Miškai, spaustuvės ir pasaulio ateitis

Nuotr. Christof Krackhardt

Ar yra skirtumas, kaip kertami medžiai? Laimis Žmuida nagrinėja nystančių miškų problematiką, pristato miškų tvarkymo standartą (FSC) ir svarsto, ar tai yra pakankamai geras verslo sprendimas tausoti miškus.

…niekas pas mus nemoka taip medžių kirsti, kaip sidoniečiai… (1 Kar 5, 20)

Jei tikėsime biblija, tai prieš keletą tūkstančių metų išmintingasis karalius Saliamonas statė šventyklą. Ne bet kaip statė. Jis pasiuntė prašymą Tyro karaliui Hiramui, kad šis duotų žmonių, išmanančių, kaip reikia kirsti medžius. Atsilygindamas už pagalbą Saliamonas Hiramui atidavė 20 savo valdytų miestų.

Nejaugi yra skirtumas, kaip nukirsti medį? Juk medis vis tiek nukertamas – štai jis guli nebegyvas: storas, rusvas, kvepia mišku ir ką tik nukirsta mediena. Ar yra skirtumas su kuo jį nukirsim – su kirviu ar su pjūklu, kada nukirsim – žiemą ar vasarą, kas nukirs – vyrai ar moterys, kokios nuotaikos – šypsodamiesi ar paniurę? O svarbiausia, ar verta atiduoti 20 miestų už tai, jog medžiai nukertami kažkokiu ypatingu būdu?

Ši istorija labai sena, tačiau ji tapo ypatingai aktuali šiais laikais, kai susirūpinta masiškai nykstančiais miškais. Pasirodo, modernus žmogus nemokėjo tausoti miškų ir medžius kirto nederamai.

Nykstantys miškai ir atsakas į tai

1970 metais buvo prieita riba, kai kritinė masė žmonių pastebėjo, jog iškertama per daug medžių. Katastrofiškai mažėjo didieji atogrąžų miškai – mūsų planetos plaučiai. 1850-1950 metais pusė planetos miškų buvo išnaikinta. Tai nereiškia, kad jie buvo iškirsti ir palikti ataugti. Išnaikinta – reiškia, kad po iškirtimo miško plotai buvo paversti ariama žeme, ganyklomis, urbanizuota teritorija ar tiesiog dykviete. Nuo 1900 metų išnaikinta 90 procentų Vakarų Afrikos ir 88 procentai Pietų Azijos atogražų miškų. Vien per 2000-2005 metus Centrinė Amerika neteko 40 procentų miškų, kas minutę iškertant po keturis futbolo aikštės dydžio plotus. Per paskutinius 50 metų Etiopijoje išnaikinta 98 procentai miškingos teritorijos. Anksčiau tokiais skaičiais galėdavome abejoti, tačiau dabar turime google maps internetinį įrankį ir kiekvienas galime pažiūrėti kokia yra reali padėtis. Tų didžiulių miškų plotų Afrikoje ar Brazilijoje apie kuriuos mus mokė mokyklose satelitinio palydovo darytose nuotraukose jau neberasime.

Kartu su miškais nyko tūkstančiai gyvybės formų ir visa kita teikiama miško nauda. Juk miškas – ne tik mediena. Jis vertingas ne tik savo turtais, bet pats savaime kaip sudėtinė planetos dalis, be kurios pasaulis negali egzistuoti. Kai kur iškirtus miškus prasidėjo sausros, kitur potvyniai. Ir Lietuvoje, pavyzdžiui, Šilutę semia, nes trūksta miškų paupiuose, kurie sulaiko ir tolydžiai paskirsto nutekantį kritulių vandenį. Bet Šilutė maža, o iškirtus pasaulinius plotus efektas yra žymiai didesnis.

Įvertinus globalią situaciją ir informacijai apie tai pasklidus plačiau, prasidėjo aplinkosauginiai protestai ir netgi boikotai. Ir nors tuo metu verslo sektorius galėjo sau leisti nereaguoti į aplinkosaugininkų perspėjimus ir protesto akcijas, tačiau vėliau prasidėjus vartotojų boikotams, įmonės negalėjo nesuklusti. Tai tiesiogiai lietė įmonių reputaciją, o taip pat ir pardavimus, ir pelną. Galiausiai, šiuo metu situacija yra tokia prasta, jog pačios įmonės, kurių verslo ilgalaikiškumas priklauso nuo medienos žaliavos tiekimo, suvokia kaip svarbu rūpintis tiekimo grandinės valdymu ir taip užsitikrinti pastovų žaliavos tiekimą. Miškai negali būti kertami greičiau nei jie spėja atsinaujinti, be to, dabar turime rūpintis ir miškų plotų atsodinimu, kad atstatyti sveiką planetos balansą.

1990 m. medienos pramonės atstovai, pasaulinės aplinkosauginės bei žmogaus teisių gynimo organizacijos suprato, kad būtina sukurti sistemą, kuri identifikuotų atsakingai tvarkomus miškus. Vėliau, 1993 metais Toronto mieste Kanadoje įvyko steigiamoji Miškų valdymo tarybos (Forest Stewardship Council, (FSC) asamblėja. Trijų skirtingų, tačiau vienodai svarbių sektorių: socialinio, aplinkosauginio (Friends of Earth, Greenpeace, WWF ir kt.) ir verslo (IKEA, B&Q, ir kt.), atstovai susėdo prie apskrito derybų stalo ir pradėjo atsakingo miškų tvarkymo sertifikavimo sistemos kūrimo procesą. 1994 m. buvo patvirtinti atsakingą miškininkystę apibrėžiantys FSC principai ir kriterijai. Vėliau atsirado ir kitų panašios miškų tvarkymo sertifikavimo sistemos: Canadian Standards Association (CSA), Sustainable Forestry Initiative (SFI), Programme for the Endorsement of Forest Certification (PEFC), tačiau FSC šiuo metu yra viena populiariausių ir greičiausiai plintančių sertifikavimo sisemų. Eilinis vartotojas FSC prekinį ženklą gali rasti ant popieriaus pakuočių, knygų, įvairių leidinių, baldų, interjero detalių ir kitų medienos gaminių. Pirmenybę teikdamas sertifikuotai produkcijai, vartotojas savo pinigine balsuoja už atsakingai tvarkomus likusius ir naujai įveisiamus miškų plotus. Vartotojas yra tarsi šių laikų Saliamonas, kuris „apdovanoja“ mokančias tvarkytis įmones išskirdamas jas iš kitų.

Kaip kirsti medžius?

...kirvis prašė medžio koto, medis davė... (R. Tagorė)

Miškų valdymo tarybos (FSC) miškų tvarkymo standartas yra reikalavimų rinkinys, kuris remiasi atsakingo miškų tvarkymo principais, todėl jo reikalavimuose atsispindi socialiniai, aplinkosauginiai ir ekonominiai aspektai.

Bendru visus FSC standarto aspektus atstovaujančių sektorių sutarimu, didelis dėmesys skiriamas socialiniams principams, ginant įmonės darbuotojus, saugant jų sveikatą bei kitus su įmonės veikla susijusius žmones. Pavyzdžiui, tvarkant mišką būtina užtikrinti saugias darbo sąlygas darbininkams: visi privalo dėvėti ryškių spalvų darbo kostiumus, batus su pirštus saugančiu metaliniu ar plastmasiniu galu, pirštines slopinančias vibraciją, apsaugines pjūklininkų kelnes, turėti pirmosios medicininės pagalbos rinkinį, mobiliąją ryšio priemonę ir kt. Darbui miške negali būti išnaudojami vaikai, o 18 metų nesulaukusiems miško darbuotojams neleidžiama dirbti darbo, turinčio padidintą profesinę riziką. Suinteresuotoms grupėms neturi būti draudžiama gauti naudos iš atsakingai tvarkomo miško – bitininkauti, uogauti, grybauti, rinkti vaistažoles, poilsiauti, turi būti sudarytos sąlygos vietiniams žmonėms nusipirkti medienos savo poreikiams.

Aplinkosauginiai reikalavimai skirti apsaugoti biologinę įvairovę ir su ja susijusias vertybes, vandens išteklius, dirvožemį, unikalias ir lengvai pažeidžiamas ekosistemas bei kraštovaizdį. Pavyzdžiui, jautriose saugomų paukščių buveinėse nevykdoma ūkinė veikla paukščių perėjimo laikotarpiu, saugomos retos augalų ir gyvūnų rūšys bei jų buveinės, rūpinamasi genetine, rūšine ir ekosistemų įvairove, saugoma negyva mediena, kuri yra gyvūnų, augalų ir grybų rūšių namai. Turi būti saugomi drevėti medžiai, medžiai su uoksais ir stambiais lizdais, o vykdant plynus ir kitus pagrindinius kirtimus palikta ne mažiau kaip 10 vertingiausių medžių hektare iki visiško jų suirimo. Pirmenybė teikiama savaime užsisėjančiam miškui, o taip pat miške turi būti palikta 5 procentai teritorijos, kurioje nevykdoma jokia ūkinė veikla. Medienos ruošos ir transportavimo metu turi būti saugomas dirvožemis bei ribojamas chemikalų (pesticidų, ir kt.) naudojimas, o atkuriant mišką pirmenybė teikiama vietinių medžių rūšių želdiniams. Kadangi miškas ir miško žemė turi didelę aplinkosauginę reikšmę, ji neturėtų būti verčiama kitos paskirties naudmenomis.

Nors ir yra užtikrinamas platus aplinkosauginių bei socialinių funkcijų spektras, tačiau negali būti pamirštas ir ekonominis faktorius. Miškų ūkio veikla turi skatinti efektyvų daugiatikslį bei ilgalaikį miško naudojimą, siekiant užtikrinti ekonominį sertifikuotos įmonės (pvz. miškų urėdijos) gyvybingumą. Be to, būtina užtikrinti, kad miškas neštų ilgalaikę naudą, todėl būtina stebėti medynų amžiaus struktūrą, kad ateities kartoms pakaktų brandžių medynų, kurie garantuotų stabilias sertifikuotos įmonės pajamas ilgalaikėje perspektyvoje. Labai svarbu, kad parduodant sertifikuotą medieną tolimesnėms apdirbimo grandims pardavimo ir transportavimo dokumentuose būtų aiškiai nurodytas FSC medienos statusas. Tai užtikrina, kad toliau mediena patekusi pas FSC sertifikatus turinčius medienos perdirbėjus galutinį vartotoją pasieks kaip FSC sertifikuotas produktas.

FSC sertifikatai išduodami penkeriems metams. Sertifikavimo organizacijos prižiūri, kad būtų laikomasi standarto reikalavimų rengiant sertifikavimo auditus. Jei aptinkama grubių standarto reikalavimų pažeidimų, sertifikato galiojimas gali būti sustabdytas ar panaikintas.

Spaustuvių vaidmuo 

Miškų sertifikavimas atsirado dėl vartotojų poreikio atsakingai elgtis su mūsų planetos miškais. Kad tas poreikis būtų patenkintas, vartotojui neužtenka matyti, jog miškai yra sertifikuoti, o juos tvarkant atsižvelgiama į socialinius, ekonominius bei ekologinius aspektus. Vartotojai pageidauja pirkdami medienos gaminius matyti, kad jie yra iš atsakingai tvarkomų miškų, nepriklausomai sertifikuotų pagal FSC standartus. Tai galima užtikrinti tik sėkmingai įgyvendinus visą gamybos grandies sistemos sertifikavimą, kuomet iš FSC sertifikuotų miškų mediena yra parduodama jos perdirbėjams, turintiems FSC sertifikatus, perdirbama atskirai nuo nesertifikuotos medienos, žymima specialiomis etiketėmis ar FSC logotipais bei pateikiama galutiniam vartotojui. Šiandien FSC logotipą galima pamatyti ant įvairiausių baldų, medinių namų apyvokos daiktų, grindų dangų ar kitų medienos gaminių pakuočių, o taip pat FSC logotipą vis dažniau ir dažniau matome ant knygų, žurnalų, popierinių maisto pakuočių ar reklaminių lankstiniukų. Pirkėjas pirkdamas FSC prekiniais ženklais pažymėtus produktus žino, kad jie pagaminti naudojant medieną iš atsakingai tvarkomų miškų. Tai užtikrina griežta sertifikavimo sistema bei jos reikalavimų laikymąsi prižiūrinčios sertifikavimo organizacijos.

Spaustuvės yra tiesioginiai ir vieni pagrindinių medienos produktų (popieriaus) vartotojai, todėl jų veikla daro įtaką miškų tvarkymui. Lietuvoje nėra nei vienos spaustuvės, kuri būtų sertifikuota pagal FSC standartus, taip pat nėra pakankamai viešai prieinamos informacijos kokių aplinkosauginių ir atsakingo verslo standartų jos laikosi. „Tad jei spaustuves pasiekia žaliava iš atsakingai tvarkomų sertifikuotų miškų, šiame etape grandinė nutrūksta ir vartotojas negali būti informuotas apie tai kokią produkciją renkasi“ – teigia Justinas Janulaitis iš  „NEPCon LT“  Pavyzdžiui, 2009 metų balandžio mėnesį Estijoje FSC sertifikatus turėjo 3 spaustuvės, Latvijoje – 10, o Danijoje net 23 spaustuvės.

Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje inicijavo atsakingo verslo praktikos skatinimo projektą mažose ir vidutinėse Lietuvos įmonėse ir š.m. kovo mėn. kartu su Lietuvos spaustuvininkų asociacijos nariais ir Lietuvos ekonominės plėtros agentūra lankėsi Danijos ir Švedijos spaustuvėse bei pakuotes gaminančiose įmonėse. Vizito tikslas buvo iš arti susipažinti su šios srities atsakingo verslo praktika, ir pasidomėti kaip šios įmonės reaguoja į nykstančių miškų problematiką.

Pasak įmonių atstovų, sertifikuota produkcija sudaro dar labai nedidelę dalį visos produkcijos (nuo 4 iki 10 proc.), tačiau tendencijos yra vis didėjančios, juolab, kad užsakovui ir vartotojams tai nekainuoja papildomai arba kainuoja daugiau tik vos keliais procentais. Ekonominės recesijos metu taip įmonės stengiasi išsiskirti iš kitų įmonių ir už tą pačią kainą siūlo pridėtinę vertę. Lietuvoje įmonės vis dar laikosi nuomonės, jog už sertifikuotą produkciją užsakovai turi mokėti daugiau, ir neretai tai būna lemiamas veiksnys sustabdantis užsakovą rinktis pvz. perdirbtą popierių. Lietuvoje nėra nei vienos pagal FSC standartus sertifikuotos spaustuvės, todėl, pavyzdžiui, tas pats The Body Shop, norėdamas atspausdinti savo katalogą, ant kurio puikuojasi FSC etiketė, spausdina jį Latvijoje.

Lietuvoje dauguma valstybinių miškų ir viena grupė privačių miškų valdytojų yra sertifikuoti pagal FSC standartus. Kaimyninėse šalyse valstybiniai miškai beveik 100 procentų yra sertifikuoti. Todėl yra didelė tikimybė, kad mūsų spauda, baldai, rąstiniai namai ir kita produkcija gaunama iš sertifikuotų ir atsakingai tvarkomų miškų, nors ir nėra pažymėta FSC prekiniu ženklu. Atrodytų – kokia prasmė tada spaustuvėms siekti FSC sertifikato, o pirkėjams  reikalauti FSC etikete paženklintų gaminių, jei miškai ir taip yra atsakingai tvarkomi. Į tai Lietuvoje veikiančios FSC sertifikavimo organizacijos „NEPCon LT“ sertifikavimo vadybininkas Sigitas Girdziušas atsako: “Visgi sertifikuoti yra ne visi miškai. Mediena gali būti perkama iš nesertifikuotų privačių miškų ar miškų urėdijų, bei miškų valdytojų kitose šalyse – Baltarusijoje, Ukrainoje. Reikalaudami etiketės ant savo leidinio, mes skatinsime įmones naudoti tik sertifikuotos medienos gaminius ir taip didinsime atsakingai tvarkomų miškų kiekį.” Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, patvirtindama viešųjų pirkimų būdu įsigyjamų produktų aplinkos apsaugos kriterijus, netiesiogiai taip pat remia sertifikavimą. Įmonėms, neturinčios atitinkamų sertifikatų yra daug sudėtingiau pateikti valstybės institucijų paskelbtų viešųjų pirkimų konkursų sąlygas atitinkančius pasiūlymus, jei pirkimo dokumentuose įtraukiami papildomi aplinkosauginiai reikalavimai

Kas gaus atlygį – „20 miestų“?

Daug teigiamos įtakos atsakingam miškų tvarkymui galėtų padaryti vartotojai ir juos vienijančios visuomeninės organizacijos. Svarbu ir visuomenės švietimas, ir pažeidimų viešinimas, ir konkrečių siūlymų kaip tobulinti miškų priežiūros tarnybos sistema pateikimas.  Vis tik, didžiausia iniciatyva turėtų ateiti iš privataus sektoriaus, kuris yra tiesiogiai suinteresuotas žaliavos tiekimo užtikrinimu ir gera reputacija vartotojų ir visuomenės akyse. Juolab, kad privatus sektorius bus tas „apdovanotasis“ „20 miestų“.Tad ir atsakomybės dalis, tenkanti verslui, yra didžiausia.

Laimis Žmuida, Ozonas, 2009/6 (22)