Ar gana gamtosaugą padaryti madingą?

Po šio savaitgalio pasaulinių „Live Earth“ („Gyvoji Žemė“) koncertų visuose planetos žemynuose – net Antarktidoje – žinia pasaulio politikams yra gana aiški – norime gyvos ir saugios gyventi planetos Žemės visiems pasaulio gyventojams! Apie tai rašė 2007 m. lrt.lt  rašė Nora Mžavanadzė, Vidurio Europos Universiteto doktorantė.

Anot organizatorių, kiekvienai koncerto vietai buvo samdomi darnaus vystymosi specialistai ir inžinieriai, kurių pareiga buvo sušvelninti šių renginių poveikį aplinkai: koncertams buvo naudojamos pačios naujausios atsinaujinančių elektros šaltinių technologijos, muzikantai ir jų įranga vežami į koncertų vietas pažangiausiomis transporto priemonėmis, koncertų dalyviai skatinami naudotis viešuoju transportu.

Buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) viceprezidentas Alas Gore‘as, išgarsėjęs kino juosta apie klimato kaitą „Nepatogi tiesa“ („The Inconvenient Truth“), buvo pagrindinis šio renginio globėjas. Prie jo jungėsi ir kitos muzikos ir kino pasaulio įžymybės. Rodos, Vakaruose darosi madinga deklaruoti aplinkosaugines vertybes, vairuoti hibridines mašinas, pirkti ekologiškus ir „sąžiningos prekybos“ (angl. fair trade) produktus, rengtis ekomados rūbais. Man atrodo, kad pasaulis susirgo dar viena – žaliąja mada, tik bijau, kad kaip ir kiekviena mada, ir ši praeis.

Klimato kaitos problemą sunkiai sekasi užkelti ant politikos pjedestalo. Europos Sąjunga (ES) šiandien yra aplinkosaugos politikos inovacijų kalvė ir lyderė pagal aplinkosaugos reikalavimus, tačiau net ir jai sunkiai sekasi susidoroti su Kijoto protokolo įsipareigojimais. Šiandien mažai tikėtina, kad Senosios ES valstybės įvykdys Kijoto įsipareigojimus sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus 8% iki 20120-ųjų palyginti su 1990-aisiais metais. Kita vertus, Rytų Europos valstybės gali džiaugtis gan palankia padėtimi dėl ypač sumažėjusių emisijų po 990 m. Tačiau vertėtų pabrėžti, kad šitie išmetimai sumažėjo ne dėl kažkokių specialių valstybės pastangų, bet dėl persitvarkymo į rinkos ekonomiką.

Kijoto protokolas įsigaliojo Rusijai jį ratifikavus 2005 metais, tačiau Australija ir JAV vis dar jį boikotuoja. Besivystančios šalys jam neįsipareigojusios, tačiau akylai stebi susiklosčiusią situaciją. Kinija ir Indija greitai taps didžiausiais atmosferos teršėjais. Kinija vos spėja maitinti energija augančią ekonomiką – vidutiniškai kas 3–4 dienas Kinijoje atidaroma nauja akmens anglimi kūrenama elektrinė. 2012 metais baigiasi Kijoto protokolo susitarimas ir jau dabar yra svarstomas naujasis. Ar jis numatys daugiau įsipareigojimų ir pareikalaus politinės valios iš vyriausybių, parodys laikas.

Tačiau būtent laiko mes ir neturime. Pagal naujausias Jungtinių Tautų mokslininkų išvadas, vidutinė planetos atmosferos temperatūra nuo XVIII amžiaus jau pakilo 0,8 C, o didžiąją dalį emisijų augimo sudarė laikotarpis nuo 1970-ųjų. Mokslininkų modeliai rodo, kad tolesnis kilimas dviem laipsniais Celsijaus gali būti pražūtingas planetos ekosistemos ir turėti rimtų padarinių žmonijos gerovei bei tolesniam vystymuisi. Jau dabar klimato kaitos požymiai yra pastebimi visuose planetos žemynuose. Klimato kaita suduos skaudžiausią smūgį pasaulio skurdiesiems su besiplečiančiomis dykumomis derlingų žemių sąskaita, jūros lygio kilimu, vandens ir maisto trūkumu, ligų plitimu.

Tam, kad neviršytume tos grėsmingos dviejų laipsnių ribos, pasaulinės emisijos turi nustoti didėti apie 2015–2020 metus, imti tolydžio mažėti ir apie 2100-uosius siekti tik trečdalį 2020-ųjų lygio. Mokslininkai ragina veikti jau dabar, tačiau viskas vyksta kur kas lėčiau. Pagal šiuos paskaičiavimus pasaulio ekonomikai reikia radikalių permainų – pramonės, transporto, statybų, o taip pat socialinės santvarkos – t. y. mūsų kaip individų ir bendruomenių įpročių, normų ir tradicijų pokyčių. Tačiau tam stinga visuomenės supratingumo ir spaudimo, politinės valios ir išteklių.

Pokytis klimato kaitos švelninimui ir prisitaikymui prie jo įvyks, bet palaipsniui. Egzistuoja nuomonė, kad šį procesą paspartintų akivaizdūs klimato kaitos padariniai ar klimatinės katastrofos, tačiau aš linkusi tuo abejoti.
Uraganas Katrina, regis, nė kiek nepaspartino klimato kaitos politikos permąstymo JAV, nors tokių katrinų klimato kaitai įsibėgėjant mes ateityje pamatysime vis daugiau. Ar gali Lietuva prisidėti prie šios problemos sprendimo ir kaip? Mūsų politikai ramūs, nes mes puikiai vykdome Kijoto įsipareigojimus ir emisijas sumažinome kone perpus nuo 1990 metų.

Šiandien šis teigiamas emisijų balansas yra suprantamas ne kaip privalumas, kurį reikia išsaugoti, o kaip ateities rezervas, galimybė padidinti emisijas. Tiesa ir tai, kad ne ilgai džiaugsimės tuo nacionaliniu Kijoto emisijų perviršiu. Auganti ekonomika ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymas ištirpdys šį pereinamuoju ekonomikos laikotarpiu susidariusį perviršį Kijoto įsipareigojimų kontekste.

Beje, atominė energetika šiam kontekste įgyja pranašumą prieš tradicines anglies junginius į atmosferą išmetančias energijos išgavimo formas, tačiau darnaus vystymosi kontekste ji sukelia didelių problemų. Tačiau tai jau tema kitam straipsniui. Tačiau ar tikrai turėtume išlikti konservatyvūs ir tik pasyviai stebėti didžiųjų pasaulio teršėjų derybas? Nuomonė, kad mes maži ir prieš vėją nepapūsi yra labai patogi, tačiau strategiškai klaidinga. Didžiausios sėkmės ateityje susilauks šalys, kurios sugebės pritaikyti savo ekonomikos sistemas prie kiek įmanoma veiksmingesnio gamtos išteklių vartojimo. Šios valstybės susilauks dar didesnės ekonominės sėkmės, jei sugebės pasauliui pasiūlyti energiją ir vandenį taupančias technologijas, atsinaujinančios energetikos technologijas, optimalius logistikos sprendimus ir kitas išteklių panaudojimo inovacijas.

Galvokime kitaip. Taip, mes maži, tačiau galime kažką padaryti! Logiška, kad kuo didesnė šalis, tuo daugiau hierarchinių valdžios lygių, tuo sudėtingiau tampa priimti tokius svarbius sprendimus. Išnaudokime šį mažos valstybės privalumą ir raskime naujų nišų mūsų ekonomikos konkurencingumui skatinti, nes ateities technologijos bus orientuotos į kuo mažesnį poveikį aplinkai ir veiksmingesnį gamtos išteklių naudojimą.

Nora Mžavanadzė, lrt.lt, 2007 m. liepos 9 d. Autorė yra Vidurio Europos universiteto doktorantė.