Net ir gero gali būt per daug

Pagalvokite apie įprastus dalykus, kuriuos perkate ir naudojate kiekvieną dieną (sumuštinis, limonadas, benzinas, mašina, rūbai, popierius, mobilus telefonas, kompiuteris....). Dabar padauginkite visą tai iš 365 dienų metuose ir iš pasaulio gyventojų skaičiaus - 6,5 milijardo, jei visi jie šiandien galėtų tai finansiškai įkąsti. Atsakymas: gausite planetą, kurioje neįmanoma ir nuodinga gyventi, labai panašią į tą, kurią piešia apokalipsiški Holivudo filmai.

„Pervartojimas“

Kiekvienais metais vis didesnė tarptautinė vartotojų bendruomenė lapkričio pabaigoje buriasi į taip vadinamą Nieko Nepirkimo Dienos (Buy Nothing Day) judėjimą. Šis metas pasirinktas neatsitiktinai. Tai Kalėdinės pirkimų manijos pradžia, kuri turi milžinišką poveikį ekonomikai ir prieš pat Naujus Metus „pataiso“ BVP rodiklį. Šiandien 1,7 milijardo planetos gyventojų priklauso vartotojų visuomenei, ir su globalizacijos, kapitalizmo ir vakarietiškos kultūros plėtra šis skaičius sparčiai auga dėka rytinių rinkų su milžinišku potencialu – Indijos ir Kinijos. Vartotojiškumas – tai kertinis modernios visuomenės aspektas, naudojamas apibūdinti asmeninį pasitenkinimą ir laimę per materialinės nuosavybės įsigijimą ir vartojimą. Vartojimo augimas yra sutinkamas pozityviai, jei patenkinami pagrindiniai žmogaus poreikiai, kuriamos naujos darbo vietos, mažėja negatyvūs visuomenės reiškiniai, tačiau, panašu, kad šis vartojimo apetitas nėra linkęs sustoti ir labai dažnai baigiasi „pervartojimu“ arba vartojimo manija. Todėl šiandien vartotojiškumas turi neigiamą  atspindį, susijusį su vis augančiais ir niekada nepatenkintais poreikiais turėti didesnį namą, didesnę ir daugiau degalų ryjančią mašiną, augančiu individualizmu, augančiu skolinimųsi, vertybių skalės sumaterialėjimu ir gyvenimo būdu, kuris yra pašvęstas neesminių ir nereikalingų daiktų kaupimui.

Nepasidažiusi neišneša šiukšlių

Ar kada yra tekę matyti berniuką, kuris užaugęs nori tapti mafijozu arba mergaitę, kuri nori tapti manekene? Ar kada yra tekę matyti moteriškę apsėstą mikrobų ir virusų naikinimo manijos, namuose naudojančią visą kakofoniją kiekvienam paviršiui skirtingų chemikalų ir dūstančią nuo alergijos? Arba perplaunančią indus kelis kartus su skirtingais chemikalais? Ar yra tekę matyti šeimų, kas 2-3 metus darančių remontą? Ar yra tekę matyti psichologiškai traumuotų ir fiziškai nusilpusių paauglių, išsigalvojančių viršsvorį? Ar yra tekę matyti merginų, kurios be grimo negali išnešti šiukšlių į kiemą? Arba kiekvieną dieną sukančių plaukus žnyplėmis, purškiančių laku, dažančių ir kartu besiskundžiančių plaukų slinkimu? Ar yra tekę matyti suaugusį vyrą visa galva pasinėrusį į kompiuterinių žaidimų pasaulėlį arba perkantį visokius „žaislus“ ir išleidžiantį visą savo atlyginimą? Tikriausiai galvojat, kad esu nevala, nesirūpinu savo išvaizda, gyvenu antisanitarinėmis sąlygomis apgriuvusiame būste ir taip toliau. Aš nepasisakau nei prieš švarą, nei prieš manekenes, nei prieš grožį ar kosmetiką, nei prieš kompiuterius, nei prieš žaislus ar ką kita. Aš pasisakau už sveiką protą, savimonę, laisvą žmogų, neapribotą visuomenės nuostatų bei reklamos rėmų.

Svarbiausia, kad būtum „krūtas“

Toli ieškoti pavyzdžių nereikia. Kartą grįžtu namo, o pas mano sesę mokinukę pakabinta svajonių džipo nuotrauka. Aš jos klausiu, ar ji įsivaizduoja, kiek toks kainuoja, kiek jis degalų suvartoja ir kaip jis teršia. Žiemos šiltesnės pas mus ir ne tik pas mus dėl panašių džipų ir ne tik (aišku, kai kuriems žmonėms tai ne argumentas). Bet įsivaizduoji, koks tu „krūtas“, kai gali pasakyti, kad va aš galiu sau leisti vairuoti džipą ir sėdėti ten aukštai. Kiekvienas apsidairęs ir net savo artimųjų tarpe ras panašių pavyzdžių.  

Esminių poreikių patenkinimas atsiduria pavojuje

Galite paklausti: o kas tame blogo? Kodėl žmogus negali norėti ar daryti kažką? Liberalioji ekonomika juk pagrįsta vartotojo įgeidžių tenkinimu materialiomis vertybėmis. Vartotojo įgeidis ir yra pakankama priežastis. Nei norėjimas, nei pats pirkimo procesas jokios žalos nedaro, tačiau šių visų prekių gamyba ir vartojimas pasauliniu mastu daro didžiulį poveikį Žemės ekosistemoms ir socialinei gerovei. Mes turime teisę svajoti ir norėti, tačiau mes neturime teisės išprievartauti mūsų planetos ir sugriauti viską, ko pasiekėme. Ir ankstesnėse Egipto, Mesopotamijos ar Romos civilizacijose būta „pervartojimo“, tačiau šį kartą tai vyksta globaliu mastu ir su moksliniu konsensusu, kad Žemės natūralus gebėjimas atsistatyti ir ekologiniai procesai yra negrįžtami. Tenka pripažinti, kad mes be gamtos tikrai neišsiversime, nes esame nuo jos priklausomi esminiais poreikiais kvėpuoti švarų orą, gerti švarų vandenį ir valgyti sveiką maistą ir kita. Tačiau gamta be mūsų gali apsieiti kuo puikiausiai...

Ryšys tarp terorizmo, gerovės ir išteklių vartojimo

O visgi gyvename kontrastų pasaulyje. 20% laimingųjų naudoja 80% visų sunaudojamų išteklių, todėl ir tie 20% laimingųjų yra atsakingi už didžiąją dalį ekologinių ir socialinių pasekmių. Netgi toks fenomenas kaip terorizmas gali būti siejamas su socialiniu neteisingumu ir ekologinėmis problemomis tarptautinėje perspektyvoje. O kaip žmonija šitai sprendžia? Dar labiau kurstydama terorizmą viską griaunant ir keliant dar didesnes ekologines ir socialines problemas šiems kraštams tam, kad vis palaikytų tokius pat vartojimo tempus saujelei planetos laimingųjų? Ar sutiktumėte visą vasarą nevalgyti ledų (tokio visai nebūtino neesminio dalyko), žinodami, kad už tuos pinigus krūva badaujančių ir mirštančiųjų bus pamaitinta?

Šaltinis: Worldwatch Institute, 2004

Kartais pagalvoju, jei mūsų vyriausybė su tokiu pat įniršiu ir atkaklumu kovotų su skurdu ir socialinėmis problemomis kaip kovojo dėl euro (kažkokio tai popieriuko pakeitimą kitu popieriuku), tikriausiai Lietuva jau dabar būtų gerovės valstybė. 

Pavydas – nacionalinis lietuvių charakterio ypatumas?

Taip ir gyvenam visi pilni kompleksų, susiraukę, nes pajamos per mažos, kad įpirktume viską, kas reklamuojama ir tai ką, privalome turėti pagal visuomenės nuostatas. Anksčiau buvusi prabangos preke daugelis produktų tampa būtinu daiktu (pvz., televizorius). Anksčiau visa šeima susėdę žiūrėdavo laidas, o dabar kiekvienas sau atskirai skirtinguose kambariuose, bet ar tai daro mus laimingesniais? Lyginame save su kitais, dažniausiai tais, kurie ne protu ir dora turtus susikrauna ir pagal tai sprendžiame apie savo laimę ir asmeninius pasiekimus. Nenuostabu, kad esame pavydūs, pikti. Neretai galima išgirsti klausimą, „O kiek tu uždirbi?“, kas mano manymu yra net nemandagu klausti, bet lietuvių tarpe dažnai pasitaiko. Dažnai kavinėse girdime šnekant kas ką pirko, kiek sumokėjo ir kokių įmantrių funkcijų turi. Matome ir tuos, kurie grįžta išdidžiai iš Londono ar kur kitur užsimaukšlinę aukso grandines, D&G raideles ir spindintys, kaip iš prekybos centrų rojaus, o mes tik linksime galvutėmis. Taip, ten tikrai rojus. Rodos, visas gyvenimas tik apie tai: perki, vadinasi gyveni. Ir aišku, viską norisi turėti čia ir dabar.

S.O.S.: vaikai – reklamos taikinyje

Taip pat labai keistai susiję tai, kad moralinių vertybių, doros ir susilaikymo nuosmukis sutampa su vartotojiškos visuomenės augimu. Jei anksčiau produktas yra reklamuojamas dėl to, kad jis taupus, geros kokybės, patikimas, tai dabar vis dažniau reklama ir verslas žaidžia mūsų emocijomis, seksualumu ir libido. Vartojimas tam tikrų produktų tampa socialinio statuso dalimi, kitaip kaip visuomenės nariai prarastume ryšius, taptume nebepatrauklūs. Kiekvienam tėvui ar motinai taip pat turbūt yra tekę patirti reklamos ir vartotojiškos visuomenės poveikį vaikams. Ne kartą esame matę prekybos centre vieną ar kitą mažą sceną, kai vaikas gulasi ant grindų ir rėkia, kad tėvai kažką nupirktų. Tai tikriausiai yra pati sėkmingiausia verslo strategija – manipuliuoti vaikais, o per juos ir suaugusiais.

Žmogus – vienintelė būtybė, paliekanti atliekas

Ar taip ir gyvensime tokiame pasaulyje būdami savo įgeidžių vergais, kurie formuojami nuolatos ir visur? Daugelio iš mūsų gyvenimas jau suplanuotas, kažkieno kito, bet ne mūsų pačių. Visi turime gerti Coca-Cola, valgyti burgerius McDonalde, klausytis tos pačios muzikos, nešioti tą patį D&G ar kitką, apsipirkinėti tam pačiam prekybos centre, važinėti tomis pačiomis mašinomis, žiūrėti tą patį realybės šou ar Holivudinį kičą. „Akropolis“ ar „Europa“ tikriausiai daug labiau lankomi moksleivių ekskursijų metu nei muziejai ar Gedimino pilis. Ar toliau remsime pasaulio verslo gigantus po kojomis trypiančius daugumą besivystančio pasaulio valstybių? Ar toliau norėsime matyti tik gražiąją vartojimo pusę ir apsimesim, kad sąvartynai neegzistuoja? Kazokiškių konflikto problema kur kas gilesnė, nei neteisingai pasirinkta sąvartyno vieta. Turime išrasti naujus arba iš naujo atrasti senuosius pakavimo, daugkartinio taros panaudojimo metodus. Gamtoje linijinių procesų nėra, tik cikliniai. Kitaip tariant, gamtoje atliekų nėra, o žmogus per pastarąjį šimtmetį prikūrė įvairiausių chemikalų, kurių gamta net nepajėgia skaidyti.   

BVP: Bendras Vidaus Produktas ar Bepročių Vartotojų Populiacija?

Ar vartojimas ir materialių vertybių kaupimas padaro mus laimingesniais? Tyrimai rodo, kad iki tam tikro lygio BVP augimas ir asmeninė laimė eina koja kojon, tačiau tam tikrame taške „laimingumo“ kreivė pradeda ristis žemyn, nepaisant tolesnio BVP augimo. Ši tendencija yra pastebima daugelyje išsivysčiusių šalių. Kaip tas pasireiškia? Sutrikusia sveikata ir psichika, prastu maitinimusi, prastesne aplinkos kokybe, viršvalandžiais, kuriais mes bandome susimokėti už vartojimo padidinimą, poilsio stoka, stresu, nutrūkusiais socialiniais ryšiais ir sugriuvusiomis santuokomis, viršsvoriu ir daug kitų socialiai neigiamų fenomenų. Galų gale, mes visi esame lygus laiko prasme, nei vienas nėra turtingesnis: visi turime tik 24 valandas per parą, nei daugiau, nei mažiau. Todėl ir mūsų galimybės vartoti ir džiaugtis pirkiniais yra apribotos. Nepaisant visų šių praleistų aspektų, BVP tebėra pagrindinis gerovės matas modernioje visuomenėje ir pagrindinis politikų tikslas.

Balsavimas pinigais

Gera žinia yra ta, kad mes, kaip vartotojai galime kurti kitokią visuomenę, kuri tausoja natūralius išteklius, mūsų sveikatą, aplinką. Mūsų kasdieniai pasirinkimai atrodo labai menki ir neverti dėmesio, tačiau mes galime rinktis ir nukreipti savo perkamąją galią palaikyti tuos, kurie to nusipelno nelygioje verslo kovoje su „pigumo ir prastos kokybės gigantais“. Mes galime rinktis tą produktą, kuris yra pagamintas Lietuvoje, o ne gabentas visą kelią iš Kinijos (tik pagalvokit apie transporto emisijas pasaulio mastu!). Mes galime rinktis produktą ne iš prekybos centro, o iš amatininko, smulkaus verslininko, vietinio žemdirbio turgelyje. Galime reikalauti ekologiškų ir natūralių produktų. Galime boikotuoti tos įmonės produkcija, kuri neteisingai elgiasi su savo darbuotojais. Be abejo, jei žmonės vartotų tik tam, kad patenkinti pagrindinius savo poreikius ir tik tai kas sveika ir ekologiška, šiuolaikinė ekonominė sistema sugriūtų kartu su kai kuriomis įmonėmis ir gal net pramonės šakomis. Vartotojai turi būti nuolat skatinami pirkti daugiau ir daugiau, tam kad verslas galėtų parduoti daugiau ir daugiau. Tik kompleksų pilnam, nelaimingam, pavydžiam, reklama sužavėtam ir materialiose svajonėse gyvenančiam žmogui įmanoma lengvai ir daug parduoti. 

Žaliojo Kalėdų senelio belaukiant

Pabaigai siūlau apmastyti savo laimės šaltinius ir linkiu būti ne santykinai laimingais (lyginant su kaimynu, pvz.), o absoliučiai laimingais (lyginant globalią situaciją), nes Lietuvai tikrai nėra daug kuo skųstis, o jei dar kiekvienas aktyviau reaguotų ne tik į savo asmenines, bet ir į kito problemas, gerovę kurtume čia ir dabar. Taigi, ką dovanosite savo artimiesiems Kalėdų proga turėdami visa tai omenyje? Ir kada padarysime pirmą visuotinę Nieko Nepirkimo Dienos (Buy Nothing Day) Akciją Lietuvoje? 24 mąstymo ir nieko nepirkimo valandos, pašvęstos poilsiui, pasivaikščiojimui, gerai knygai ar nuoširdžiam pokalbiui su artimu žmogum.

Nora Mžavanadzė, Žalioji Lietuva, 2006 m. Autorė yra Vidurio Europos Universiteto doktorantė.