Sraigės greičiu: apie lėto maisto judėjimą

Biure dorojate užsakytą picą, nė minutei neatitraukdami akių nuo kompiuterio monitoriaus? Nuolat skubate su gerklėje stringančiu kąsniu? Jei taip, būtinai perskaitykite šį straipsnį!

Italų žurnalistas, maisto bei vyno ekspertas Carlo Petrini niekada nevalgė „McDonald`s“ ar kokioje kitoje greitojo maisto užeigoje. „McDonald`s“ restorane jis lankėsi vieną vienintelį kartą – iš smalsumo. Carlo pasibaisėjo greitojo maisto konvejeriu, pasijuto it atsidūręs tarp robotų mokslinės fantastikos filme. Ką jau kalbėti apie patiekalus: su hormonais ir pesticidais užauginti, perdirbti produktai, prikimšti cheminių priedų. Todėl kai 1986-aisiais „McDonald`s“ tinklas sumanė atidaryti naują restoraną Romoje šalia istoriniu ir architektūriniu požiūriu nuostabios aikštės Piazza di Spagna, tikro italo nervai neišlaikė: juk tai – vulgari invazija ne tik į gilių šaknų Italijos virtuvę, bet ir į šeimas vienijančią bendrų pietų tradiciją, ilgametę bendravimo kultūrą. Galop – greitasis maistas yra nesveikas!

Maisto Don Žuanas

Itališku identitetu susirūpinęs žurnalistas kartu su keliais bendraminčiais surengė protesto demonstraciją prieš „McDonald`s“, o netrukus įkūrė „Lėto maisto judėjimą“ (Slow food movement). Šis charizmatiškas, plačiai besišypsantis, energingai gestikuliuojantis, maisto Don Žuanu vadinamas žmogus savo patriotinę veiklą laikė viso labo žaidimu, nė nenujausdamas, kokį mastą ji įgaus. Vos po trejų metų Paryžiuje Petrini organizacija tapo „Tarptautiniu lėto maisto judėjimu“, paskelbdama savo misiją – ginti teisę į skonį. Šiandien, po daugiau nei dvidešimties metų, Petrini sumanytas judėjimas vienija per 80tūkst. narių, turi savo padalinius Italijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, JAV, Prancūzijoje, Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje, o prijaučiančiųjų – net 122 šalyse. Centrinis organizacijos biuras įsikūręs Italijoje, Pjemonto regiono miestelyje Bra, kur 1949m. pasaulį išvydo pats Carlo. Čia darbuojasi apie šimtas žmonių. Organizacija turi savo leidyklą „Slow Food Editor“, leidžiančią įvairią literatūrą lėto maisto temomis, vyno žinynus bei žurnalus „Slow“ ir „Slowfood“. Ji remia kasmetinę skonio mugę Turino mieste, inicijavo Gastronomijos mokslo universiteto įkūrimą.

Tyli išmintis

Lėto maisto šalininkus visame pasaulyje jungia tas pats simbolis – kukli sraigė. Įdomu, kad viena pirmųjų knygų apie šį sutvėrimą pasirodė 1607m. Italijoje. Jo autorius Francesco Angelita aprašė daugelį sraigių rūšių ir atkreipė dėmesį į tai, ką žmogui būtų pravartu paimti iš tylaus jų gyvenimo. Po ilgų stebėjimų Angelita išskyrė du svarbiausius momentus: išmintingoji sraigė yra lėta, o tai rodo, kad skubėti – kvaila. Antra, jei sraigė savo namelį visur nešiojasi kartu, vadinsi, „namai yra ten, kur yra sraigė“.

F. Angelita tikėjo, kad kiekvienas gyvis neša mums Dievo išmintį. Neskubrumą jis laikė esmine dorybe, kaip ir sugebėjimą įsikurti, prisitaikyti bet kurioje vietoje. Lėtai judanti sraigė – nepažeidžiama, nepasiekiama, visad liekanti savyje. O išmintingas kosmopolitas pirmenybę teikia ne civilizacijai, bet gamtai, apsigaubdamas ja it kriaukle...

Tuo ir remiasi „lėto maisto judėjimo“ filosofija: neskubėk, būk ramus, svetingas, negailėk laiko šeimai, draugams. Svarbu pripažinti maisto teikiamą malonumą, išmokti džiaugtis receptų ir skonių gausa, susigaudyti nacionalinėje maistą auginančių bei gaminančių bendruomenių įvairovėje. Šį filosofija nuo gastronominių malonumų bei gerųjų maisto savybių vertinimo išsiplėtė iki gyvenimo kokybės ir identiteto vertybių. Siekiama pažinti kiekvienos socialinės grupės istoriją bei kultūrą, skirtingų kultūrų sąveiką. Juk vietos valgių įvairovė glaudžiai susijusi su istorija, materialine kultūra ir aplinka, kurioje ji vystėsi.

Už švarią žemę

Labai svarbu gerbti natūralų metų laikų ir žmogaus gyvenimo laikotarpių ritmą. Carlo Petrini pasiūlė pridėti dar ir pilietinės atsakomybės jausmą: būtina aktyviai ginti, remti pasaulio maisto bei agrokultūros įvairovę,  kad jos nepražudytų industrinis žemės ūkis. Mažiau intensyvi žemdirbystė, paremta vietos tradicijų išmanymu yra vienintelė, teikianti vystymosi viltį skurdžiausiems mūsų planetos kampeliams.

„Lėto maisto judėjimo“ aktyvistai reikalauja, kad žemdirbystė ir gyvulininkystė išlaikytų pagarbų balansą su supančia ekosistema, tad šis sambūris kitaip dar vadinamas ekogastronomų judėjimu. Jis yra prieš genetiškai modifikuotus organizmus bei žemės nuodijimą chemikalais.

Pradėjęs veikti kaip kultūrinė organizacija, gan greitai „Lėto maisto judėjimas“ tapo aktyvus ir politiškai – užsiima lobizmu Europos Sąjungos prekybos ir žemės ūkio klausimais. Įvairiose pasaulio vietose įgyvendinama kelios dešimtys projektų, padedančių globalizacijos į kampą  spaudžiamiems smulkiesiems fermeriams išgyventi. Pavyzdžiui, judėjimo nariai Maroke remia mažą moterų komuną, kuri iš vietos augalo argon gamina aliejų.

Draugystės ženklas

Skonio lavinimas – geriausias ginklas prieš blogos kokybės greitąjį maistą, padedantis apsaugoti vietos virtuvės unikalumą, tradicinius produktus, ant išnykimo ribos atsidūrusias augalų ir gyvūnų rūšis.

Tačiau ar lėtas maistas nėra turtingųjų privilegija, juk jis brangesnis? Carlo Petrini teigia, kad kainų skirtumas nėra toks jau didelis, nes lėto maisto vartotojai išvengia tarpininkų grandies. Kita vertus, maistas apskritai negali būti labai pigus – už kokybę visada tenka mokėti. Be to, argi ne protingiau valgyti mažiau, tačiau vertingesnius patiekalus? Jei žmonės tai suprastų, pasaulis nekentėtų nuo nutukimo ir daugybės su antsvoriu susijusių ligų.

„Lėto maisto judėjimo“ įkvėpėjas Carlo Petrini yra parašęs knygą „Lėtas maistas: skonio byla“. Deja, daug kur valgymas jau nebėra socialinis įvykis, nes šeimos vis rečiau susėda kartu prie stalo. O juk šventiškumas – vienas pagrindinių šios prasmingos tradicijos aspektų. Taip svarbu perlaužti duonos kepalą už bendro stalo... Anot Carlo, nėra nieko nykesnio nei paskubom kramtyti vienam, be jokių socialinių papročių.  Valgymas kartu – kaip komunija, draugystės ženklas. Kai jo nebelieka, visuomenė tampa gerokai liūdnesnė ir mažiau darni.

Jolanta Miškinytė, žurnalas „Istorijos“, 2006 m.