Nelaimingas maistas

Jei iš tiesų žinotume ką valgome, ar bent dažniau pasidomėtume lėkštės turiniu, pritartume Omarui Chajamui: “Geriau būk alkanas, nei bet ko privalgęs...”

Tiesa, per pastarąjį įvairių perversmų dešimtmetį šiokių tokių permainų patyrė ir kulinariniai lietuvių įpročiai. Vis daugiau tautiečių, užuot čirškinę lašinukus didžkukulių padažui, šeimyniniams savaitgalio pietums folijoje kepa upėtakį su kalnu daržovių. Tačiau ir sunkiai virškinami didžkukuliai, ir gurmaniški virtuvės šedevrai — ilga terlionė, kuriai vis sunkiau rasti laiko. Nuolat lekiančių šiuolaikinių žmonių skrandžiais suskato rūpintis kaip grybai po lietaus dygstantys greitojo maisto restoranai bei užeigos. Kadangi tradicinė lietuviška maisto samprata akivaizdžiai nesieja valgymo su neskubriu bendravimu ar estetiniu pasitenkinimu, mūsų šalis greitojo maisto industrijai — tikra aukso gysla. Nors toks maistas čia jau seniai ne naujiena, iki šiol populiarios kolektyvinės išvykos į mėsainių ir keptų bulvyčių rojų. Kodėl apie tai rašome? Todėl, kad greitojo maisto, verslo požiūriu genialaus atradimo, tėvynė Amerika staiga susigriebė esanti nutukusi ir paskelbė tai nacionaline problema.

Storulių planeta

Aplankiusieji galingiausią pasaulio valstybę teigia niekur kitur neregėję tiek daug žmonių, kurių išvaizdai apibūdinti žodis “antsvoris” yra gerokai per švelnus. JAV Nacionalinio sveikatos instituto duomenimis, kas ketvirtas amerikietis yra nutukęs.  Laikraštis “The Independent” cituoja JAV vyriausiojo gydytojo Davido Satcherio žodžius, kad 61 proc. amerikiečių — gerokai per stori (1970-aisiais šis skaičius buvo 46 proc). Vadinasi, jie priklauso koronarinės širdies ligos, diabeto, insulto, vėžio ir kitų su nutukimu susijusių ligų rizikos grupei, kenčia nuo aukšto kraujospūdžio, per didelio cholesterolio kiekio. Davidas Satcheris taip pat pranešė, kad tokių ligonių sveikatos priežiūra suryja 117mlrd.dolerių per metus, o kasmet su nutukimu siejamos ligos į kapus nuvaro net 300 tūkst. šalies gyventojų. 14 proc. JAV vaikų ir 12 proc. paauglių turi antsvorio.

Pasaulinės sveikatos organizacijos specialistai teigia, jog nutukę ir pusė suaugusių Europos gyventojų. Ši epidemija plinta tokiu spartumu, kokiu vakarietiškasis gyvenimo būdas apima vis naujas pasaulio teritorijas. Amerikos institutas “Worldwatch” paskelbė, kad pirmąkart žmonijos istorijoje antsvorį turinčių planetos gyventojų skaičius viršijo badaujančių ar nepakankamai valgančių žmonių skaičių. “Storiausios” šalys — JAV, Rusija ir Šiaurės valstybės (tarp jų — ir Lietuva).

Apverktina statistika palanki liekninamųjų gaminių pramonei. Jos kasmetis daugiau nei 40 mlrd. dolerių uždarbis sparčiai auga. Daugelis draudimo kompanijų didina nutukusių žmonių įmokas, ypač draudžiantis gyvybę. Juk kenčiančių 25 proc. antsvorį asmenų mirtingumas 1,7 karto, o turinčių 40 proc. antsvorį — 2,2 karto didesnis nei normaliai sveriančių žmonių.  

Gresiančia sveikatos katastrofa susirūpinusių specialistų akys nukrypo į vadinamąjį greitąjį maistą. Mat amerikiečiai, pasak knygos “Greito maisto tauta” (“Fast food nation”) autoriaus Erico Schlosserio, jam išleidžia daugiau pinigų nei aukštajam mokslui, kompiuteriams ir automobiliams. Vidutinis šalies pilietis kiekvieną savaitę sukerta tris mėsainius ir keturias keptų bulvyčių porcijas. Greitojo maisto restoranuose karaliauja gigantiško dydžio patiekalai. Lėkštės, kurių pramoninis standartas buvo 25 cm, tarsi nepastebimai išsiplėtė iki 30 cm. Norint greitai prisikimšti net nebereikia išlipti iš automobilio — pakanka privažiuoti prie specialių skubančius vairuotojus aptarnaujančių užeigų ir pro langą iškišti ranką. Anot E.Schlosserio, per 90 proc. Amerikos vaikų greito maisto restoranuose vaišinasi mažiausiai kartą per mėnesį, o beveik ketvirtadalis šalies paauglių čia užsuka kasdien. Mokyklose atliktas tyrimas parodė, jog net 96 proc. moksleivių spalvingasis klounas Ronaldas McDonaldas yra pažįstamas ir savas kaip artimiausias kaimynas. Jį aplenkti sugebėjo tik Kalėdų Senelis. Kol kas.

Auksinė idėja — konvejeris

Ericas Schlosseris ironizuoja, kad galingiausios greitojo maisto korporacijos “McDonald’s” simbolis — Auksinės arkos jau tampa geriau atpažįstamas net už krikščioniškąjį kryžių. Autoritetingas, ne sykį už žurnalistinius tyrimus premijuotas “Atlantic Monthly” korespondentas praėjusiais metais išleistoje knygoje “Greitojo maisto tauta” išsamiai aprašė greitojo aptarnavimo sistemos fenomeną. Jis aplankė Kalifornijos vietoves, kur atsirado pirmieji greitojo maisto restoranai, Niū Džersio industrinį koridorių, susitiko su Amerikos gyvulių skerdikais. Paskui nuvyko į Angliją ir Vokietiją aiškintis, kaip ir šių šalių gyventojai virsta greitojo maisto tautomis. Greitojo maisto industrijai tyrinėti paskyręs kelerius metus Schlosseris atskleidė paprastam klientui nematomą verslo pusę ir jo klestėjimo kainą.

Schlosserio įsitikinimu, pokario Amerikos ekonomikos pakilimo metais užsimezgusi greitojo aptarnavimo sistema pakeitė ne tik šalies mitybą, bet ir ekonomiką, ekologinę aplinką, žmonių svorį bei psichologiją. Ji užsimojo dominuoti visame pasaulyje ir jau tapo svarbiausiu greitai plintančios amerikietiškosios kultūros ženklu. Viso šito galėjo neatsitikti, jei ne du draugai — Waltas Disney ir Ray Krocas. 1917 metais savanoriais į greitosios pagalbos dalinio mokymų stovyklą Konektikuto valstijoje pakliuvę paaugliai susižavėjo konvejerio principu.

Amunicijos tiekėjas, kulkosvaidininkas ar pėstininkas privalėjo kuo greičiau atlikti ypatingų įgūdžių nereikalaujančią funkciją. Konvejeriai puikiai tiko gaminti reikalingus daiktus mažiausiomis sąnaudomis. Tačiau darbuotojai turi prisitaikyti prie esamos technologijos, o ne atvirkščiai. Ray Krocas, tapęs San Bernardino mieste įsikūrusio vairuotojus aptarnaujančio restorano savininkų brolių Richardo ir Maco McDonaldų partneriu, konvejerio principą sėkmingai perkėlė į komercinę virtuvę. Broliams jau buvo gerokai įgrisę ieškoti vis naujų padavėjų ir virėjų, mat senieji galiausiai išeidavo į geriau mokamą darbą. Nusibodo keisti indus ir šakutes, kuriuos nuolat nušvilpdavo ar sugadindavo jų užkandinę pamėgę paaugliai.

1948-aisiais McDonaldai atidarė pertvarkytą greitojo maisto restoraną. Pastatą nudažė ryškiai geltona spalva ir gerokai apkarpė buvusį valgiaraštį — paliko tik mėsainius, sūrainius, skrudintas bulvytes, pieno kokteilius ir gazuotus gėrimus. Viskas pardavinėjama popierinėje taroje, kurią paskui galima išmesti. Kiekvienas darbuotojas atlikdavo griežtai apibrėžtą veiksmą: vienas kepė mėsainius, kitas dėjo prieskonius, trečias vyniojo į popierių, o ketvirtas priiminėjo užsakymus.

Kadaise iš aukštosios mokyklos pašalintas Ray Krocas, užeigose uždarbiavęs kaip džiazo muzikantas, kurį laiką pilstęs gazuotą vandenį dėdės įmonėje, brolių McDonaldų restoraną pavertė sparčiai augančia greitojo maisto imperija. Jis buvo talentingas pardavėjas ir reklamuotojas. Pasakojama, jog 6-ąjį dešimtmetį Krocas skraidė virš JAV savo “Cessna” dairydamasis mokyklų, šalia kurių galėtų įkurdinti naujus restoranus.  Beje, jo senas bičiulis Waltas Disney panašų konvejerį įkūrė savo kino studijoje: siaurų monotoniškų užduočių atbukinti dailininkai piešė ir spalvino atskiras detales. Nors iš pradžių greitojo maisto užkandinės atrodė rizikingas verslas, daugelį būsimųjų tinklų savininkų viliojo galimybė jį pradėti su itin mažais ištekliais. Taip vienas po kito ėmė dygti “Taco Bell”, “Domino Pizza”, “Burger King” ir kiti.

Sveiki atvykę į XIX amžių!

Greitojo maisto pramonėje mechaniniai įtaisai iki šiol vertinami labiau nei darbuotojo sugebėjimai. Vienoje iš gamyklų Aidaho valstijoje bulvės skutamos, rūšiuojamos ir plikomos garais. Jos smulkinamos specialiu prietaisu: iš aukšto slėgio žarnos iššautos bulvės dideliu greičiu lekia pro specialiai išdėstytus peilius. Paskui žaliava apipilama karštu vandeniu, džiovinama, skrudinama riebaluose, skubiai užšaldoma ir supakuojama į maišus beveik nepaliesta žmogaus rankų.

Kita bendrovė atlieka į Žvaigždžių karus panašius tyrimus. Čia sukurtas prietaisas, spinduliavimu žudantis mėsoje esančias bakterijas. Tai greičiau ir pigiau, nei auginti ir skersti galvijus taip, kad šie neužsikrėstų ligomis. Jeremy Rifkinas knygoje “Ne tik jautiena” (“Beyond beef”) rašo, kad netolimoje praeityje su galimais ankštuose, tvankiuose garduose sugrūstų galvijų susirgimais buvo kovojama gyvulius šeriant antibiotikais. Pasak šios knygos autoriaus, anaboliniai steroidai bei įvairiausi maisto priedai — taip pat ne paslaptis. JAV per 95 proc. garduose išaugintų gyvulių gauna augimą skatinančių hormonų, kurie 5—20 proc. pagerina svorio augimą. Jie ėda pašarus, kuriuose gausu insekticidų. Taigi pesticidai pasiekia vartotojus ir per jautienos mėsą. Jais užteršta jautiena užima antrąją vietą po taip pat užterštų pomidorų rizikuojant susirgti vėžiu.

Ericas Schlosseris savo knygoje apie greitą maistą teigia, kad be žalių salotų ir pomidorų dauguma į greito maisto restoranus pristatomų produktų būna sušaldyti, konservuoti, dehidratuoti. Argi taip augintas ir ruoštas maistas gali būti laimingas? Sugalvoti vaikams skirto linksmųjų pietų paketo pavadinimą “Happy meal” (laimingas valgis — angl.) galėjo tik žmogus, išties turintis neblogą humoro jausmą.

Greitojo maisto sistema yra didžiausia pasaulyje jautienos pirkėja. Reaguodama į pasipiktinimą, buvo įvestos naujos taisyklės tiekėjams, kaip auginti ir skersti gyvulius. Pabrėžiama humaniškos elgsenos svarbą ir nustatoma, kiek gyvuliams reikia erdvės, kad jie augtų nekankinami. Erico Schlosserio manymu, jau pats laikas susirūpinti elgesio su žmonėmis etika, darbo sąlygomis ir pavojais, su kuriais susiduria greitojo maisto tinklų darbuotojai. Pradėti reikėtų nuo skerdyklų, kuriose konvejeris sukasi pasiutusiu greičiu. Vakarų Europoje per valandą paskerdžiama 75—100 galvijų, Australijoje — apie 115, o Amerikoje — 300—400! Sužeidimų skaičius proporcingas konvejerio greičiui.

Kolorado ir Nebraskos miestuose įsikūrę mėsos kombinatai yra didžiausi darbdaviai. Atvykęs į šias vietas Schlosseris sako pasijutęs kaip XIX amžiuje. Milžiniškas greitojo maisto sistemos jautienos poreikis privertė industrializuoti gyvulių auginimą ir skerdimą. Tai sužlugdė nepriklausomus gyvulių augintojus.

Schlosseris rašo, kad iš pradžių jo kalbinti žmonės bijojo žurnalistui atvirauti, kaip yra išnaudojami. Mėsos skerdyklose pilna neraštingų ir angliškai nekalbančių juodadarbių imigrantų iš Meksikos ir Gvatemalos kaimų. Jiems mokama mažesnė už minimalų atlyginimą alga, o socialinis draudimas bemaž neegzistuoja. Susižeidę jie amžiams tampa bedarbiais. Panašiai su darbuotojais elgiamasi ir greitojo maisto restoranuose. Taip, seniai virtusios transnacionalinėmis greitojo maisto korporacijos duoda darbo milijonams žmonių. Kas aštuntas JAV darbininkas yra dirbęs greitojo maisto restorane. Tačiau šis darbas būna trumpalaikis. Darbuotojai neturi galimybių mokytis ir tobulėti. Priimant naują žmogų beveik nereikia jokio mokymo — juk įrenginiai už jį atlieka tą pačią siaurą operaciją. Kadaise senosiose Pietų Kalifornijos užkandinėse darbavosi kvalifikuoti virėjai. Deja, vėliau juos išstūmė didžiausio pelno mažiausiomis sąnaudomis siekiantys greitojo maisto tinklai, kur darbuotojų kaita netgi skatinama. Tikra dovanėlė — paaugliai. Du trečdaliai JAV greitojo maisto restoranų darbuotojų yra 15—20 metų jaunuoliai, pigiausia darbo jėga.  

Mažosios aukos

Pamėgę viską, kas greitai pagaminama bei greitai išmetama (vienkartiniai indai, įrankiai, nosinaitės, kojinės), amerikiečiai ne tik sukūrė atliekų utilizavimo problemą, bet ir patyrė psichologinių lūžių. Tapo įprasta lengvai išsiskirti ne tik su daiktais, bet ir su žmonėmis, vietomis, pastatais, veiklos būdais, vertybėmis. Asmenybės ir visuomenės vertybių sistema tapo laikina bei fragmentiška. Mentaliteto mutacijos tokio gyvenimo būdo kritikus jaudina ne mažiau nei su greitojo maisto pramone siejamas masinis nutukimas ar negailestingai naikinama gamta. Iškirsti atogrąžų miškai negali atgimti, nes juose ganomi raguočiai mėsos pramonei. Dėl šios pramonės į orą išmetamos metano dujos prisideda prie globalinio planetos atšilimo. Milijonai tonų vienkartinių indų ir pakuočių teršia aplinką. Bet labiausiai piktinamasi tuo, kad į nesveiką maistą pardavinėjančių greitojo maisto tinklų pinkles be jokių skrupulų įpainiojama pažeidžiamiausia visuomenės dalis — vaikai. Britų žurnalas “London review of books”, pristatydamas Erico Schlosserio knygą, pasakoja apie rytinę vaikų televizijos laidą. Ryškiai išsidabinęs klounas Ronaldas McDonaldas, svečiuodamasis anglų šeimoje, moko vaikus, kad reikia mylėti mamą. Filmuko pabaigoje jis dar pasūpuoja kūdikį. Nė žodžio apie mėsainius ar skrudintas bulvytes. Taip sėkmingai parduoti produkciją vaikams sugebėjo tik Waltas Disney’us. JAV vaikai jiems skirtose laidose per metus pamato apie 30 tūkst. panašių siužetų.

Prisimenu, kaip pirmokė duktė džiūgavo, kai jos klasė išsirengė į greito maisto restoraną švęsti bendraklasio gimtadienio. Mažiesiems tai buvo į Kalėdų džiaugsmą panašus metų įvykis, iš kurio jie grįžo apsikrovę spalvingais balionais ir žaisliukais. Ten labai linksma ir galima valgyti rankomis. Ten atžalas vedame ypatingomis progomis, norėdami paskatinti už gerą mokslą ar praleisti laiką su šeima. Taigi ši vieta jiems ima asocijuotis su ypatinga švente, kol galiausiai tampa gerovės ir malonumų etalonu. Kaip tik to ir siekia tobulai veikianti greitojo maisto tinklų rinkodara. Nutylima apie tai, ką laikraščiui “The Independent” šią vasarą teigė Georgo Washingtono universiteto profesorius Johnas Banzhafas: žmogus gali tapti priklausomas nuo persivalgymo. Vartojant kaloringus, menkos maistinės vertės patiekalus su didele riebalų, druskos ir cukraus koncentracija, kūnas pripranta nuolat gauti papildomų riebalų. Naujųjų ląstelių nebesunaikins jokios dietos. Net numetus svorio, jos tūno organizme, skatindamos valgyti daugiau.

Knygos “Maisto politika” (“Food politics”) autorė Niujorko universiteto profesorė Marion Nestle rašo, jog greitojo maisto kompanijos įsiskverbė į Amerikos koledžų miestelius, valstybines mokyklas, gundydamos paremti mainais už galimybę šių įstaigų koridoriuose pastatyti greitojo maisto automatus. Tai siūlo net ligoninėms! Aktyviai dalyvauja valgyklų konkursuose. Kelios JAV valstijos jau mėgina suvaržyti greitojo maisto invaziją į mokyklas. Nedėkinga užduotis, turint galvoje lobistines šios industrijos galias. Pasak profesorės Marion Nestle, maisto industrija nupirko daugybę mokslininkų, mitybos specialistų, dietologų ir universitetų, tad visuomenei darosi sunku gauti nešališką informaciją.

Praėjusių metų liepos 5-osios BNS pranešė, kad “McDonald’s” galės be muito importuoti į mūsų šalį įvairių maisto produktų. Pasak šios agentūros, “McDonald`s vadovai anksčiau grasino, jog negavęs tokio leidimo tinklas pasitrauks iš Lietuvos. Veikla čia jiems esanti nuostolinga. Finansų ministerijos pareigūnai teigė, jog nuėmus muitą biudžetas per pusmetį neteks apie 600 tūkst. litų. Valdžia nusileido.

Maisto skonis — iš mėgintuvėlio

Kartą turtingiausių pasaulio žmonių sąraše pirmaujantis Bilas Gatesas nuvyko į Omahą Nebraskoje. Viešbutyje susitiko seną bičiulį Warreną Buffettą. Jiedu pasivaišinti nužingsniavo į greitojo maisto restoraną. Buffettas apstulbusiems žurnalistams paaiškino, kad abu mėgsta mėsainius. Šis pomėgis netgi esanti nerašyta judviejų tarpusavio supratimo dalis. Kodėl gi ne? Pasakodamas šią istoriją “The New York Times Book Review” nė nesistebi, kad du milijardieriai nepasirinko pietų rafinuotesnėje ir autentiškesnėje Amerikos vietoje. Greitojo maisto įprotis ir skonis augte įaugęs į amerikiečių kraują.   
 
Liežuvio apgaulė

“Kodėl skrudintos bulvytės tokios velniškai skanios?” — “Willamette Week” žurnalistas Markas Musickas pasiteiravo kolegos Erico Schlosserio. “Jie naudoja itin geros kokybės bulves ir įrangą, užtikrinančią, kiek laiko jos turi kepti ir kokio turi būti traškumo. Bet ten dedama ir truputis specialaus priedo, bulvytėms suteikiančio subtilaus jautienos skonio”, — atsakė Schlosseris.

Rinkdamas medžiagą knygai žurnalistas suvalgė, anot jo, “nenormalų greitojo maisto kiekį”. Apskritai jis pasirodė gana skanus. Skrudintas “McDonald’s” bulvytes teigiamai vertino klientai, konkurentai ir maisto kritikai. Schlosseris teigia, kad išskirtinis skonis labiausiai priklauso ne nuo bulvių rūšies, gamybos technologijos ar restorano įrangos. Visa tai turi ir kiti tinklai. Anksčiau “McDonald’s” bulves kepdavo apie 7 proc. medvilnės sėklų aliejaus ir 93 proc. jautienos taukų mišinyje. Tai suteikdavo unikalų skonį ir persunkdavo jas jautienos taukais labiau nei mėsainius.

Reaguodamas į kritikos ugnį dėl cholesterolio kiekio bulvytėse tinklas 1990-aisiais perėjo prie gryno daržovių aliejaus. Kompanijai tai tapo iššūkiu: kaip išgauti buvusį jautienos skonį be šių taukų? Žvilgsnis į skrudintose bulvytėse naudojamas sudėtines dalis paaiškina, kaip pavyko išspręsti problemą”, — rašo Schlosseris. Tarp jų rasime sąvoką “natūralus skonis”. Pasak žurnalisto, ji padeda suprasti ne tik tai, kodėl skrudintos bulvytės gardžios, bet ir tai, kodėl dauguma amerikietiškojo greitojo maisto yra būtent tokio skonio.

“Atidarykite šaldytuvą ar virtuvės spintelę ir pažiūrėkite į produktų etiketes, — siūlo ponas Ericas. — Beveik kiekviename sudėtinių dalių sąraše aptiksite “natūralų skonį” arba “dirbtinį skonį”. Tai — priedai, kurie perdirbtam maistui suteikia skonio, dingstančiam konservuojant, šaldant ar dehidratuojant produktus. Pasak Schlosserio, apie 90 proc. amerikiečių maistui išleidžiamų pinigų kliūva perdirbtiems produktams.

Žurnalisto pasakojimu, po II pasaulinio karo JAV susikūrė plati pramonės šaka, kuri stengėsi perdirbtą maistą padaryti nuryjamą. Pirmaujančių greitojo maisto tinklų pavadinimai ir jų geriausiai parduodami patiekalai tapo visame pasaulyje gerai žinomomis amerikietiškosios kultūros ikonomis. Tačiau nedaug kas išvardytų firmas, gaminančias skonius greitajam maistui. Tai — įsislaptinusi pramonė. Jos kompanijos neatskleis nei savo produkcijos formulių, nei klientų. Greitojo maisto tinklai nori, kad visuomenė tikėtų, jog jų patiekalų skonis gimsta virtuvėje, o ne kitų firmų valdomuose fabrikuose.

Tipiškas dirbtinis braškių skonis, kurį pajusime greitojo maisto restorane gerdami braškių pieno koktelį, anot “Greitojo maisto tautos” autoriaus, susideda net iš 49 sudėtinių dalių, tarp jų — amilo butyrato, benzilo acetato, benzilo izobutyrato, etilo acetato, metilo benzoato ir pan. Štai jums ir braškės! Įvairūs ingredientai suteikia specifinio skonio (pvz., kukurūzų spragėsių, bananų ar zefyrų) arba aromato (pvz., šviežiai nupjautos žolės). Ericas Schlosseris rašo, kad į “McNuggets” vištieną, be kitų priedų, dedama jautienos ekstrakto. Skrudintose bulvėse yra gyvulinės kilmės priedų, tačiau, žurnalisto teigimu, niekas neišduoda, kokių būtent gyvulių.

Akių apgaulė   

Žinoma, vartotojai norėtų matyti ant maisto etiketės užrašą “natūralus skonis”, tikėdami, kad jis yra sveikesnis. Tačiau maisto technologijos profesorius Terry Acree Schlosseriui paaiškino, jog dirbtinis ir natūralus skonis neretai yra tos pat cheminės sudėties, skiriasi tik gamybos būdai. Todėl natūralus nebūtinai sveikesnis ir grynesnis už dirbtinį.

Kai migdolų skonis gaunamas iš natūralių šaltinių — abrikosų ir persikų kauliukų, — jame lieka vandenilio cianido (hydrogen cyanide), mirtino nuodo, pėdsakų. O štai skonis, išgaunamas maišant gvazdikėlių aliejų su amilo acetatu (amyl acetate), jo neturi nė kruopelės. Tačiau pastarasis vadinamas dirbtiniu skoniu ir kainuoja pigiau.   
             
Industrinis Niū Džersio koridorius nusėtas naftos perdirbimo gamyklų ir chemijos fabrikų. Didžiausia pasaulyje skonių kūrėja IFF (International Flavours and Fragrances) turi čia, Deitone, savo fabriką. Beje, Schlosserio minima kompanija gamina ir šešis iš dešimties geriausiai pasaulyje perkamų kvepalų: Estee Lauder “Beautiful”, Clinique “Happy”, Calvin Klein “Eternity”, Lancome “Tresor” ir kitus. Dezodorantų, šampūnų, indų plovimo skysčių, baldų poliruoklių aromatai čia išgaunami tuo pat būdu kaip ir maisto — manipuliuojant lakiaisiais chemikalais.

Daugelis šių chemijos kompanijų gamina ir spalvinius priedus. Jie padeda perdirbtam maistui atrodyti šviežiai ir patraukliai. Pasak Schlosserio, spalvinamųjų medžiagų dedama į daugelį greitojo maisto restoranuose pardavinėjamų gaiviųjų gėrimų, salotų užpilų, pyragėlių, vištienos patiekalų ir sumuštinių. Tyrimais įrodyta, kad maisto kvapas bei spalva turi didelės įtakos skonio pojūčiui.

Ryškios spalvos maistas dažniausiai atrodo skanesnis už atrodantį prėskai, netgi kai sudėtinės skonio dalys yra identiškos. Schlosseris pasakoja apie įdomų skonių tyrinėtojų eksperimentą, atliktą 8-ąjį dešimtmetį. Specialių lempų šviesoje dalyviai buvo vaišinami jautienos mėsa ir skrudintomis bulvytėmis. Visi gyrė maistą. Išjungus apšvietimą, paaiškėjo, kad jie valgė mėlynos spalvos mėsą ir žalias bulves. Tai išvydę kai kurie išsyk sublogavo.  

Žygis per pasaulį

Vargu ar šios pramonės krikštatėvis Ray Krocas galėjo drąsiausiame sapne susapnuoti, kad jo atradimas įsiskverbs net į gilių kulinarinių tradicijų kraštus, šimtmečiais puoselėjusias rafinuotą skonį ir valgymo kultūrą. Elegantiška prancūzė mėgina apžioti keliaaukštį mėsainį — argi ne keblus uždavinys vaizduotei?

Dėl teisybės reikia pasakyti, kad greitojo maisto pramonė šioje vyno ir kvapių sūrių šalyje patiria nemažą pasipriešinimą. Murray Campbell “Toronto Globe and Mail” aprašė, kaip praėjusiais metais vienas iš Paryžiuje įsikūrusių greitojo maisto restoranų patyrė smarvės bombų ataką. 1999-aisiais prancūzų fermerio Jos Bov vadovaujama gauja išdraskė šalies pietinio regiono Millau mieste statomos greitojo maitinimo užeigos konstrukcijas.

Kadangi spalvingasis klounas Ronaldas McDonaldas nemažai daliai maisto istorija besididžiuojančių prancūzų kelia baisią alergiją, sumanyta jį pakeisti nacionalinės animacijos herojumi Asterixu. Dabar mėsainius prancūzams reklamuos senovės galų karys, prieš du tūkstančius metų vadavęs gimtinę iš Romos legionų priespaudos.

Vadybos profesorius Donas Thompsonas įsitikinęs, jog idėja yra puiki: netgi pikčiausiai nusiteikusiems prancūzams bus sudėtingiau siaubti restoraną, prie kurio durų svetingai pasitinka ne amerikietiškasis klounas, o jų nacionalinis didvyris. “Blogo maisto gigantas priveikė nenugalimąjį galą”, — pakomentavo prancūzų kultūros žurnalas “Tlrama”.Tačiau kita prancūzų dalis mano atvirkščiai: Asterixo pergalė prieš klouną Ronaldą tik dar kartą įrodo neįveikiamą prancūzų identitetą.

AP korespondentė Julie Watson praėjusį gruodį pranešė apie protestus, su kuriais Meksikos Oaksakos mieste (šis miestas laikomas kulinarine šalies sostine) susidūrė ketinimai atidaryti naują “McDonald’s” restoraną. Protestuotojams vadovaujantis menininkas Fransisco Toledo pareiškė, jog koloninio stiliaus XVI amžiaus aikštė yra šventa vieta, kur Auksinės arkos visiškai netinka.

Per keturis mėnesius trukusią akciją jos dalyviai praeivius vaišino tirštu vietiniu gėrimu iš kukurūzų krakmolo ir apklijavo numatomą restorano vietą užrašais “Mes nenorime McDolerių”. Miesto vadovai palaikė protestuotojus, tad šie laimėjo kovą. Tačiau karas su mėsainių imperija miesto gyventojus padalijo į dvi grupes — saugančiųjų kultūrinį paveldą ir bet kokia kaina trokštančių darbo.

Žurnalisto Algimanto Čekuolio pasakojimu, pirmieji greitojo maisto restoranai Portugalijoje bankrutavo. Mat įpratę valgyti sveiką maistą portugalai kaipmat rado alternatyvą — ėmė pardavinėti savus mėsainius iš pačių keptų bandelių su natūraliai kepta mėsa. Panašiai pasielgė ir suomiai, įkūrę didžiausią šalyje suomišką greitojo maisto tinklą.

1992 metais suomiškais hesburgeriais vaišino 12 šio tinklo restoranų. Dabar jų — jau 180, veikiančių 60-yje Suomijos miestų. Tinklas atidarė savo užeigų Vokietijoje ir Estijoje. Labiausiai didžiuojamasi suomiškųjų mėsainių kokybe, kurią garantuoja savarankiškas apsirūpinimas vietos produktais. Firma pati gaminasi savo reikmėms ne tik majonezą, salotų užpilus, bet ir programinę įrangą.

Prieš keliolika metų maisto “internacionalizacija” buvo suvokiama kaip vien tik  amerikietiškojo gyvenimo būdo invazija. Tačiau pastaruoju metu mitybos tradicijos vis labiau maišosi. Štai “San Francisco Chronicle” pranešė, kad žalios žuvies, ryžių ir jūros žolių patiekalo suši, kadaise amerikiečiams buvusio delikatesiniu valgiu,  dabar jau pilna kiekvieno prekybos centro šaldiklyje. Rytietiškoji suši pramonė perima greitojo maisto principus ir atakuoja Ameriką suši padirbiniais. Kaip ir mėsainiai, jie ruošiami konvejerio būdu. Po to iš Filipinų laivais plukdomi greitojo maisto tinklams.

Košeriniai mėsainiai         

Greitojo maisto gigantams plėstis už Amerikos ribų sekasi ir dėl to, kad prieš užkariaujant naują rinką išsamiai analizuojama vietos virtuvė. Stengiamasi prisitaikyti prie specifinių poreikių. Prancūzijoje ir kai kuriose kitose šalyse šiuose restoranuose patiekiamas vynas, Vokietijoje pilstomas alus. Indijoje mėsainiai ruošiami ne su jautiena, bet su ėriuko mėsa. Norvegams siūlomi “McLaks” sumuštiniai su lašiša, o lenkams — juodųjų serbentų kokteiliai.

“The China Post” žurnalistė Laura Ho praėjusių metų gruodžio 13-ąją pranešė, kad Taivanas tapo antrąja pasaulio šalimi po Honkongo, kurioje “McDonald’s” nutarė pamaloninti ryžių mėgėjus keturiais naujais ryžių patiekalais. Naujieji valgiai primins vietos virtuvę — bus ruošiami su japoniškų grybų ar imbiero bei aštriu Thai padažu. 
  
Itin subtiliai ši pramonė veikia musulmoniškuose kraštuose ir Izraelyje. 1993 metais Ramat—Gane, viename iš Tel Avivo rajonų, buvo atidarytas pirmasis “McDonald’s” restoranas. Šiandien šalyje jų — jau per 80. “McDonald’s Israel” pabrėžia, kad per 80 proc. jų parduodamo maisto sudėtinių dalių yra vietinės kilmės: košerinė jautiena, bulvės, salotos, bandelės ir kita. Čia veikiantys restoranai dvejopi. Vieni aptarnauja klientus, nesilaikančius košerinės mitybos principų, ateinančius šeštadieniais ir per religines šventes. Septynių košerinių “McDonald’s” užeigų meniu sudarytas pagal tokios mitybos taisykles. Per žydų religines šventes košeriniai greitojo maisto restoranai užsidaro.

Musulmonų šalyse košerinio maisto analogas — pagal Halal principus ruošiami patiekalai. Jų griežtai besilaikantys žmonės nori būti tikri, kad valgo tam tikru būdu paskerstų (skerdimo metu kartojant Alacho vardą) galvijų mėsą. Interneto puslapyje www.ifanca.org musulmonams patariama prieš dedant greitąjį maistą burnon įsitikinti, ar mėsa tinkamai paruošta, ar ruošiant patiekalus naudojamos švarios pirštinės, ar darbuotojai plauna rankas. Griežtuosius Halal reikalavimus pažeidžia bendri griliai, puodai bei peiliai, jei jais pjaustoma skirtingų rūšių mėsa.

Lanksti greitojo maisto sistemos elgsena svečiose šalyse patvirtina Erico Schlosserio, knygos “Greitojo maisto tauta” autoriaus teiginį, kad “Greitojo maisto pramonei vadovaujantys direktoriai nėra blogi žmonės. Jie yra verslininkai. Jei žmonės reikalaus, jie mielai pardavinės organiškus mėsainius be dirbtinių priedų”.

Vakarų egzotika      

1990 metų sausio 31dieną “McDonald’s” įžengė į Rusiją. Didžiausias pasaulyje šios firmos restoranas (28 tūkst. kv.m.) įsikūrė prestižinėje Puškino aikštėje. Prie jo durų tąkart susibūrusi minia tapo “McDonald’s” istorijos legenda — valandų valandas milžiniškoje eilėje žvarbo per 30 tūkst. rusų, užsispyrusių žūtbūt pirmieji paragauti amerikietiškųjų mėsainių ir skrudintų bulvyčių. Dabar šis tinklas Rusijoje valdo per pusšimtį restoranų.

Pasak žurnalistės Yeunhwos Jang, daugelis jaunosios kartos korėjiečių nebemėgsta tradicinių patiekalų, kuriais maitinosi jų tėvai. Jaunimas įprato vartoti kečupą, majonezą ir vakarietiškus salotų užpilus. Pasikeitė netgi valgymo manieros. Seną paprotį valgyti iš vieno dubens šiuolaikiniai korėjiečiai atmeta kaip nehigienišką. Kita vertus, greitasis maistas šį bei tą perėmė ir iš jų kulinarijos. Pavyzdžiui, pica gardinama korėjietiškais prieskoniais.

Kinijos nacionalinio statistikos biuro duomenimis, daugelis šios šalies miestiečių yra dažni greitojo maisto restoranų lankytojai, ypač iš pasiturinčių rytinių ir pietinių regionų. Net 80 proc. 15—45 metų apklausos dalyvių prisipažino mėgstantys šį meniu. Anot Chen Zhaoguan, vieno iš Beijing mieste naują restoraną atidariusio “Rainforest Cafe” tinklo direktorių, greitasis maistas — geras būdas egzotišką vakarietišką kultūrą padaryti artimesnę užjūrio nemačiusiems tautiečiams.

1971 metais “McDonald’s” atidarė savo pirmąjį restoraną Japonijoje. Linda S.Wojtan, “Japan Digest” aptarianti japonų gyvenimo ir mitybos permainas per pastaruosius dešimtmečius, atkreipia dėmesį, kad mėsos (daugiausia įsivežamos) kiekis šioje šalyje pralenkė ryžių suvartojimo kiekį. Japonai tradicinę sveiką mitybą keičia į greitąjį maistą, mat šis pigesnis ir greičiau paruošiamas.

Dietologas Asako Aramaki susirūpinęs, kad greitai nebeteks pasauliui girtis savo ilgaamžiais. Juk vis mažiau japonų prie pietų stalo naudojasi pagaliukais — picą, mėsainius ar keptą viščiuką valgo rankomis. Tiesa, ir čia greitojo maisto tinklai daro nuolaidų vietos skoniui. “Domino’s” restoranuose pica kepama su tunu, midijomis ar kalmarais, o “McDonald`s” siūlo “Teriyaki Burger” ar “Chicken Tatsuta”.

Ispanai geria koka kolą, mūvi džinsus, dievina Holivudo filmus ir kerta mėsainius. Tačiau, pasak žurnalistės Agustinos Pascual, greit ruošiami valgiai jos gimtinėje nėra tokie populiarūs kaip kai kuriose kitose šalyse. Mat daugelis ispanų iki šiol išsaugojo tradiciją valgyti namie. Labiausiai mėsainius ir skrudintas bulvytes mėgsta mažieji.

Ar gresia nutukimas lietuviams? 

Nors tradicinė lietuvių virtuvė ir nėra tokia rafinuota kaip Viduržemio jūros šalių, be reikalo raustame, didžkukulius vadindami nacionaline gėda. Norvegai kerta apvalius didžkukulius su varške, kurdai — su aštriu, pomidorų padažą primenančiu padažu. Bulvių plokštainis ar bulviniai blynai su mėsa mus pasiekė iš Vokietijos.

Kiekviena tauta turi tik jai būdingą mitybą, nulemtą gamtinių sąlygų, vyraujančių ūkio šakų, papročių, maisto ruošimo tradicijų. Nebegyvename uždarai ir sėsliai, tad virtuvės tradicijos maišosi. Lietuviai valgo vis daugiau perdirbto ir greitai paruošiamo maisto. Tad ar mums negresia amerikiečių dalia — nutukimas, Amerikoje jau paskelbtas nacionaline problema?

“Gresia, — sako privataus kabineto “Dietos sistema” gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė. — nuo XX amžiaus pradžios mitybos įpročiai ypač suprastėjo ir toliau blogėja. Tiesa, kad greitai paruošiamas maistas dažniausiai neatitinka sveiko maitinimosi principų. Tačiau kol kas ne jis didžiausias mūsų priešas. Pažiūrėkime, ką lietuviai ruošia ir valgo namie. Tada tampa aišku, kodėl vaikai taip mėgsta “McDonald’s”. Lengvai sukramtomas bei suvirškinamas mėsainis išties geriau nei mokyklinis “guminis” kotletas ar riebaluose plaukiantis karbonadas. Daugelis mažųjų  greitojo maisto restorane apsilanko kartą per savaitę ar net rečiau. Tai netukina.” Tačiau ponia Daiva pripažįsta, kad tokios užeigos neugdo visavertės mitybos įpročių.
 
Protėvių valgiaraštis

Endokrinologijos specialistas docentas Gintautas Kazanavičius prognozuoja, kad išlikus dabartinėms svorio augimo tendencijoms netrukus trečdalis mūsų tautos bus nutukusi. Tačiau senoji lietuviška virtuvė dėl šių skaičių niekuo dėta. Pasirodo, mūsų protėviai maitinosi sveikai ir subalansuotai. Pirmosios rašytinės žinios apie ruginę bei bėralinę duoną, ankštines kultūras, ropes, kopūstus, morkas, pastarnokus, rūkytas žąsis, rūgusį pieną pasiekia mus iš XVI amžiaus. O tradiciniais valgiais laikomi patiekalai, kuriuos nuo XIX amžiaus antrosios pusės ruošė Lietuvos valstiečiai.

Pasak Daivos Pipiraitės, bene tautiškiausias iš jų — bulvių vėdarai. Tačiau anaiptol ne vienintelis. Nacionalinė virtuvė gyvavo dar tada, kai lietuviai nevalgė bulvių, užtat kirto ragaišius, skilandžius, lietuviškus koldūnus, šiupinį, suktinukus, švilpikus, kisielių, skrylius, šaltibarščius, lietuvišką sūrį. Be to, valgė daug košių — marškonę, pusmarškonę iš bulvių ir miltų. Mėsos anais laikais lietuviai vartodavo kur kas mažiau nei dabar. Turtingieji mėgavosi pienu, varške, riešutais, egzotiniais vaisiais, vartojo įmantresnius prieskonius.

Kartais net keliskart per dieną kertame apskrudusius patiekalus, ypač bulves, nesukdami galvos dėl vėžį sukeliančių kancerogeninių medžiagų. Senovės dzūkai bulves kepdavo duonkepėje krosnyje. Ankstų rytą iššutus barščiams ar kopūstams, krosnyje dar likdavo karščio, ir bulvės spėdavo iškepti. Lėtai kepusios bulvės daug sveikesnės ir vertingesnės už suskrudusias — neprapuola odelėje esančios vertingos medžiagos.

Nesveikos permainos

Lietuviai paprastai sėsdavo prie stalo tris kartus per dieną: pusryčių, pietų ir vakarienės. Vasarą ar šiaip darbymečiu dar valgydavo priešpiečius ir pavakarius. Taigi mityba buvo glaudžiai susijusi su fiziniu krūviu. Daug dirbantys lietuviai anais laikais galėjo sau leisti paskaninti maistą spirgučiais. Riebalai — tinkamas energijos šaltinis sunkiai triūsiančiam žmogui. Juolab kad jie sudarė palyginti nedidelę dalį: profesoriaus Vlado Lašo 1938 metais atlikti lietuvių mitybos tyrimai parodė, jog ūkininkų racione riebalų buvo 16 proc., amatininkų, prekybininkų ir dirbančių protinį darbą — 25 proc. Pagrindinis ūkyje besisukančio lietuvio “kuras” buvo vadinamieji gerieji angliavandeniai: kruopos, bulvės, duona. Dietologė Daiva Pipiraitė atkreipia dėmesį į saikingą valgymo kultūrą: “Pasisotinai — marš nuo stalo”. Jokio relaksacinio ar stresinio užkandžiavimo. Šiuolaikiniai lietuviai riebalų suvartoja net 30 proc. daugiau, nei reikėtų. Tapo įprasta prisikimšti skrandį ir iš džiaugsmo, ir iš liūdesio. Vaikus nuo mažų dienų skatiname saldainiais.

Respublikinio mitybos centro statistika teigia, kad dabar 42 proc. gyventojų dirba lengvą darbą, 27 proc. — vidutinio sunkumo. Net 59 proc. žmonių laisvalaikiu skaito ar kiurkso prie televizoriaus. Sunkiai dirba ar sportuoja vos 1,4 proc. tautiečių. Užtat maitinamės gausiau ir riebiau nei iki sutemų laukuose triūsdavę protėviai ūkininkai. Nuolat skubėdami atpratome mėgautis skoniu. Ir nors greitasis maistas Lietuvoje kol kas nėra pagrindinė nutukimo priežastis, dietologė Daiva Pipiraitė mano, kad einame ta pačia kryptimi kaip Amerika ir kitos civilizuotos šalys. Išalkę vis dažniau sukame į savitarnos restoranus. Deja, juose dietologai pasigenda liesų patiekalų.

Spaudoje ir televizijoje daugiausia kalbama apie jau esamas problemas — svorį, nutukimą ar ligas. Tačiauiš tiesų nuo pat vaikystės turėtume gauti žinių apie teisingą mitybą. JAV ir Singapūro mokyklose jau skaitomas kursas “Sveika mityba”. Vos po poros metų Singapūre perpus sumažėjo antsvorį turinčių vaikų. Filadelfijos meras Johnas Streetas pakvietė miestelėnus kartu atsikratyti antsvorio: per 76 dienas numesti 76 tonas. Šios kampanijos proga jis atsisakė mėgstamo mėsos kepsnio su sūriu. Filadelfijos gyventojai gavo svarstyklių komplektus ir literatūros apie sveiką mitybą. Mero iniciatyvą perima ir kiti Amerikos miestai.  

TV žvaigždė prieš mėsainius

Vakarai paskelbė karą antsvoriui. Televizijos kompanija “Fox News” pranešė apie 56 metų darbininką iš Niujorko Bronkso rajono Caesarą Barberį, kuris į teismą padavė keturias greitojo maisto kompanijas. “McDonald’s”, “Burger King”, “Wendy’s” ir KFC esančios kaltos dėl jo nutukimo ir ligų, nes maitino riebiais bei sūriais valgiais. Teismo ieškinyje teigiama, kad Barberis serga diabetu ir patyrė du širdies smūgius. Greitojo maisto restoranuose jis valgydavo 4—5 kartus per savaitę, ir niekas nė karto neatskleidęs patiekalų sudėtinių dalių bei rizikos sveikatai. Taigi jam priklausantis neapibrėžto dydžio atlyginimas už patirtą žalą.

Ką reiškia atsidurti maisto pramonei skersai kelio, savo kailiu patyrė viena populiariausių televizijos moterų — Amerikos širdele vadinama pokalbių šou vedėja Oprah Winfrey. BBC pasakojimu, 1996 metų balandį Didžiojoje Britanijoje siaučiant galvijų kempinligei ji pakvietė į savo laidą buvusį fermerį Howardą Lymaną pakalbėti apie tai, ar ši bėda negresia Amerikai. Pašnekovas patvirtino tokią grėsmę, nes esą tapo įprasta karves šerti karvėmis. Susijaudinusi Oprah ištarė lemtingą frazę: “Gyvenime nebevalgysiu mėsainių!” Kelios minutės po laidos jautienos kainos katastrofiškai krito. Įtūžę Teksaso gyvulių augintojai šou vedėją padavė į teismą. Ji buvo kaltinama viešu melu, manipuliavimu faktais, siekiant sensacijos dėl gyvulių pasiutligės maisto pramonėje ir aukštesnių laidos reitingų. Išdrįsusi prabilti apie maisto saugumą populiarioji žurnalistė Federalinio teismo rūmuose išgirdo esanti neprofesionali, aplaidi, liežuvautoja ir apgavikė. Jai grėsė 100 milijonų dolerių bauda.

Bylinėdamasi Oprah įsikūrė gyvulių augintojų sostinėje — Amarilo mieste Teksase. Iš ten toliau rengė laidas ir kasdien dalyvavo teisme. Žurnalistės gynybos stratego Phillipo C.McGraw teigimu, 80 proc. tokių bylų Amerikoje pralaimima dar per išankstinį klausymą. Fermerių kaltinimus teismas vis dėlto pripažino nepagrįstais. McGraw įsitikinimu, jei TV įžymybės vietoje būtų atsidūręs mažiau populiarus ir įtakingas žmogus, finalas greičiausiai būtų ne toks optimistinis.

Kas kaltas?

Knygos “Greitojo maisto tauta” autorius Ericas Schlosseris pateikia Amerikos medikų nuomonę: kasmet milijardus dolerių šiukšlių maisto ir cukraus kupinų gėrimų reklamai išleidžianti maisto sistema turėtų prisiimti bent dalį atsakomybės už žmonių nutukimą. Pasak Schlosserio, teks labai gudriai kelti bylas prieš greitojo maisto pramonę, nes cheminės sudėties požiūriu šiame maiste iš esmės nėra nieko nesveika: saikingai vartojami cukrus ir riebalai — svarbios subalansuotos dietos dalys. Argi firmos kaltos dėl nežabojamo klientų apetito?

Schlosseris piktinasi, kad greitojo maisto kompanijos meluoja, esą žmonės gali pasirinkti, ką valgyti. Mat, kaip ironizuoja žurnalistas, Amerikos gilumoje nerasi ne tik alyvų aliejaus, bet ir neperdirbto maisto sampratos. Kaip amerikiečiai pripratę prie šiukšlių maisto, įsitikini važiuodamas greitkeliu — šalikelės nusėtos reklaminių greitojo maisto restoranų ženklų, o sveikesnės alternatyvos neišvysi. Ji — išsilavinusių didmiesčių gyventojų privilegija.
Žurnalistas siūlo pulti tinklus, klaidinamai pristatančius produktus, pateikiančius mažesnį, nei yra iš tiesų, riebalų kiekį, nepamininčius kai kurių sudėtinių dalių. Verta ieškoti atvejų, kai vartotojai neperspėjami apie pavojų sveikatai. Pavyzdžiui, parduodant dvigubą mėsainį su triguba kiaulienos porcija, kuriame yra tiek riebalų, kiek sveiko proto žmogus turėtų suvartoti per savaitę. 

Optimizmo greitojo maisto sistemos kritikams teikia faktas, kad į kovą su šia pramone metėsi Vašingtono universiteto teisės profesorius Johnas Banzhafas, vėžiu susirgusiems klientams iš tabako kompanijų išplėšęs milžiniškas kompensacijas. Apie naują pergalę teisininkas kalba kaip apie tolimą tikslą, tačiau ja tiki. Kai 7-ąjį dešimtmetį profesorius padavė pirmuosius ieškinius prieš tabako pramonę, daugelis išsišokėlį geriausiu atveju laikė naivuoliu. 

JAV mokslininkai pateikė naują projektą — siūloma apmokestinti produktus, kuriuose yra riebalų. Mokesčio dydisturėtų priklausyti nuo riebalų kiekio. Taigi greitojo maisto restoranų valgiai labai pabrangtų. Vaisiai ir daržovės ne tik nebūtų papildomai apmokestinami, bet naujojo akcizo sąskaita būtų pardavinėjami už savikainą.  Sprendžiant iš valdžios veiksmų, Lietuvoje nutukimo ir su juo susijusių ligų problemos nėra. Kaip praneša BNS, 2001 metų liepos 5 dieną “McDonald’s” vadovams pagrasinus, kad negavęs leidimo be muito įsivežti maisto pusfabrikačių tinklas pasitrauks iš Lietuvos, toks leidimas suteiktas.

Alternatyva — lėtas malonumas

Italas Carlo Petrini, stebėdamas, kaip Romoje greitojo maisto restorane žmonėms parduodamas perdirbtas, su hormonais, antibiotikais ir pesticidais užaugintas, dirbtinių priedų prikimštas pigus maistas, pasijuto it atsidūręs tarp robotų mokslinės fantastikos filme. Iš pasibaisėjimo, kad ši kultūra netaptų ir Italijos savastimi, 1989 metais jis įkūrė maisto kultūrą puoselėjančią organizaciją “Lėtasis maistas”, kurios emblema tapo kukli sraigė. Lėtojo maisto filosofijos esmė — kiekvienas iš mūsų nusipelno sveikos mitybos teikiamo malonumo. Turėtume sulėtinti tempą ir ilgiau valgyti su šeima bei draugais. Lėti pietūs naudingi virškinimui ir teikia didelį bendravimo džiaugsmą. Judėjimo aktyvistai ragina ginti autentiškas tradicijas, remti smulkius fermerius, vyndarius ir vartoti natūraliai užaugintus produktus.    
  
“The Atlantic” žurnalistas Corby Kummeris, parašęs knygą “Lėtojo maisto malonumai”, teigia, kad Europoje šios idėjos populiarios ir suprantamos. Europiečiai dar nepamiršo tikro maisto skonio. O Amerikoje daugelis linkę maitintis kuo pigiau, todėl neperdirbtas ir ekologiškai užaugintas maistas — tik elito įprotis.

Pirmąkart per kelių dešimtmečių istoriją “McDonald’s” prabilo apie nuostolius. Vokietijos savaitraščio “Der Spiegel” teigimu, vartotojai atsisako kaloringų mėsainių. Schlosserio manymu, greitojo maisto tinklai išvešėjo taip plačiai, kad net peržengė tokio maisto poreikio ribas. Daugiausia vilčių žurnalistas, kaip ir J.Banzhafas, deda į kintančią vartotojų nuomonę. Žmonės ima rūpintis tuo, ką deda į burną, ir jau atmeta mintį, kad, kur tik nuvažiuotų, turi rasti tą patį valgiaraštį, tas pačias iškabas.

Greitojo maisto pramonės atstovas Johnas Doyle’as, komentuodamas “ABC News” pranešimą apie Caesario Barberio ieškinį teismui dėl nutukimo, pareiškė esą ieškovui teks įrodyti, kad žmonės pernelyg kvaili maitintis patys ir maitinti savo vaikus. Ponas Doyle’as retoriškai klausia: “Jei žmonės tokie kvaili, gal nereikėtų leisti jiems balsuoti ar rytais eiti į darbą?” Geras klausimas mums visiems.

Jolanta Miškinytė, žurnalas "IEVA", 2003 m.