – jei kirminas valgo, žmogui tai irgi neturi būti nuodinga. Bet jei kirminas, vabzdys ar kas kita augalo nebepuola, nes jis tampa per daug nuodingas, ar žmogus turėtų jį valgyti?! Išeitis šiuo atveju jau senai yra žinoma, tik nelabai patraukli stambiajam žemės ūkio verslui.
Ekologinėje žemdirbystėje naudojami natūralūs gamtos priešai kenkėjams naikinti, rotacijos principas (sėjomaina) nenualina dirvožemio, organinės trąšos ir humusas natūraliai atstato dirvožemio derlingumą, ekosistema puikiai palaiko bioįvairovę – metodai, kurie pasiskolinti iš pačios gamtos.
Tik problema ta, kad žemės ūkio verslui tokios priemonės sąlygoja mažesnį pelną ir ekologinės žemdirbystės nebuvimą alternatyvų sąraše. Kitas stiprus palaikantis GMO argumentas – badavimas besivystančiose šalyse. Jau dabar maisto nepriteklius yra didelė problema trečiojo pasaulio šalyse, o auganti tų šalių populiacija dar labiau sunkina ateities perspektyvas. Genų modifikacijos gali padidinti augalų derlingumą, tačiau ar tikrai čia slypi problema? Kokios yra tikrosios badavimo ir nepritekliaus priežastys besivystančiose šalyse?
Besivystančios šalys didžiąja dalimi yra žaliavų eksportuotojos industrinėms šalims: medienos, žemės ūkio produktų ir įvairių iškasenų. Ekonomikos dėsniai verčia šias šalis plėsti kartais ypač žalingą natūraliųjų medžiagų gavybos ir eksporto sektorių, verčia specializuotis kelių produktų gamyboje ir kaip pasekmę matome jų priklausomybę nuo industrinio pasaulio.
Vietiniai gyventojai dažnai būna nustumiami nuo derlingų žemių į nederlingas teritorijas vardan, pavyzdžiui, bananų plantacijų. Vartojimo įpročiai Vakaruose ir šiuolaikinės ekonominės sistemos ydos griauna besivystančių šalių perspektyvas būti savarankiškomis ir galinčiomis save išmaitinti ekonomikomis. Kaip tai įmanoma, kad pripumpuotas paramos Europos žemės ūkis išgyvena perprodukcijos krizę, kai kažkur, ne taip jau ir toli, žmonės badauja vardan eksporto į persisotinusią ir išpampusią Europą? Kam dar didinti derlingumą, kai jau ir taip turime perprodukciją?
Šiuo atveju vėl nematome arba bandome apsimesti, kad nematome alternatyvų ir formuojame neadekvačią problemos sampratą. Kita susijusi problema yra GMO sėklų patentavimas. Amžių amžiais žemdirbys ūkininkavo atidėdamas dalį sėklos ar dalį derliaus kitų metų sėjai ir tai buvo pagrindinis ūkininkavimo tąsos principas. Kiekvienas GMO yra patentuotas ir yra kažkokios organizacijos nuosavybė, todėl ūkininkas, norėdamas kiekvienais metais auginti tą patį produktą, neturi teisės atsidėti sėklos, nes ji privalo būti perkama kiekvienais metais.
Iš vienos pusės, tai atrodo neteisinga, iš kitos - mokslinius tyrimus finansuojančios įmonės nori bent atgauti milžiniškas sumas (ką jau kalbėti apie pelną), investuotas į naujų GMO kūrimą. GMO sėklų patentavimas susilaukė ypač didelio pasipriešinimo Indijoje, kai nuo sėklų priklausantys žemdirbiai atsisakė paklusti tarptautinėms korporacijoms, besipelnančioms iš jų sunkaus darbo. Iki šiol mokslas neatrado jokių neigiamų ženklų dėl GMO naudojimo, tačiau tai dar nereiškia, kad GMO produktai yra saugūs vartoti, saugūs Žemės ekosistemoms.
Kas yra mokslas? Mokslas šiais laikais veikia taip vadinamu „peer review“ principu, kai tam tikros mokslo srities kolegos peržiūri mokslinį straipsnį ir pagal jį išspausdina savo moksliniame žurnale. Esant mokslo pliuralizmui, akademiniuose straipsniuose galima rasti visokių nuomonių, net visiškai priešingų. Tada kyla klausimas: kas stovi už šitų garbingų mokslinių vardų ir kuriuo tikėti?
Savaime aišku, kad GMO patvirtinimu suinteresuotos šalys turi daug daugiau finansinių išteklių, nei GMO skeptikai. Kai susiduriame su tokia sudėtinga problema, kaip GMO, verta suabejoti, ar mokslas tikrai gali atsakyti į visus klausimus, ar tikrai gali teisingai numatyti ilgalaikį poveikį gamtai ar žmonių sveikatai. Naujo GMO testavimas trunka apie 8-10 metų, tačiau ar tai pakankama tam, kad numatytume dešimčių ar šimtmečių poveikį ekosistemoms ir žmonijai?
Vienas mano dėstytojų sakydavo, kad mokslas yra kaip apskritimas: kuo labiau plečiasi tas apskritimo (žinojimo) plotas, tuo labiau didėja perimetras (nežinojimo). Europos Sąjunga nusprendė palikti apsisprendimo teisę valstybėms-narėms, suteikdama vienodas galimybes GMO produktų ir ekologinės žemdirbystės plėtrai. Labai demokratiškas požiūris ir pasirinkimo laisvė išlaikoma. Tačiau ar tikrai demokratija čia įmanoma? Problema ta, kad gamtoje nėra ribų ir nėra sienų,- vieną kartą užsėjus lauką GMO sėklomis, GMO organizmai išplinta į aplinką (pvz., per žiedadulkes) ir to negalima sustabdyti.
Už kelių ar keliasdešimties kilometrų esantis ekologinės žemdirbystės laukas taip pat gali būti „užkrėstas“ GMO. Taigi ar tikrai demokratija, ūkininkavimo ir vartojimo laisvas pasirinkimas čia įmanomas? Ir ar tikrai šio klausimo sprendimą galime patikėti demokratinei visuomenei, turint omeny didelį žinių poreikį, reikalingą diskutuoti apie šias problemas? Atrodo, kad tai bus dar viena tema apie kurią diskutuos ir spręs tik siauras ratas specialistų. Dar viena demokratiją ribojanti tema (panašiai kaip atominė energetika), kur paprasti žmonės neturi supratimo ir kvalifikacijos spręsti, o sprendimas priimamas siauro žmonių ratelio už visą tautą.
„Biotechnologijos – tai ateitis“. Labai paplitęs sakinys, kuris reiškia, kad ateityje turėsime genetiškai modifikuotą maistą, genetiškai modifikuotus augalus ir gyvūnus, genetiškai modifikuotus žmones (?). Tik kažkas pasinaudos šio mokslo privalumais ir susikraus turtus, o kažkas tik priešinsis, bet ... „prieš vėją nepapūsi“.
Tokia nuomonė peršama jau senai, bet ar tikrai jau viskas už mus nuspręsta? O gal jau tikrai per vėlu? Genai yra tarsi informacinė sistema, valdanti šios planetos energijos ir materijos srautus. Šioje diskusijoje susikerta dvi nuomonės: pirmoji, kad modifikuojama tik labai maža ir nereikšminga dalelytė šios informacinės sistemos ir antroji, kad kiekviena sistemos dalis yra svarbi ir pakeitus vieną, įvyksta pokytis visur.
Mokslas šiais laikais įžengė į labai pavojingą zoną. Mokslo šakos tampa tokiomis specializuotomis ir izoliuotomis nuo visų kitų, kad tarp jų išauga abejingumo ir nesiskaitymo sienos. Atrodo, būtų savaime suprantama, kad viena mokslo šaka turėtų atsižvelgti į kitos perspėjimus ir abejones, tačiau tai nevyksta. Per visą civilizacijos istoriją žmogus stengiasi pakeisti aplinką taip, kaip jam yra patogiau. GMO tik dar vienas bandymas tai padaryti.
Tačiau pažiūrėkime į tai iš kitos perspektyvos: kodėl gi ŽMOGUI pačiam neprisitaikius prie aplinkos? Ir ar tikrai tautoms, mokslininkams ar korporacijoms turėtų būti uždegta žalia šviesa žaisti tokius pavojingus žaidimus vardan pelno?
Nora Mžavanadzė, „Žalioji Lietuva“, 2005 m. Autorė yra Vidurio Europos universiteto doktorantė.